Nors čia vis dar gausu prisiminimų apie tragiškai žuvusią V.Matijošaičio žmoną Ireną, Loreta išpuoselėtuose namuose jaučiasi sava. Netgi V.Matijošaičio augintinė Broškė akivaizdžiai simpatizuoja Loretai.
Atviram pokalbiui susėdame augalų apsuptyje, namuose įrengtame žiemos sode.
Dar prieš pradedant kalbėti V.Matijošaitis juokais įspėjo: „Gerai būtų, kad pokalbis būtų ne apie mane.“
„Nepavyko“, – su Loreta juokėmės po šio interviu.
– Visuomenei labai įdomu, kas ta moteris, kuri pastaruoju metu matoma šalia Kauno mero V.Matijošaičio.
– Esu paprasta moteris, turinti dvi nuostabias dukras, gyvenanti labai įdomų gyvenimą ir dirbanti be galo įdomų darbą. Taip paprastai galiu save apibūdinti. Nieko ypatingo, nieko ko nors kitaip nei eilinių Lietuvos moterų.
Visada stengdavausi ne tik gyventi pagal taisykles: eiti į mokyklą, baigti studijas, studijuoti ar eiti į darbą, gimdyti vaikus, sukurti šeimą. Šalia turėdavau papildomos veiklos: mokykloje šokau tautinių šokių kolektyve, universitete dainavau nuostabiame chore. Dar ir šiandien su choro vadove bei kitais nariais susitinkame, pabendraujame, nuvažiuoju į universitetą pasiklausyti koncertų. Kartais ir ant scenos užlipu, padainuoju kokią nors dainą – „Lietuva brangi“ ar dar kokią iš gerai žinomų.
– Ar turite ypatingų pomėgių?
– Mėgstu judriai gyventi: sportuoti, važinėti dviračiu, plaukioti, kituose renginiuose dalyvauti. Tam skiriu vakarus ar net pietų pertrauką. Man patinka aktyvus gyvenimas. Jeigu ir poilsiauju, negaliu gulėti paplūdimyje – man reikia veikti, eiti, daryti. Mėgstu slidinėti, gal jau 15–17 metų tai darau. Kartais net po du kartus per sezoną važiuodavome slidinėti.
– Ar jums labai svarbus dabartinis jūsų statusas visuomenėje? Dabar jus visi žino kaip Kauno mero gyvenimo draugę. Ar jums svarbu, ką mano žmonės?
– Man nėra sunku būti kartu su Visvaldu, nes aš jį pažįstu nuo penkerių – taigi jau 42 metus. Tuomet jis buvo pirmo kurso studentas ir atvažiavo pas mus į namus. Mano brolis ir Visvaldas mokėsi tuometiniame VISI (dabartiniame VGTU), buvo grupiokai ir draugai. O dabar yra net verslo partneriai. Jie irgi gana aktyviai leisdavo laisvalaikį kartu, važiuodavo į užsienį. Ir aš kartais dalyvaudavau jų gyvenime.
Į mano brolio vestuves atvažiavo Visvaldas su Irute, man tada buvo 7–8 metai. Tuomet pirmą kartą pamačiau amžinatilsį Irutę.
Gyvenimas bėgo toliau. Išvažiavau studijuoti į Kauną. Čia neturėjau giminių, draugų, tad kai iškildavo problemų, kreipdavausi į savo brolio draugą pagalbos.
Aišku, dabar pasikeitė statusas. Prieš tai jį vadindavome Valdu, amžinatilsį žmoną Ireną vadindavome Irute. O kai mudu pradėjome bendrauti po Klaipėdos miesto šventės, tada jį pradėjau vadinti Visvaldu. Kad man būtų paprasčiau atskirti: ten buvo vienokia draugystė, darbo santykiai, o čia yra mūsų artimesnė draugystė. Man šiaip labiau patiko vardas Visvaldas negu Valdas – švelnesnis, mielesnis, ne toks oficialus.
– Kodėl jis buvo vadinamas Valdu?
– Tai sutrumpinimas. Šeimoje jį mama vadindavo Valduku. Visvaldas yra oficialusis, o visi draugai, bendradarbiai „Vičiūnuose“ vadina Valdu.
– Ar nebuvo keista iš bičiulių tapti mylimaisiais?
– Mes ir patys pakalbame, kad keista. Iš pradžių vienokie santykiai, po to – kitokie. Kita vertus, čia ir yra lengvumas – kai tu pažįsti žmogų, žinai jo skausmingą istoriją, jis žino tavąją. Tos istorijos gal ir suvedė.
– Kokia reakcija buvo iš jūsų artimiausios aplinkos, kai sužinojo, kad jūs kartu?
– Vyresni žmonės stebėjosi, klausinėjo, ar juokaujame, ar kažkas rimta. Bet darbuotojai, kurie daug metų dirba, kaip juokaujame, „nuo pirmos krabų lazdelės“, džiaugiasi. Mes labai gerai su visais sugyvename, aš nesu konfliktiškas žmogus. Visi buvo „už“, sako, kad vėl šypsena veide atsirado, akys blizga.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Nelengva vienam gyventi. Esu optimistė, bent taip manau. Daugeliu atvejų žiūriu į gyvenimą pro rožinius akinius, kai kurie sako, kad gal per daug, bet man tie akiniai padeda visur. Visada kuo nors tikiu – atrodo, kad šiandien yra taip, rytoj bus kitaip ir manau, kad bus geriau.
– Mes Visvaldą matome viešojoje erdvėje, televizijoje, laikraščiuose ir įsivaizduojame kaip griežto žodžio, tvirto kumščio merą, kuris atėjo iš verslo, apvertė viską aukštyn kojomis, ėmėsi iniciatyvų. O koks gi V.Matijošaitis yra namuose?
– Kai pradėjome kaip mylimieji, jis man atsiskleidė kaip labai plačios, geros širdies žmogus. Visvaldas labai geras, sąžiningas, nemėgstantis melo. Man jis yra tikras vyras, už kurio stoviu kaip už sienos. Jeigu rūpinasi tavimi, tai daro besąlygiškai. Kai patyriau kojos traumą, pamačiau tikrąjį Matijošaitį, naminį Matijošaitį – labai rūpestingą ir plačios, šiltos, geros širdies.
– Ar saugiai jaučiatės su juo?
– Be galo.
– Jūs su Visvaldu pradėjote bendrauti po jo asmeninės tragedijos. Buvo matyti, kad jam labai sunku atsigauti ir priimti netektį. O jums? Ar nebuvo sudėtinga pradėjus bendrauti artimiau?
– Tuo metu Visvaldui buvo be galo sunkus laikotarpis. Pustrečių metų Visvaldas gyveno vienas, tada pradėjome bendrauti. Mes ilgai kalbėdavomės. Jam, matyt, reikėjo išsikalbėti. Būdavo, ir paverkiame, nes ir man buvo nesvetimas žmogus. Labai skaudi tragedija.
– O kaip šiandien? Ar jis jau atsigavęs po netekties?
– Manau, kad nevisiškai. Gali būti, kad ir neatsigaus. Turėjau panašią patirtį – mano sesuo mirė prieš 14 metų. Mūsų skirtumas buvo 19 metų, aš šeimoje esu pagrandukė, visi broliai ir seserys vyresni. Man tai buvo kaip mamos praradimas, buvo be galo skaudu. Tada pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą, bet iki šiol mirtis alsuoja kažkur šalia. Suprantu, ką Visvaldas jaučia. Aišku, jo skausmas yra kelis kartus didesnis negu mano.
– Kas įvyko tą dieną, kai jūs viešai pasirodėte baikerių suvažiavime? Jūs turbūt tikėjotės, kad tai bus vieša, jus nufotografuos kartu, kils daug klausimų ir jums, kaip moteriai, reikės prisiimti tam tikrą statusą. Nebuvo baisu?
– Kai šalia gerai pažįstamas žmogus, nėra nedrąsu. Tuo labiau kad jis dar ir patardavo, nes yra viešas žmogus ir žino, kaip elgtis. Mes pirmą kartą pasirodėme Klaipėdos miesto šventėje. Tuomet pasirodė pirmosios nuotraukos spaudoje.
Tačiau pirmas pasimatymas įvyko šiek tiek anksčiau. Gyvenau Klaipėdoje, tuo metu nuomojausi butą. Visvaldas pakvietė į 1000 km lenktynes. „Vičiūnai“ Šventojoje turi poilsiavietę, kur jis su Broške buvo apsistojęs. Sako: „Ar tu vietoj esi, gal nori pažiūrėti, Dainius dalyvaus varžybose?“ Kodėl ne? Dar dukros paklausiau, ji sako: „Važiuojam, įdomu ir man.“
Po savaitės buvo Klaipėdos miesto šventė. Visvaldas tuomet davė vertingą patarimą: užsidėk saulės akinius ir einame į miestą. Tada aš taip saugiau jaučiausi.
– Jūsų neišgąsdino reakcija?
– Ne. Aš ir chore dainavusi, galiu ir paskaitas skaityti prieš auditoriją. Man nebaisūs žmonių žvilgsniai, nes ne visada patinka tavo dainuojama daina, matai žiūrovo reakciją. Vieni džiaugiasi, kiti šnibždasi, kad nepatiko. Kritikos gaudavau nuolat.
– Ar jūsų netrikdo tokie dalykai? Jūs galbūt ir netrokštate dėmesio, gal norite ramaus, jaukaus gyvenimo, bet esate priversta prisitaikyti?
– Šiuo atveju nėra pasirinkimo. Arba būni šalia žmogaus ir eini koja kojon, arba sakai: atsiprašau, man nepatinka tavo gyvenimo būdas. Pasirinkau pirmą variantą – likti kartu ir keliauti koja kojon. O kaip žinome, Visvaldas, jeigu yra su kuo nors, mėgsta būti kartu visur – ir leisdamas laisvalaikį, ir darbe, ir namie. Matydavome, kaip jie su žmona leidžia laiką, tai ir mums pradėjus bendrauti maniau, kad bus panašiai, visą laiką bus noras būti kartu. Tas pat ir vyksta, žmonės nesikeičia.
– Ar politika jus domina?
– Po nepriklausomybės atkūrimo labai domėjausi ir visų Seimo narių, ministrų vardus, pavardes žinojau. Po to atėjo abejingumas, o dabar nori nenori reikia domėtis. Iš tikrųjų įdomu, nes tu matai virtuvę, ne tik paviršių.
– Negąsdina ta virtuvė? Ten yra tiek užkulisinių žaidimų, intrigų, susitarimų.
– Seimo nare nenorėčiau būti, man būtų psichologiškai per sunku tas intrigas išgyventi. Bet šalia matau tą virtuvę ir galvoju: Dieve, kaip jums sunku.
– Suprantu, kad namuose temų apie politiką nevengiate?
– Jeigu aš po darbo grįžtu į Kauną (nes kartais lieku nakvoti Palangoje), mes įsijungiame vienas žinias, kitas, politines laidas peržiūrime. Spaudą stengiamės ryte perversti gerdami kavą, prieš važiuodami į darbą. Mes namuose dar turime popierinę spaudą.
– Kokį gyvenimo tikslą sau esate išsikėlusi?
– Turbūt kiekvienas turi kokių nors svajonių. Mano paprasta: aš būsiu pati laimingiausia mama, močiutė, jeigu mano vaikai pasikvies pas save į namus per Kalėdas, Kūčių vakarienės ar sakys: einam į spektaklį, filmą, restoraną, arba šiaip atvažiuos. Dabar vyresnėlė dažnai kviečiasi, nuvažiuojame kur nors pavalgyti – be galo gera. Tokia mano pagrindinė svajonė.
Aš ir mamai savo sakau tą patį – yra didžiulė laimė, kai vaikai kviečiasi mamas. Ir dar yra laimė, kad mamos, tėvai nori atvažiuoti pas vaikus.
– Kadaise, kai šnekėjome su Visvaldu ir apie jus, paklausiau, kaip jūsų santykius pavadinti. Jo atsakymas buvo: „Šiek tiek daugiau nei draugystė.“
– Nevaikštome už rankų susikibę, nesikalbame vien apie skaitytas knygas ar dar ką nors – yra ir stipresnis jausmas. Nebūtume kartu, jeigu to nebūtų. Nebent tik susitiktume per mėnesį kartą kavos atsigerti ir toliau keliautume savo keliais. Matyt, yra kažkas.
– Planuojate bendrą ateitį kartu?
– Planuojame būti kartu tiek, kiek dabar būname. O kokių nors sprendimų imtis kol kas neplanuojame. Mums dabar yra gerai. Kita vertus, o ką mes blogai darom? Būname kartu. Mums patiems gerai, vaikai irgi patenkinti, laimingi, kad mums gerai. Kol kas lieka taip, kaip yra.
– Jūs turite ir bendrų hobių, pavyzdžiui, bendra aistra motociklams. Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Slidinėjame, pasivažinėjame dviračiais, baseine pasimaudome, pirtį mėgstame. Tikrai yra bendrų interesų. Mėgstame išeiti į renginius, filmą, teatrą arba šiaip į miestą pasivaikščioti. Mums patinka būti tarp žmonių, bendrauti. Aišku, vakarus kartais leidžiame ir dviese ant sofos.
– Garsių vyrų moterys dalyvauja įvairiausiuose socialiniuose projektuose, pačios juos organizuoja. Niekada negalvojote apie tai?
– Dažnai pagalvoju, tik dar jokių konkrečių priemonių nesiimu. Bet manau, kad ateityje reikėtų ką nors padaryti, ne tik dėl savęs gyventi. Visada širdyje kažkas kirba, norisi padėti. Manau, ateis ta diena, kai ne tik širdyje kirbės, bet ir imsiuosi veiksmų. Negali gyventi vien tik dėl savęs.
