Savo kelionės odisėją, suguldytą į knygą „Bastūnės liudijimai. Aplink pasaulį motociklu“ (leidykla „Tyto alba“), vasario 24-ąją Vilniaus knygų mugėje pristatys pati autorė, į renginį atskrisianti iš Meksikos. Jai talkins tėvas – žinomas muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Rašyti šią knygą Eglę skatino ir jos širdies draugas fotografas Paulis Stewartas.
– Egle, metėte filosofijos studijas Vilniaus universitete ir leidotės į pavojingą avantiūrą po Pietų Amerikos žemyną. Kas pastūmėjo į kelią? Ir kodėl motociklu?
– Pradžioje studijavau filosofiją, vėliau – tarptautinius santykius Vilniaus universitete, tačiau nebaigiau nė vienų studijų. Norėčiau rasti kokį nors labai protingą atsakymą, bet tiesa kur kas banalesnė – pritrūko kantrybės. Norėjosi laisvės, tikro gyvenimo, tikrų įspūdžių, tuo metu su bičiuliais autostopu keliaudavome po Europą, o trintis universiteto suole atrodė pernelyg ribota.
Galbūt studijas baigsiu kokiu nors nuotoliniu būdu būdama 60-ies. Galbūt rasiu kokį nors kursą, apimantį filosofiją, antropologiją ir sociologiją, ir pagaliau turėsiu diplomą, kas žino.
Pietų Amerika nėra nei pavojinga, nei avantiūra. Suprantu, kad skamba egzotiškai, tačiau Pietų Amerikos šalys labai saugios keliauti, vizų ir motociklo pervežimo sistema be galo paprasta, žmonės – nuoširdūs, svetingi ir draugiški, tad mano kelionę vadinti pavojinga avantiūra nėra visai tikslu.
Tiesa, važiavau nedideliu kinišku motociklu, kurį pirkau skalbimo mašinų parduotuvėje Ariogalos dydžio miestelyje Peru, neturėjau motociklo vairavimo pažymėjimo, važiuoti išmokau ten pat per porą valandų, taigi neturėjau visai jokios patirties ar mechanikos žinių. Neturėjau ir geros, patikimos aprangos, navigacijos priemonių ar žemėlapių. Bet visa tai – mano improvizacijos. Pietų Amerika pati savaime nėra koks nors nesvetingas, laukinis žemynas. Jis – tiesiog kitoks.
Į kelią norėjosi nuo pat vaikystės. Peru atsidūriau su kuprine ir tikslu savanoriauti, bet pakeliui vis sutikdavau motociklininkų. Jie man atrodė kitokie, kitaip laisvi, tarsi turėtų kažkokią paslaptį, kurios mes, „automobiliniai civiliokai“, nesuprantame. Nusprendžiau sužinoti, kas tai yra.
Vieno tokio pakeliui sutikto amerikiečio motociklininko paprašiau pamokyti vairuoti, kitą dieną nusipirkau savąjį mėlynąjį motociklą, kurį rinkausi pagal spalvą, o ne variklio dydį, ir sėdau į balną. Iš pradžių planavau apkeliauti tik Peru, tačiau atsidūrusi Bolivijos pasienyje pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Paskui – Argentina, Čilė. Taip ir nebesustojau.
– Ar jūsų draugas vairavo motociklą, ar jūs, ar pasikeisdami vienas kitą veždavote?
– Sėdėti kam nors už nugaros – ne man. Motociklą vairavau ir tebevairuoju pati.
Tas vyriškis, Paulis Stewartas, šalia atsirado 2016 metų pavasarį. Jis – pusiau britas, pusiau amerikietis. Kartu su juo vienu motociklu pernai aplėkėme Europą, tačiau kai persikėlėme už Atlanto, aš vėl persėdau ant nuosavo motociklo. Pietų Ameriką apvažiavau savo motociklu, pati, viena.
– Knygą dedikavote savo tėvui – žinomam muzikologui Viktorui Gerulaičiui. Tai padėka jam už tai, kad vaikystėje jūsų nevertė groti fortepijonu, griežti smuiku, o iš karto atvertė Jules’io Verne’o knygas ir jau tada įkvėpė kelionėms? Kaip jis įvertino jūsų kelionę ir knygą?
– Smuiku griežti nevertė, užtat su fortepijonu kančių buvo. Gerbiu muziką, tačiau esu visiškai be klausos ir tiesiog neturiu talento muzikai atlikti. O muzikantas be talento – tik natų buhalteris.
Tačiau už J.Verne’ą esu dėkinga. Ir už meilę laisvei. Kai buvau visai mažiukė, tėtis atversdavo seną sovietinę enciklopediją ir vedžiodavo pirštu pačius fantastiškiausius maršrutus: Mongolija, Naujoji Zelandija, Patagonija, pietų jūros... Būdama septynmetė galėjau išvardinti visų pasaulio šalių sostines. Būdama 12-os pirmąkart leidausi į kelionę viena – tėvai išleido autobusu į Prahą.
Taigi toji Pietų Amerikos odisėja nėra koks nors staigus ir netikėtas gyvenimo posūkis, o veikiau visai natūralus tęsinys.
Keliones ir knygą tėtis įvertino teigiamai.
– Kada ir iš kokio miesto prasidėjo ši jūsų kelionė? Kokiu motociklu važiavote? Kelis jų pakeitėte? Kiek kilometrų iš viso nuvažiavote?
– 2013 metų pavasarį iš Los Andželo atskridau į Limą, Peru. Pasavanoriavusi Arekipoje išlėkiau į nediduką Naskos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ten nusprendžiau sėsti ant motociklo, išmokau vairuoti. Nusipirkau kinišką 150 ccm motociklą „Zongshen“, pavadinau jį Blinkin ir leidausi į nuotykius.
Apvažiavau Peru, Boliviją, Argentiną, Čilę. Paskui – atgal į Boliviją, kur numylėtą mėlynąjį ponį teko parduoti, bet paskui Kuske, Peru, vėl nusipirkau kinišką 250 ccm motociklą, juo iš Peru nuvažiavau iki Ekvadoro ir pagaliau iki Karibų pakrantės Kolumbijoje.
Kelionė iš viso truko 18 mėnesių, įveikiau 40 tūkstančių kilometrų.
Keliauti niekuomet nenustojau – po Pietų Amerikos motociklu apkeliavau Europą, Kanadą ir JAV, o dabar esu Meksikoje – tai mano kelionės tęsinys. Kitaip tariant, mano kelionė nėra atostogos, trumpas nuotykis ar koks nors projektas – aš gyvenu kelyje.
– Ar tą knygą – kaip dienoraštį – rašėte kelionėje? Bendravote su daugybe tų šalių žmonių. Mokate ispaniškai?
– Kažkiek parašiau kelyje, tačiau viskas susikristalizavo vėliau, grįžus į Europą. Ilgai net nedrįsau galvoti apie knygą. Na, pervažiavau Pietų Ameriką motociklu – ir ką?
Knyga ėmė rastis tuomet, kai supratau, kad turiu skolą pasauliui. Tad savo knyga norėjau papasakoti tokių istorijų, kokių Lietuvoje neišgirstame. Iš kitokio pasaulio. Iš kitokios perspektyvos.
Taip, nemažai gyvenau, dirbau, bendravau, ginčijausi ir kitaip laidžiau liežuvį su vietiniais – Peru ir Bolivijos Andų indėnais, Patagonijos žirgų augintojais, Čilės atsiskyrėliais, Ekvadoro kriauklelių rinkėjais, Kolumbijos geriljos (partizaninio karo) dalyviais ir Karibų žvejais. Kai keliauju viena, esu kur kas atviresnė pasauliui, tad pokalbiai, klausimai, diskusijos, bendravimas su vietiniais žmonėmis – natūrali kelionės dalis. Ispaniškai išmokau keliaudama.
– Bet juk moteriai ten pavojų – ant kiekvieno kampo.
– Moteriai pavojų ant kiekvieno kampo ir Vilniuje, ir Raseiniuose, ir Niujorke. Man Pietų Amerika nėra pavojingesnė nei Vilniaus Fabijoniškės.
O ko bijoti? Nebent savęs. Pietų Amerikos žmonės be galo svetingi ir draugiški, gamta nuostabi, kultūra ir istorija – be galo intriguojančios.
Pavojingiausias situacijas sudėjau į knygą, tačiau beveik visos jos nutiko dėl mano kaltės – neapsižiūrėjau, kad žemiau pusiaujo metų laikai kitokie, užtat pavojingai sušalau per pūgą, kaip reikiant neišstudijavau žemėlapių, todėl pasiklydau dykumoje. Visko buvo. Pasiruošus truputį geriau ir laikantis asfaltuotų kelių keliauti motociklu Pietų Amerikoje nėra sudėtingiau nei Europoje. Žinoma, jei nori leistis į ekspediciją lamų takais Anduose ar indėnų pėdsakais Amazonėje, kalba jau truputį kita.
– Buvote atsidūrusi Peru džiunglėse pas aukso ieškotojus. Kaip teka gyvenimas tose nelegaliose aukso kasyklose?
– Amazonės girių aukso ieškotojai pernelyg nesislapsto. 2014 metais atsidūriau nedideliame Puerto Maldonaldo mieste, esančiame prieš visiškai laukines džiungles, kur tuo metu įsiplieskė auksakasių streikas, pasibaigęs kraujo praliejimu.
Per streiką visas miestas tarsi sustingo, parduotuvės ir kavinės buvo uždarytos, dauguma žmonių užsibarikadavo namuose, gatvės buvo užblokuotos, sustojo eismas, nekilo lėktuvai ir nevažiavo autobusai. Pabėgti iš Puerto Maldonaldo buvo galima tik upe, tačiau motorinių valčių ir baržų kapitonai pernakt nežmoniškai užsikėlė kainas, taigi iš esmės aš ir keletas kitų vakariečių keliautojų likome įkalinti.
Laiką leidome savo viešbutėlio fojė prilipę prie televizoriaus ekrano. Tačiau Peru valdžia kaip įmanydama stengėsi nuslėpti Puerto Maldonaldo situaciją nuo pasaulio, taigi mums beliko ieškoti informacijos iš vietinių.
Kalbinome, kas tik sutiko kalbėti, – parduotuvėlių savininkus, baržų kapitonus, policininkus, streikuojančius auksakasius. Taip buvo sukurtas knygos skyrius apie Amazonės aukso vergus.
Gyvenimas džiunglių aukso kasyklose – ganėtinai tragiškas. Indėnai visą dieną praleidžia murdydamiesi purve, sijodami džiunglių žemę, o vėliau, supylę purvą į medinius kubilus, į juos pila gyvsidabrio, kuris suriša aukso smiltis į didesnius grynuolius.
Tuo gyvsidabriu apsinuodija ne tik patys auksakasiai. Jis pilamas tiesiai į upes arba tiesiog ant žemės ir pamažu nuodija viską aplink – vandenį, žuvis ir galiausiai vietinių kaimų gyventojus. Peru valdžia deda pastangas uždaryti tokias nelegalias kasyklas, tačiau pasislėpti Amazonėje nesunku, papirkti vietos policiją – dar lengviau.
Indėnai Peru uždirba vos 30 dolerių per mėnesį, o kasdami auksą gali tiek užsidirbti per dieną. Taigi nenuostabu, kad jie taip rizikuoja, nors kartais ir žūsta kasyklose po nuošliaužomis arba nuo gyvsidabrio garų.
Kadangi šis verslas nelegalus, žmonės dažnai tampa vergais – beraščiams, niekuomet iš savo kaimo neišvykusiems indėnams atokiuose kraštuose siūlomas didelis uždarbis, o kai jie atvyksta į kasyklas, jiems pasakoma, kad jie skolingi už kelionę bei maistą ir privalo atidirbti skolą.
Prieš kelerius metus Bolivijoje nuvilnijo skandalas, kai iš nelegalių aukso kasyklų išlaisvinti indėnai parodė ant pečių ištatuiruotus vergų numerius.
Trečdalis tokių vergų – vaikai. Bolivijoje vaiką indėniuką dirbti kasykloje galima nusipirkti už septynis dolerius. Mergaitės kiek brangesnės, mat joms paprastai tenka „aptarnauti“ vyrus auksakasius.
Čia išgautos aukso smiltys ir grynuoliai, superkami vietinių partizanų, narkotikų baronų, nusikalstamų grupuočių, juvelyrika virsta gerokai vėliau.
– Bolivijoje, La Paso mieste, esantį raganų turgų aprašote itin vaizdžiai. Ar pirkote ten varlių nuoviro, gyvačių išnarų, kad prisiviliotumėte sėkmę ir turtus?
– Varlių nuoviras rekomenduojamas nuo melancholijos, o gyvačių išnaros – talismanai.
Svarbiausias raganų turgaus akcentas yra džiovinti lamų gemalai. Vietinių indėnų tikėjimu, bent vieną tokį negimusį lamiuką būtina užkasti namo kertėje kaip auką Pačamamai – gyvybės, vaisingumo ir derliaus deivei.
Ragana Bolivijoje nėra piktavalė kerėtoja. Ragana čia – žiniuonė, gyduolė, išmananti apie įvairiausias Andų žoleles, gyvūnus ir mėnulio ritmus.
Raganos ir raganiai yra išminčiai, šamanai, genčių senoliai, gebantys gydyti, regėti vizijas ir, žinoma, bendrauti su dvasiomis, tačiau tik gerais tikslais, pavyzdžiui, prišaukti lietų per sausrą.
– Vidiniame jūsų knygos viršelyje yra įrašas: „Maža norėjau būti indėnų vadu arba Magelanu, o ne princese ar balerina, todėl senelis padarė man lanką ir strėlių iš lazdyno.“ Štai ir atsidūrėte Ugnies Žemėje, piečiausioje Pietų Amerikos saloje, kurią atrado būtent keliautojas Magelanas. Kokį įspūdį ji paliko?
– Ugnies Žemė – be galo paslaptinga, keistų kuždesių, šešėlių ir miglų kupina sala. Vietinių indėnų ten jau seniai nebėra – juos žiauriai išžudė europiečiai kolonistai. Iš onų ir jaganų genčių liko tik 49 giesmės, sudainuotos indėnės Lolos Kiepšos. L.Kiepša mirė 1966 metais, ji buvo paskutinė onų genties šamanė. Šios genties indėnai neturėjo muzikos instrumentų, tad giesmės, dainos ir raudos jiems buvo itin svarbi ritualų, švenčių ir tiesiog gyvenimo dalis.
Istorija, deja, rašoma nugalėtojų. Taigi ji nutyli, kad garbiojo Charleso Darwino nurodymu vietiniai Ugnies Žemės indėnai buvo grobiami ir gabenami į Didžiąją Britaniją narvuose, o vėliau rodomi Europos zoologijos soduose kaip „trūkstama grandis tarp beždžionių ir žmonių“, kad kapitono Roberto FitzRoy palaiminimu prasidėjo kraupios Ugnies Žemės indėnų skerdynės.
Ch.Darwinas – dabar visame pasaulyje garbinama figūra, R.FitzRoy vardu pavadinti ištisi ledynai, nacionaliniai parkai ir monumentai. O iš Ugnies Žemės indėnų liko tik 49 raudos.
– Argentinoje, Patagonijoje, bene mėnesį gyvenote pas turtingus žmones Marselą ir jos vyrą Piną. Jiems išjodinėjote arklius, o jie jums mokėjo už darbą. Kaip užsidirbote pinigų kelionei?
– Žirgais užsiimu nuo vaikystės. Jodinėti išmokau būdama 12-os Vilniaus Belmonto raitosios policijos žirgyne, vėliau laikiau keletą nuosavų žirgų. Kelionei pinigų užsidirbdavau treniruodama žirgus. Kartais padėdavo tėtis, kartais gaudavau honorarą už straipsnius.
Dabar verčiuosi iš rašymo – esu laisvai samdoma žurnalistė ir rašau straipsnius „BBC Travel“, „Adventure Motorcycle“, „Bust“, „ADV Pulse“, „Traction E-Rag“, „Adventure Bike Rider“, kitiems kelionių, motociklų ir moterų žurnalams Kanadoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje bei vienam portalui Lietuvoje.
– Sakoma, kad važiuojant Mirties keliu Bolivijoje, kurį nutiesė paragvajiečiai karo belaisviai, pati mirtis tiesiog alsuoja į nugarą. Kodėl išdrįsote drumsti vėlių ramybę ir leistis tuo keliu?
– Bolivijos Mirties kelias – ypatinga patirtis, kuriai tiesiog negalėjau atsispirti. Tiesa, šiandien jis visai nėra mirtinas, jei važiuoji atsargiai. Tačiau atmosfera tame sename kelyje tikrai keista. Uoloje išgraužtas akmeninis takas, rodosi, beviltiškai kabinasi kalnams už skvernų, vingiuoja tarp debesų keturių kilometrų aukštyje, važiuoji tarsi kokioje seniai pamirštoje legendoje ant galvos krintant kriokliams.
– Ar buvo ribinių situacijų, kai pajutote, kad gyvenimas labai trapus?
– Taip. Tačiau tas gyvenimo trapumo suvokimas dovanoja laisvę gyventi dabar.
– Pervažiavote Pietų Amerikos žemyną, bet pasaulis nesibaigia Pietų Amerika. Jūsų tikslas – keliauti aplink pasaulį. Kur planuojate traukti toliau?
– Pavasarį keliausiu į Kubą, Jamaiką, Panamą ir vėl atgal į Pietų Ameriką, tuomet – į Pietų Korėją, Rusiją, Mongoliją ir Vidurinę Aziją, Vidurinius Rytus, Afriką, Australiją. Kitaip tariant, po visą pasaulį.
Tik mes su Pauliu niekur neskubame. Meksiką galima kirsti per savaitę, o mes čia būsime pusę metų. Norime važiuoti bekele, tokiais takais ir šuntakiais, kur paprastai keliautojai užklysta rečiau. Paulis dievina fotografiją, o aš šnekinu pakeliui sutiktus žmones ir užrašau jų pasakojimus. Kartais kokiame miestelyje pasiliekame ilgiau, jei jis mums prie širdies. Be to, aš kelyje dirbu, taigi man kartais reikia sustoti, kad pabaigčiau straipsnį ar knygos dalį ar turėčiau geresnį internetą.
– O santuoka, motinystė? Ar norėtumėte sukurti šeimą, gimdyti vaikus, jaukiai burkuoti su mylimu vyru prie vakarienės stalo didžiuliame name su vaizdu į jūrą?
– Vaikai – galbūt nuostabu, tačiau tiesiog ne man. Žinoma, sakyti „niekada“ nėra protinga, tačiau nematau savęs kaip motinos. Galbūt kada nors norėčiau įsteigti kokį nors paramos fondą talentingiems, tačiau neturtingiems vaikams ar nuveikti ką nors panašaus, bet gimdyti pačiai? Ne.
Kai vyrai nenori vaikų, jie laikomi laisvomis sielomis, o kai moterys nenori vaikų, jos – beširdės ir savanaudės. Gal laikas pamiršti tokius stereotipus?
Santuoka XXI a., man rodosi, ganėtinai beprasmis reikalas, nebent to reikia dėl kokių nors legalių dalykų – bendro turto, pilietybės ar dar ko nors. Bet tuoktis vien dėl keisto ritualo? Nematau nei poreikio, nei prasmės. Nemanau, kad žmonių santykiai turėtų būti ribojami ar sankcionuojami archajiškomis bažnytinėmis apeigomis, popierizmais ar kitokiomis socialinėmis institucijomis.
Santuoka yra patriarchato atgyvena, visas tas atavizmas, kai tėvas atiduoda dukterį vyrui, ir panašūs viduramžiški ritualai. Manau, nei vyrams, nei moterims, bet ypač moterims, to tiesiog nebereikia.
O burkuoti su mylimu vyru man daug įdomiau kelyje, motociklų balnuose, traškant šalmų vidaus telefono ryšiui, pro šalį lekiant pasauliui.
Gyventi juk galima visaip – santuokoje ir ne, vienam, dviese ar keliese, Antakalnyje ir Amazonėje, dideliame name ir kelyje. Pinigai uždirbami ne vien biuruose, o pamokos išmokstamos ne vien universitetuose.
Galiausiai svarbu tik paprasti dalykai: įkvėpimas, meilė, sveikata, smalsumas, santykiai, vaizduotė, noras būti dovana pasauliui, kūryba, žmogiškumas. O laimės formulė – kiekvienam sava.
