Karolina jau dešimt mėnesių neslepia šiltų jausmų Vilniaus miesto Kiokušin karatė federacijos prezidentui Andriui Čelkiui (42 m.).
Pernai kovą K.Liukaitytė išsiskyrė su „Arimex“ įkūrėju A.Jurskiu. Juodu turi puspenktų metų dukterį Lukreciją.
Su Karolina susitikome vieną penktadienio vidudienį prie kavos puodelio. Jauna moteris džiaugėsi lanksčiu darbo grafiku, savo rengiamais reportažais, turiningu laisvalaikiu, kurį gali skirti dukteriai Lukrecijai, savo mylimajam Andriui ir naujam pomėgiui – karatė treniruotėms.
„Man smagu, kad, be orų pranešinėjimo, aš dar rengiu ir reportažus „Žinioms“. Tiesiog kalbuosi su žmonėmis įvairiomis temomis, susijusiomis su orais. Pavyzdžiui, reportažas gali būti apie tai, ką valgyti žiemą, kada skiepytis, kokias žolelių arbatas gerti šaltuoju metų laiku.
Darbas, žinoma, lengvesnis negu „Žinių“ žurnalistų, nes man užtenka vieno pašnekovo reportažui. Bet labai patinka pasivažinėti po Lietuvą ir praplėsti akiratį. Vieną dieną dalyvavome Trakuose surengtuose priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos mokymuose ir klausinėjome specialistų, kaip atsargiai elgtis ant ledo“, – pasakojo Karolina.
– Orų pranešėja dirbate jau penkerius metus. Ar nesijaučiate išaugusi iš jums klijuojamo „orų mergaitės“ pavadinimo?
– Taip orų pranešėjas apibūdina visame pasaulyje. Toks kreipinys manęs nežeidžia, priešingai – netgi patinka, visai gerai jaustis mergaite darbo srityje. Tai reiškia, kad trokšti žinių, turi kur augti ir tobulėti. O, pavyzdžiui, pavadinimas „orų moteris“ skamba nuobodokai.
– Ar niekada nekilo minties pakeisti profesinę sritį?
– Ne, mano darbo grafikas yra lankstus. Tai yra didelis privalumas. Manau, kad rutinos pakanka visuose darbuose. Bet man nebūna tokių dienų, kad nesinorėtų eiti į darbą. Mane supa labai gera profesionalų komanda, yra didelė paskata generuoti įvairias idėjas ir kasdien sutikti skirtingus žmones.
– Esate beveik penkerių metų mergaitės mama. Kokių laikotės auklėjimo tradicijų?
– Lukrecijos tėtis yra griežtesnis negu aš. Turiu vieną dukterį ir suprantama, kad ją lepinu. Visada manau, kad turiu būti disciplinuotesnė, bet kažkaip ištirpstu. (Juokiasi.)
– Ar lengvai sugebate suderinti darbą ir vaiko auginimą?
– Lukrecijos auginimą aš dalijuosi su jos tėčiu. Arnas su dukterimi praleidžia daug laiko. Neseniai jie kartu ilsėjosi Ispanijoje, vėliau mes su Lukrecija, savo draugu Andriumi ir jo jaunesniąja dukterimi viešėjome Ispanijoje. Džiaugiuosi, kad buvęs mano gyvenimo partneris yra labai atsakingas ir rūpestingas tėvas. Todėl nors esu išsiskyrusi, vienišos mamos statusas man nelabai tinka.
– Skyrybos su dukters tėvu buvo sudėtingos ir skausmingos, jos vyko per teismą. Kokias pamokas gavote?
– Skyrybų metu buvau labai rami. Man atrodo, kad kai būni tvirtai apsisprendęs ir žinai, ką nori daryti, jauti savotišką nusiraminimą.
– Kai susipažinote su Arnu, buvote labai jauna ir tikriausiai romantiškai tikėjote, kad su tuo žmogumi kartu pasensite. Kaip šeiminio gyvenimo griūtis paveikė jūsų pasaulėžiūrą, santykius su kitais vyrais?
– Jei atvirai, tai mano ir Arno santykiai pastaruoju metu nebuvo gražūs ir skyrybų procesas buvo netrumpas. Nutiko taip, kad skyrybų metu susipažinau su Andriumi, jis mane labai palaikė. Kiek žinau, šiuo metu ir Arnas turi draugę. Tad tikėtina, kad mums visiems galiausiai viskas bus gerai.
Mano močiutė, kuri labai padėjo auginti Lukreciją ir matė mano su Arnu santykius, niekada neskatino skirtis, tačiau kažkada atsargiai pasakė: „Aš visada troškau, kad tu turėtum laimingą šeimą, bet aš tavo vietoje gerai pagalvočiau, ar verta tęsti tokius santykius.“
Mes su ja protingai kalbėjomės, močiutė turi daug gyvenimo patirties. Ji mane savotiškai paguodė, kad skyrybos nėra gyvenimo pabaiga, kad aš ne pirma ir ne paskutinė, atsidūrusi tokioje situacijoje.
Guodė ir tai, kad visos nesėkmės anksčiau ar vėliau praeina. Žinojau: kad ir kaip dabar būtų sunku, vėliau į tai galėsiu žiūrėti ramiai.
Lukrecija man buvo svarbiausias tokio sprendimo priėmimo motyvas. Aš supratau, kad nelaimingos šeimos modelis nepadės vaikui tinkamai užaugti, nors Lukrecija niekada nematė atvirų pykčių, namuose nebūdavo triukšmų, lėkščių daužymo, durų trankymo. Jeigu mes su Arnu nesutardavome, tomis akimirkomis tiesiog pasinerdavome į atskirus gyvenimus.
Nesigailiu praeities, nes turiu dukterį. Be to, kai tau 23 metai, labai sunku teisingai pasirinkti – santykiai yra tarsi loterija. Iš pradžių viską vertini pagal jausmų prizmę, po to jau žiūri į kitus dalykus. Galbūt vyresnė moteris į viską būtų žiūrėjusi kitaip. Manau, kad dabar brandžiau vertinu santykius. Anksčiau akcentus dėjau į savo saugumo pozicijas. Arnas labai stiprus partneris, autoritetas, įdomus, pamokantis, pavyzdys gyvenime. Aš su juo išmokau tam tikras pamokas, bet vėliau pajutau, jog išaugau iš mokinės ir mokytojo santykio. Tačiau galiu pripažinti, kad jis man daug davė kaip asmenybei, išplėtė akiratį, pomėgius, požiūrį į žmones.
– O savo dominavimu jis neįdiegė jums kokių nors kompleksų?
– Per tuos metus buvo laikotarpis, kai buvau pradėjusi save prasčiau vertinti. Kai esi šalia tokio stipraus vyro, kartais pagalvoji: „Na, o ką aš pasiekiau?“
Vienu metu dirbau dviejuose darbuose, bet vis tiek atrodė, kad televizija nėra rimta. Tam tikru laikotarpiu buvau pradėjusi save graužti.
Vėliau supratau vieną dalyką: kad tavo būsena ir nuotaika neturi priklausyti nuo tavo antrosios pusės įvertinimų, pritarimų ar priekaištų. Nėra gerai, kai moteris tampa emociškai priklausoma nuo vyro. Manau, kad praeituose santykiuose man trūko sveikos pusiausvyros.
– Kas padėjo neprarasti moteriško orumo, nepaskęsti liūdesyje?
– Man padėjo ir palaikė mano šeima. Jie niekada manęs nevertė elgtis vienaip ar kitaip. Taip pat turiu kelias pažįstamas skyrybas išgyvenusias moteris. Jos man davė patarimų. Skaičiau psichologines knygas.
Vienu metu gyvenime buvo tiek daug visko susidėję, kad supratau, jog paprasčiau gyventi apie tai negalvojant. Tiesiog susidarydavau tikslų planą, ką turiu padaryti, bet stengdavausi nesiknaisioti po emocinę reikalo pusę, neįsileisdavau į širdį nuoskaudų. Aukos sindromas su gailesčiu sau nori ar nenori užplūsta, tad reikia kiek įmanoma nuo to atsiriboti. Vėliau pradedi kapstytis.
Jei savęs gailėsi, nepajėgsi vaiko auginti. Yra moterų, kurios iš aukos sindromo neišbrenda visą gyvenimą po skyrybų. Tuomet negali su niekuo sukurti laimingų santykių. Aš irgi, kai skyriausi, maniau, jog ilgą laiką būsiu viena, jau apie tai buvau pasišnekėjusi su močiute. Ji irgi sakė, kad nepulčiau stačia galva. Aš žinojau, kad kai pati jausiuosi gerai, tik tada kitam žmogui galėsiu ką nors vertinga duoti, užmegzti su juo sveikus santykius.
Jeigu tau yra emociškai blogai, jeigu esi emocinėje duobėje, pirmas rodiklis – kad tikriausiai reikia partnerį palikti.
Jei esi priklausoma nuo minčių, ar vyras pasikeis, ar nutiks santykiuose kas nors gera, tai viskas – reikia skirtis. Pirmiausia reikia atsikratyti iliuzijų, kad įvyks stebuklas – kažkaip apsitrinsime ir laimingai gyvensime. Jei santykių šlifavimas vyksta ne mėnesius, o metus ar daugiau, vadinasi, nereikia sau laužyti stuburo dėl kito žmogaus, nes jis dėl tavęs savojo nelaužys ir nesivers per galvą.
Buvusiuose santykiuose perėjau daug įvairių skirtingų etapų: kai maniau, kad turiu keistis, kai maniau, kad kitas žmogus turi keistis, kai jis manė, kad aš turiu pasikeisti, kai maniau, kad mes abu turime keistis.
Bet jeigu yra sunku, jei santykiai yra nepatogūs kaip trinantys batai, toks gyvenimas yra vartotojiškas, be džiaugsmo. Moteris neturi išsiprievartauti ir tapti kam nors tinkama. Tai yra labai blogas požiūris. Pastebėjau, kad Lietuvoje yra labai žema moterų savivertė. Jos net paprastą dieną gatvėje stengiasi išsipustyti kaip modeliai, būti tinkamos rinkoje, pataikauti ir nuolaidžiauti stipriajai lyčiai.
Skirdamiesi visada pirmiausia galvojame apie vaikus. Daugeliui moterų atrodo, kad jiems reikia, kad šalia visada būtų tėtis ir mama. Bet jei moteris kalba apie savo vaiką, bet iš tiesų galvoja apie užpakalio saugumą ir kad rytą atsibustų šalia kažkokio vyro, ji slepia aukos sindromą, nesaugumo jausmą ir baimę ką nors keisti.
Jei iš tikrųjų rūpi vaikas, pirmiausia moteris pasistengs, kad jis nematytų klaidingo šeimos modelio, kur mama yra auka, o tėvas – dominuojantis. Mergaitė, matydama tokius tėvų santykius, pati niekada neturės normalios šeimos. O jei tėvui reikia vaiko, ir po skyrybų jo reikės. Arnui dukters reikia, jie puikiai bendrauja, o mūsų santykiai liko mūsų santykiais. Dabar, beje, gerai sutariame, galime ramiai, be emocijų pasikalbėti apie Lukrecijos reikalus.
Kalbant apie buvusius santykius aš suprantu, kad gal galėjau padaryti daugiau ir kitaip. Bet kai esi jaunas ir ambicingas, o tavo partneris yra reiklus, daug pasiekęs, nėra paprasta.
Dabar yra tas laikas, kai lioviausi galvoti apie praeitį ir graužtis. Aš turiu draugą. Manau, kad širdyje išsiskyriau anksčiau negu teisme.
– Ar megzdama naujus santykius nemanėte, kad galite užlipti ant to paties grėblio?
– Mane daug kas bandė įspėti, ypač kai sužinojo, kad mano naujasis draugas už mane vyresnis trylika metų. Su Andriumi susipažinome atsitiktinai ir iš pradžių buvo kiek nedrąsu.
Juokingiausia, kad per skyrybas tiesiog pasipylė įvairūs pasiūlymai susipažinti. Vyrai socialiniuose tinkluose rašė: „Gal nori pasiguosti?“, „Gal nori pabendrauti?“ Jaučiausi priblokšta. Galvojau, negi žmonės nesupranta, kad skyrybų metu ne romantiškų santykių norisi ieškoti.
Ir kai su Andriumi susipažinau, iš pradžių pamaniau, ar tik nebus čia dar vienas guodėjas. Jis apie mano skyrybas nieko nežinojo ir buvo priverstas išklausyti mano ilgą pamokslą apie tai, kaip drįso man asistuoti. Mūsų draugystė prasidėjo per teismo procesą. Jau kokį mėnesį varsčiau teismo duris. Mes su Andriumi vienas prie kito artėjome atsargiai, po truputį.
– Kaip nutarėte, kad iš visų tų gerbėjų rato būtent Andrius yra patikimiausias?
– Netyrinėjau kitų gerbėjų. Andrius moka palaikyti, yra ramus ir rūpestingas. Jam nebūdinga gniuždyti ir menkinti kitą žmogų. Jis niekada nepasakys: „Oi, sugalvojo televizijos žvaigždė.“ Jis mane per skyrybas labai palaikė. Procesas buvo netrumpas.
– Jūsų draugas Andrius yra karatė treneris. Galbūt jis įkvėpė jus užsiimti šiuo sportu?
– Treniruojuosi nuo praėjusio rudens, bet tai buvo ne Andriaus, o mano pačios idėja. Mudu treniruojamės skirtingomis dienomis. Jis – su pažengusiųjų grupe, turi juodąjį diržą, o aš – su pradedančiaisiais. Neseniai apsigyniau oranžinį diržą.
– O kodėl pasirinkote karatė?
– Kurį laiką sportą buvau užleidusi. Maniau, jei rasiu tinkamą sporto klubą, tada sportuosiu. Gavau dovanų prabangaus sporto klubo abonementą ir jau maniau ten eisianti, tačiau supratau, kad, nepaisant gražios aprangos, erdvios salės su treneriais, baseino, nesinori ten būti. Paprasčiausiai nėra vidinės motyvacijos.
Mačiau, su kokiu užsidegimu sportuoja Andrius. Nutariau pažiūrėti, kas jį ten taip traukia. Atėjau į pradedančiųjų grupę. Labai patiko treneris ir treniruočių pobūdis.
Karatė koncepcija yra paprasta, visi su vienodais kimono, nėra pasiskirstymo statusais, nėra varžymosi dėl išvaizdos. Visi lygūs ir vienodi. Karatė išvalo mintis, nes ten reikia geros koncentracijos. Treniruotė vyksta kaip savotiška meditacija, ji didina fizinę ištvermę. Aš jau po poros mėnesių pajutau, kad gerokai sutvirtėjo kūnas. Man patinka išeiti iš treniruotės vos velkant kojas, kai prakaitas pro akis bėga, tuomet suprantu, kad padariau viską, ką galėjau.
– Sakėte, kad neseniai su savo dukterimi, Andriumi bei jo dukterimi grįžote iš Ispanijos. Ar judviejų vaikai yra panašaus amžiaus?
– Andrius turi dvi dukteris iš dvejų ankstesnių santykių. Jaunesniajai mergaitei, kuri kartu važiavo su mumis į kelionę, – šešeri.
Mes su Andriumi susitikome panašiuose gyvenimo etapuose. Tik jis jau buvo išgyvenęs skyrybas. Mūsų gyvenimo patirtis yra panaši, mes turime panašaus amžiaus vaikų, mus sieja panašūs pomėgiai bei interesai. Ir charakteriai mudviejų artimi.
Dabar aš turiu viską – ir draugą, ir stiprų vyrą, ir gerą partnerį, ir bendramintį, kuris tave supranta iš pusės žodžio.
Su Andriumi niekada nėra buvę svetimumo jausmo, mums nereikia ieškoti komunikacinių kanalų, kad vienas kitą suprastume. Net nereikėjo dėti bendravimo pastangų, nes esame labai panašūs, ir tai yra gerai. Andrius yra vyriška mano charakterio versija. Dėl to su juo nelabai įmanoma pyktis.
– Gal tai reiškia, jog buvę santykiai jums buvo tarsi generalinė esamų santykių repeticija? Jų reikėjo, kad išmoktumėte tam tikras pamokas ir naujai pervertintumėte vertybes?
– Žinoma, kad su patirtimi atsiranda kitokios vertybės. Supratau, kad prasmingiau kurti santykius su panašiai mąstančiu partneriu.
– Kaip dalijatės buities darbus?
– Nėra jokio pasiskirstymo ir skaičiavimo, kas ką padarė. Viskas vyksta natūraliai.
– Ar gyvenate kartu su vaikais?
– Ne, su vaikais mes dažniausiai leidžiame savaitgalius. Su Andriumi gyvename labai savotiškai. Dalį laiko būname pas mane, dalį – pas jį. Abu turime savo būstus. Kai būnu su Lukrecija, bazuojamės mano bute, nes patogiau dukterį nuvežti į šalia esantį darželį. Kai Lukrecija būna su tėčiu, tada kraustausi pas Andrių. Taip ir važinėjame vienas pas kitą. Mūsų daiktai keliauja kartu su mumis.
Manau, kad dar porą metų taip ir bus. Po to spręsime. Turėti savo namus yra geras jausmas, nenorėčiau ateiti pas vyrą su lagaminu. Dabar aš įsirenginėju būstą pagal savo norus, žinoma, atsižvelgiau, ko ten galėtų reikėti ir Andriui.
– Kartu esate dešimt mėnesių. Ar dar vis tęsiasi romantiškasis laikas?
– Ne. Mes savo santykius analizuojame ir kalbame apie tai, kas ką jaučia, kas ko nori. Kiekvienai moteriai patinka, kai ji gali sakyti viską, ką mano. O aš esu labai atviras žmogus, į akis viską pasakau. Ir jis yra toks pat žmogus.
– O kaip Lukrecija priėmė naująjį draugą? Ar ji sutaria su Andriaus dukterimis?
– Lukrecija puikiai priėmė Andrių ir jo dukteris. Žinoma, tarp mergaičių buvo tam tikra trintis ir ribų tikrinimas, tuomet mes įvedėme lygybės taisyklę – jei kas nors yra perkama, tai perkami vienodi daiktai. Tarkime, neseniai nupirkau dvi vienodas sukneles, Kalėdų Senelis mergaitėms atnešė vienodas dovanas, kad nebūtų niekam skriaudos.
Buvo laikas, kai buvo dalijamasi, kur mano mama, kur mano tėtis. Andriumi jos labai nesunkiai pasidalija, o dėl manęs buvo tam tikrų ginčų: „Aš būsiu su savo mama, o tu su savo mama nebūsi.“
Bet dabar mes viską susidėliojome. Psichologiškai nebuvo sunku. Bet man nė vienuose santykiuose nebuvo problemų. Aš ir su Arno vaikais puikiai sutariau, niekada nesijaučiau kažkokia pamotė, prieš kurią rezgamos intrigos. Todėl ir su Andriaus vyresniąja, ir jaunesniąja yra draugiški santykiai.
Pastebėjome, kad vaikams kartu yra būti geriau negu po vieną. Jos turi veiklos, kartu žaidžia, pramogauja. Kartais susipyksta, bet pačios ir išsiaiškina.
Kartais atrodo, kad gyvenimas klostosi per gerai, paprastai ir be pastangų. Tai šiek tiek gąsdina. Prieš 10 metų viename interviu esu sakiusi, kad santykiai yra darbas. Todėl dabar, kai nesijaučiu nieko dirbanti, esu lyg ir skolinga už tai, kad viskas yra taip gerai: darbas įdomus, galiu skirti laiko sau, vaikas ir draugas sveiki ir laimingi. Gal čia lietuviškas bruožas, kad kai yra viskas gerai, netrukus lauk, kad nutiks kas nors blogo. Bet argi turi gėdytis savo laimės? Negalima taip gyventi, nes jei lauksi, kol nutiks tau kas nors bloga, tada neįstengsi džiaugtis šia diena.
– Ar bandėte užduoti sau klausimą, kodėl jums patinka vyresni vyrai?
– Esu apie tai galvojusi. Savarankiškai gyvenau nuo 10 metų, mokiausi baleto mokykloje ir gyvenau bendrabutyje. Šiaip su seserimi buvome labai disciplinuotos ir nepriklausomos. Gana anksti pradėjome dirbti. Mūsų nereikėjo motyvuoti kaip šiuolaikinių paauglių.
Mes žinojome, kad turime gerai mokytis, kad niekas už mūsų mokslus nesumokės, neateis turtingas dėdė su pinigų kapšu. Visko siekėme pačios. Baletas buvo visomis prasmėmis grūdinanti gyvenimo mokykla.
O bendraamžiai vaikinai bręsta lėčiau, jaunystėje jiems norisi romantiškai vaikščioti su mergina ir kalbėtis apie kompiuterinius žaidimus, ilgą laiką jie gyvena su tėvais.
Yra įsigalėjęs modelis, kad vyras iki 35 metų keliauja, nerūpestingai mėgaujasi gyvenimu, neturi vaikų, nelabai žino, ko nori iš gyvenimo, dažnai būna laisvai samdomas darbuotojas. Bent man tik su tokiais bendraamžiais teko susidurti.
Prisimenu vieną kuriozinį atvejį, kurį visiems pasakoju kaip anekdotą. Per skyrybas man parašė jaunesnis už mane vaikinas ir pasiūlė susitikti. Pagalvojau, kad gal nereikėtų atmesti pasiūlymo, gal mano išankstinės nuostatos, jog dėmesio verti tik vyresni, vis dėl to klaidingos. Parašiau, kad sutinku pabendrauti.
Tas vaikinas man atsakė: „Gerai, gal pabendraukime. Bet aš dabar pas tėvus kiek pasnausiu. Po to gali atvažiuoti manęs pasiimti.“ Žinoma, jokio susitikimo nebuvo. Atvažiuoti vyro pasiimti į pasimatymą iš jo tėvų namų – nesuprantamas reikalas. Niekada tokioje absurdiškoje situacijoje nebuvau ir, tikiuosi nebūsiu.
Kažkaip visada taip klostėsi, kad dauguma vyrų, kurie rodė dėmesį, buvo vyresni. Gal jaunesni prisibijo. Esu girdėjusi: „Bijau prieiti, nes atrodai griežta ir neprieinama.“
– Su dukters tėvu nebuvote susituokusi, o šį kartą apie vedybas pagalvojate?
– Jau po poros mėnesių draugystės mes apie tai pradėjome kalbėtis. Vedybos yra planuose. Tarp mūsų su Andriumi nėra toks santykis, kai tyliai tikiesi, kad jis išsitrauks žiedą ir paprašys rankos. Mes tiesiog žinome, kad vieną dieną įteisinsime santykius.
– O ar ryšitės pasirašyti ikivedybinę ar vedybinę sutartį? Juk pirmuose santykiuose buvote pasirašiusi ikivedybinę sutartį.
– Apie tai nekalbėjome. Vedybinės sutartys, jeigu jos nėra labai vienpusiškos, – normalus reikalas. Bet kai jos yra vienpusiškos ir sudarinėjamos tau kalbant apie meilę ir rožinį laikotarpį, tuomet moteris turėtų įsijungti pavojaus signalą.
Andrius man tokių reikalavimų nėra pateikęs. Kita vertus, aš nelabai įsivaizduoju tokios situacijos.
Žinoma, norisi, kad žmogus jaustųsi saugiai ir patogiai, bet kaupti visokius čekius, skaičiuoti įvairias išlaidas, neatrodo garbinga. Anksčiau ar vėliau tokia sąjunga yra pasmerkta.
