Reikėjo daug laiko, kad S.Semenikė susidėliotų gyvenimo prioritetus. Ir, regis, viskas savaime susiklostė taip puikiai, kad dabar turi galvos skausmo, kaip visa tai išlaikyti savo rankose, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Tarsi laimės piliulę išgėrusi Skaistė šiuo metu stačia galva pasinėrusi į kūrybą. Tapo sarkastiškus paveikslus, kurie žaibiškai įgavo populiarumą. Savo kūrinius ji perteikia ne tik ant drobės, bet ir ant drabužių, užrašų knygelių.
Prieš metus moteris kartu su lietuvių dizainere Diana Vapsve pristatė pirmąją savo parodą ir tikrai neužrietė nosies – pamačiusi, kad jos kūryba vertinama, ji stengiasi dar labiau.
„Juk nėra nieko geriau, nei kai tave įvertina. Sulaukusi 37-erių pirmą kartą jaučiuosi tokia laiminga. Tačiau be savo vyro Viktoro paskatinimo ir palaikymo greičiausiai nebūčiau savęs atradusi“, – šypsosi ji ir užsimena galvojanti apie kitą paveikslų parodą.
Jau metus verslininkas V.Semenikas yra Skaistės vyras, jis, kaip ji sako, suteikė jai visišką moterišką laisvę.
„Jei man nesiseks šiais metais, vis tiek visada atsiminsiu tuos praėjusius metus. Reikia siekti savo svajonės.
Jeigu nebūsi pati laiminga – nebus laiminga ir aplinka, nebūsi kaip moteris geidžiama ir mylima. Kuo nelaimingesnė grįžti iš darbo, tuo didesnis nepasitenkinimas namuose“, – įsitikinusi Skaistė.
Dovanoti jai daug labiau patinka nei gauti. Moteris vadovaujasi nors ir banaliu, bet labai teisingu posakiu „kaip šauksi – taip atsilieps“.
Jau daug metų tyliai, bet labai nuoširdžiai Skaistė visokeriopai ištiesia pagalbos ranką ir suteikia dėmesį žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Dabar ji savanoriauja Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namuose. Su čia gyvenančiais protiškai neįgaliais žmonėmis tapo paveikslus ir šiuos žmones vadina tikrais šviesuliais, iš kurių kiekvienam reikėtų perimti bent po lašelį taip retai sutinkamų savybių.
– Jūs sakote, kad praėjusieji metai – perversmo. Kaip gyvenote iki atrasdama savo laimę?
– Dirbau banke informacinių technologijų specialiste. Tai buvo darbas, kad save išlaikyčiau, susimokėčiau mokesčius, pasipuoščiau. Bet tai buvo ne man. Esu atvira ir man sėdėti uždarytai biure tikrai sunku.
Esu baigusi dailės mokyklą, norėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje menus, bet tiesiog negalėjau. Esu kilusi iš nelabai turtingos šeimos, o mokslams reikėjo daug investicijų. Aišku, daug kas dabar galėtų sakyti – juk vis tiek reikėjo ką nors sugalvoti. Bet buvo, kaip buvo. Aš tikrai labai gailėjausi, kad ta linkme nenuėjau, ir žinau, jog mano mama ligi šiol labai išgyvena, kad nepadėjo, kai reikėjo. Tačiau dabar galiu tėvus pradžiuginti, kad darau tai, apie ką seniai svajojau.
– Išeiti iš darbo į niekur reikia ryžto. Norėjote pailsėti ir suprasti, ko norite gyvenime?
– Viktoras – verslininkas, dirbantis Lietuvoje ir Olandijoje. Išėjusi iš darbo, į pastarąją šalį išvykau su juo. Juk šešeri metai, praleisti biure, yra daug... Kurti meną sąlygos buvo tobulos. Važinėjausi dviračiu ir nusipirkau drobių. Jos buvo labai nedidelės, bet taip atsirado mano populiarusis paveikslas „Elitas“ moterų tema. Teptukas man buvo tarsi terapija. Piešiniai vienas po kito pradėjo atsirasti savaime.
– Jūsų kūryba neatsiejama nuo moteriško sarkazmo. Kas jus tokiai temai įkvėpė?
– Mano visi darbai sarkastiški. Nenorėjau įtikti žiūrovui, bet nutapiusi paveikslą Olandijoje sulaukiau daug palaikymo, žmonės juokėsi. Sugalvojau, kad turi būti vientisumas, ir plėtojau idėją piešti tik moteris.
Taip atsirado moterys, kokias aš matau ir kokios mes visos esame: ir seksualios, ir materialistės, ir gražuolės, ir kvailutės, ir tuštutės. Tikrai nenorėjau ko nors pažeminti – paveiksluose matau ir save tokią.
Mane įkvepia aplinka. Atsikeliu ryte, internete pasiskaitau apie Lietuvos įžymybes. Yra labai daug gabių, bet tuo pat metu ir tokių, kurios jaučiasi išskirtinės, ir man tai atrodo kvaila.
Paveiksle „Elitas“ pavaizduota moteris su taupykle vietoj galvos. Daugumą elito atstovų taip ir įsivaizduoju.
Esame maža tauta, ir mes esame gražiausios moterys, bet visur grožis per daug išaukštinamas. O juk kartais žmogus nieko neturi, bet vaizduoja didžiausią poną. Tai juokinga.
Man patinka ištransliuoti savo mintis taip, kad žmonės suprastų, kas pavaizduota. Žiūrint į paveikslus nereikia per daug galvoti, turi būti viskas aišku.
Svarbu, kad žmogus, pažiūrėjęs į materialistę merginą, šypsotųsi. Tapydama tokius paveikslus tikrai rizikavau – juk tai gana slidi tema. Daug kas sakė, kad jų nepirks, nes yra per drąsūs, kas tokius kabins – visokių komentarų sulaukiau. Bet man lietuviai įrodė, kad turi puikų humoro jausmą.
– Tikriausiai jūsų namai skęsta drobėse ir dažuose. Kaip jie atrodo?
– Taip, didžiausia problema, kad tapau namuose. Vyras nėra labai laimingas. (Juokiasi.) Tapau akriliniais dažais, jie skleidžia įdomų kvapą, ir jei aš tapydama užsibūnu, tikrai visi namai smirdi! Žinoma, stalas visas išteptas, visaip bandau jį nuvalyti. Dabar tai tapo tarsi interjero detalėmis – mes per daug neišgyvename, jei ant baldų matyti patepliojimų.
Namie smagu tapyti, bet negaliu kurti, kai yra daug žmonių. Pavyzdžiui, garsioji mergina su taupykle sukurta per mano gimtadienį. Vidury dienos atsikėliau ir pasakiau, kad nenoriu jokio gimtadienio, žinojau viziją ir man reikėjo tapyti.
O paveikslų namuose vos keli. Jie išpirkti, bet daugiau jų reprodukcijų galima išvysti netradicinės reklamos agentūroje „Partizanas“. Ji atsinaujino, todėl puošiasi mano kūryba.
– Ar pažvelgęs į jūsų paveikslus vyras duoda patarimų, pastabų?
– O, taip! Jis žiauriai kritiškas. Atrodo, kad jis Dailės akademiją baigęs. (Juokiasi.) Viktoras atsikelia ryte, atsistoja ir žiūrėdamas į kokį nors paveikslą sako: „Skaiste, tu ką nors vartoji, kad esi tokia „crazy“ (liet. „pakvaišusi“)?“
– Ar esate iš tų moterų, kurios atsižvelgia į kritiką, o galbūt atvirkščiai – turite tvirtą nuomonę?
– Esu tvirto, racionalaus ir gana vyriško charakterio. Man svarbu kitų nuomonė, bet tikrai nesvarbu, kas ir ką pamanys. Aš noriu kurti.
Kadangi esu sarkastiška, tai man kartais padeda, o kartais labai trukdo. Ne visos moterys supranta, ką norėjau pasakyti. Kartais pajuokauju ir po mėnesio išgirstu, kad kuri nors įsižeidė ir labai supyko. Bet aš nebijau būti savimi. Jei nepatinka – nedraugaukit.
– Skaiste, jūs išgarsėjote laimėjusi televizijos projektą „Baras“. Ar po daugelio metų galite pasakyti, kad vėl ten dalyvautumėte?
– Žinomumas man kažkiek padeda siekiant kitų tikslų. Bet ne, nedalyvaučiau ir niekam nerekomenduočiau. Mano noras nebuvo patekti į televiziją, siekiau laimėti 100 tūkstančių litų. Bet laimėjusi susirgau žvaigždžių liga, o man buvo tik 23 metai.
Tas populiarumas buvo apie nieką. Juk čia nei dainų konkursas, nei garsūs pasiekimai – tai buvo toks momentinis pakilimas, bet šitai suvokiau vėliau. Tai pamačiusi mama pasisodinusi mane sakė: „Skaiste, rytoj, poryt tu išleisi pinigus, ir viskas, o kas tada?“ Už tuos žodžius tėvams labai dėkoju.
Įsivaizduokite: populiarumas, žurnalų viršeliai, nauji draugai, visi kalbina ir visur kviečia – man buvo keista. Kurį laiką buvau marionetė, o tikrąja Skaiste tapau tik po tėvų žodžių.
Sunku su tuo kovoti. Aš mokiausi, emigravau, nes negalėjau su savimi susitvarkyti. Kai grįžau į Lietuvą, viskas buvo išblėsę ir tik vienas kitas mane prisiminė. O apie apsimetėlius draugus išvis nekalbu. Dingo visi.
– Atrodo, kad kalbuosi su kitu žmogumi, nei kad mačiau televizijos projekte... Ar jums teko ten užsidėti netikrumo kaukę?
– „Bare“ visi apsimetinėjo, o aš neslėpiau, kad atėjau laimėti, o ne susirasti draugų. Tačiau kad ir kaip būtų, televizijos primestas įvaizdis nesuteikia rimtumo.
Man vėliau tai trukdė, kai norėjau įsidarbinti banke informacinių technologijų specialiste. Reikėjo žmogaus, kalbančio ispanų kalba, perėjau pokalbį, nes mokėjau ir kalbėjausi su užsieniečiu. Kai atėjau į lietuvių komandą, jie mane pažino ir negalėjo patikėti, kad kalbu angliškai ir ispaniškai. Turėjau pakovoti ir įrodyti, kad nesu kvaila.
Viešumas kiša koją – žmonės susidaro klaidingą nuomonę. Kartais pagaunu save vertinančią televizijoje matomus veidus. Bet reikia žmogų pažinti – mūsų visuomenėje yra daug pykčio, pažeminimų, patyčių. Aš tikiu karma ir stengiuosi kuo mažiau apie kitus žmones kalbėti ir vertinti.
– Dabar jūs tiesiog švytite – atrodote tarsi 20-metė! Kokia to paslaptis?
– Nežinau, gal dabar tapau jaunatviška. (Šypsosi.) O kai dalyvavau „Bare“, juk nieko neveikdavau, valgydavau picas ir atrodžiau tikrai labai prastai. Buvau priaugusi svorio, lankiausi soliariumuose, visada turėjau ilgus nagus – aš juk iš Klaipėdos. (Juokiasi.) Tiesa, buvo ir kitoks mados suvokimas.
Aš turiu savo nuomonę, man patinka paprastumas. Nežinau, ar vyras pastebi mano makiažą. Jis yra man labai gražius žodžius pasakęs: „Gyvenu su žmogumi, o ne su plaukais.“ Tai man suteikė tokią moterišką pilnatvę ir laisvę, kad galiu būti savimi ir nebijoti kokių nors pokyčių.
Žinoma, stengiuosi prisižiūrėti. Man labai patinka ne tik gaminti, bet ir valgyti kokybišką, sveiką maistą. Be to, ir sportas visada buvo mano geras draugas.
– Kokių drabužių galima rasti jūsų spintoje?
– Dabar viskas keičiasi. Mėgstu spintų valymą, bet vertinu savo daiktus. Turiu marškinius, kuriuos pirkau, kai man buvo 20 metų. Esu gana konservatyvi, bet spintoje turiu daug ryškių ir drąsių drabužių. Esu nuotaikos žmogus, nueinu į parduotuvę ir nusiperku.
Bet nesergu ta parduotuvių liga, kai negali gyventi be nuolaidų. Kuo vyresnė darausi, tuo man labiau atrodo, kad parduotuvėse švaistau laiką veltui. Dažniausiai viską perku internetu. Dabar mėgstu nusipirkti kokybiškesnį, kiek brangesnį drabužį ir turėti vieną nei daug ir bet kokių.
– Daugiau nei prieš metus ištekėjote Vilniuje, o vėliau – Gruzijoje. Kaip kilo mintis švęsti du kartus?
– Draugai pyko, kad vieni Santuokų rūmuose susituokėme, tad iškėlėme puotą. (Juokiasi.) Gruzijoje buvo linksmybės. Ten man labai patinka – atsipalaiduoju, gruzinai labai atviri ir paprasti. Nereikia galvoti, kaip atrodai, – ši šalis mane priima kaip žmogų ir labai myli. Aišku, nežinau, kokia jų meilė. Bet aš ten galiu būti savimi. Todėl dėl vestuvių pajuokavome, bet viskas išėjo rimtai. Mano vyras Viktoras sugalvojo tokią šventę ir suorganizavo ekspromtu. Gidė išnuomojo drabužius, reikiamus atributus – buvo tarsi tikros vestuvės. Tbilisyje visi mums signalizavo ir fotografavo, žmonės manė, kad aš – gruzinė. Buvo jėga.
Mums gera, kad ekspromtu ir gyvename. Kuriame planus, bet jei sugalvojame gerą idėją, ją būtinai įgyvendiname.
Per savo vestuves Vilniuje pati pasipuošiau, draugė padažė, suknelė buvo minimalistinė. Grožio išaukštinimo gyvenime nesureikšminu – geriau pabūti su šeima.
– Sakoma, kad nebūna namų be dūmų. O kaip yra jūsų šeimoje?
– Aišku, kad pasipykstame ir durimis kartais trenkiame! Abu esame impulsyvūs. Nežinau, kas gali nutikti rytoj, nenoriu idealizuoti, bet dabar mums gera kartu. Mes keliaujame, daug ką veikiame, mums patinka būti namuose.
Turime daug draugų, vyras mėgsta ekstremalų sportą – jėgos aitvarus, vandenlentes, snieglentes. Aš nelabai, bet visur lekiu su juo – ir nuo kalno jau esu nusiritusi su snieglente. Einame į mišką pasivaikščioti, džiaugiamės paprastais dalykais.
Viktoras labai veiklus, aš labiau namisėda. Man geriausias laisvalaikis, kai jis yra namie, – užsidegti žvakučių ir jaukiai žiūrėti filmą. Galime nieko nekalbėti, mums tiesiog gera tylėti.
– Ar vyras jus lepina žodžiais?
– Žodžiais tikrai ne. Jei jūs jo paklaustumėte, ar aš gražiai atrodau, jis tikrai pasakytų „ne“, o aš žinau, kad tai reiškia „taip“. Jis mane lepina savo darbais. Viktoras nėra labai romantiškas. Nors... Kartais pareinu į namus ir matau – pamerkta gėlių puokštė. Klausiu – iš kur? O jis apsimeta, kad nežino. Jei jis mato, kad esu liūdna, prisigalvoja, kaip mane palinksminti. Viktoras mane jaučia.
Kas mus pažįsta, tikriausiai visa tai skaitys ir šypsosis.
– Bendraujant susidaro įspūdis, kad esate atvira kitiems. Ar yra žmonių, kurie jus erzina?
– Man nepatinka kvaili žmonės. Tie, kurie skleidžia neargumentuotas paskalas. To labai nemėgstu. Taip, esu moteris ir mėgstu pakalbėti, bet kažkada vyrui sakiau, kad iki gyvenimo pabaigos ieškosiu teisybės.
Pažįstamų turiu labai daug, o tikrus draugus pirštais galiu suskaičiuoti. Labai daug žmonių mano, kad jie mano draugai, bet taip nėra. Aš mėgstu žmones, priimu juos, bet vis susidarau klaidingą įspūdį.
Gyvenimas pats atrenka draugus. Mano paslaptis žino gal dvi draugės. Visas tragedijas ir širdies skausmus išgyvenu viena. Niekada nepaskambinsiu ir nepasiskųsiu, kad jaučiuosi blogai. Esu nusivylusi ir kai taip atsitinka, galvoju, ar verta pasakoti.
Dauguma žmonių yra egoistai. Aš pati mėgstu padėti, kartais esu šalto proto, mėgstu patarti. Bet dabar nebenoriu dalytis patarimais, noriu saugoti save.
Esu net per daug jautri, nors tokia neatrodau. Neseniai turėjau bėdų ir dėl sveikatos. Galėčiau taip stipriai nereaguoti į gyvenimo pokyčius ir negandas. Būna, kad atrodai stiprus, bet juk esi žmogus.
– Savanoriaujate Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namuose, bendraujate su protiškai neįgaliais žmonėmis. Dažnai žmonės nesusimąsto apie tokią pagalbą.
– Daug metų stengiuosi padėti. Dabar pirmą kartą sakau tai viešai. Nemanau, kad girtis gražiais darbais svarbu. Pati esu iš neturtingos šeimos, todėl siekiu kitiems padėti, man tai labai patinka.
Su puikia šių namų direktore Viktorija Grežėniene bendraujame jau daug metų. Ji anksčiau vadovavo Sutrikusio vystymosi vaikų namams. Tam atidaviau ketverius metus, organizavau labdarą.
Taigi Viktorija mane žinojo ir kai sugalvojo atnaujinti šiuos socialinius namus, paskambino ir paprašė sugalvoti paveikslų kainas, nes norėjo jų įsigyti. Pagalvojau, kad iš tokios įstaigos prašyti pinigų nenoriu – juk galiu su tais žmonėmis paveikslus nutapyti. Ir buvo labai smagu, nupiešėme labai gerus paveikslus. Dabar esu jų tapybos mokytoja. Todėl visus skatinu nuvažiuoti ir pabūti su jais, susipažinti su ta aplinka. Šiems žmonėms labiausiai reikia ne paaukoto euro, o dėmesio.
– Su jais nėra lengva bendrauti? Kaip jie jus priima? Ko iš šių žmonių pasimokote?
– Nelengva, jie tavęs gali nepriimti, išvaryti. Žmogus turi pamąstyti, ar jam patinka, ar nori tęsti tą veiklą. Esu nusprendusi, kad tų paveikslų bus daug. Su jais atsipalaiduoju ir linkiu sau, kad ir toliau galėčiau tęsti pradėtą veiklą. Kartą per savaitę juos aplankau, žinau, kad jie manęs laukia, kai kurie atsimena, kiti ne.
Jie nuo vaikystės turi protinę negalią. Tie žmonės kitaip mato pasaulį, bet juos vadinu šviesuolių šviesuoliais. Kartais geriau su jais pabendrauti nei su netikru žmogumi, kuris pilnas melo ir apgavysčių. Ten atradau save ir tikiuosi, kad su jais įgyvendinsime dar daugiau projektų.
Mano gyvenime dabar vyksta perversmas. Tie žmonės yra tikrai laiku. Jei sugalvos mane toli pasiųsti – jie pasiųs. Jei sugalvos, kad padarė blogai, – atsiprašys ir apsikabins. Mane žavi jų visuma, vieningumas.
– Užsiminėte, kad esate per daug jautri. Kaip jaučiatės po emociškai sunkių susitikimų su protinę negalią turinčiais žmonėmis?
– Mane vienas jų yra aprėkęs, kad vėlavau, nes pažadėjau būti tikslią valandą. Paaiškinau, kodėl taip atsitiko, ir mes susitarėme nesipykti. Būna visko. Bet aš iš jų išvažiuoju ir pilna džiaugsmo, ir ašarodama. Negalėčiau jų įžeisti. Kai kurie gali manęs neatsiminti, kai atvažiuosiu kitą savaitę, todėl mano tikslas buvo padaryti, kad atsimintų. Ir kai atvažiavau, toks Juozukas daug kartų ištarė mano vardą. Tuomet rieda džiaugsmo ašaros, kad jie jaučia ryšį. Apie tai galėčiau kalbėti be galo...
– Dauguma žmonių suskubs sakyti, kad ir savų problemų per akis. Ar nemanote, kad visuomenė užsimerkia ir tiesiog nenori matyti galbūt kiek kitokio pasaulio?
– Taip. Tie žmonės yra paslėpti. Direktorė Viktorija yra įdėjusi daug darbo, kad taip nebūtų. Jie visur dalyvauja, vaikšto į prekybos centrus, eina į kiną, turi daugybę veiklos. Ji stengiasi juos parodyti visuomenei ir kad jie jaustųsi geriau.
Pavyzdžiui, užsienyje visur galima matyti sergančius Downo sindromu, o pas mus Lietuvoje tai kažkaip slepiama, apie tai nekalbama.
Kartais atrodo, kad gėda šeimoje turėti tokį narį. O juk tai gali atsitikti bet kam – jie tokie yra, reikia nebijoti to jausmo ir jų meilės. Aš sergančius Downo sindromu vadinu saulytėmis – tai geruoliai, kurie visada šypsosi.
Noriu pažinti kitokį pasaulį, kad ir koks jis būtų. Manęs niekas to nemokė ir neskatino, bet man tikrai labiau patinka dovanoti nei gauti – juk turime galvoti ne tik apie save.
