Sabinos mama – vienturtė. Tėčio vyriausioji sesuo Felicija yra prasitarusi, jog mokykloje jai būdavo gėda, kad yra kilusi iš trijų vaikų šeimos, nes trys vaikai reiškia, kad jos tėvai mylėjosi tris kartus! O vienturčių tėvai – tik po kartą!
S.Daukantaitė įsitikinusi – ne visos drįsta prisipažinti, kokius jausmus joms sukelia motinystė. „Augindama septynis vaikus darau išvadą, kad tai, kaip susitvarkai su motinystės iššūkiais, lemia požiūris į motinystę, o ne realūs sunkumai“, – sako ji. Kai pagimdė pirmąjį sūnų, kitą dieną jai suėjo vos 19 metų. Tai reiškė, kad paauglė iš karto peršoko į suaugusios moters statusą, net nepatyrusi, kas yra jaunystė. Savarankiški sprendimai, kuriuos brandina jaunos merginos galvodamos apie savo ateitį, iškart atsidūrė šiukšlių dėžėje. Jų net nebuvo kada sugalvoti.
– Trumpos miego valandos. Nerimas, ar viskas gerai vaikui. Jokio laisvalaikio. Saviraišką apskritai beveik reikia palaidoti – bent kol vaikui sukaks keleri metai. Papasakokite apie tai.
– Kaip aš gelbėjausi? Intuityviai priėmiau sprendimą, kad motinystė nėra darbas, nėra pareiga, o natūrali būsena. Nors buvau labai jauna, tokia traktuotė mane gelbėjo ir neleido jaustis nelaiminga auka.
Smegenys suformulavo nuostatą, kad viskas vyksta normaliai ir kad privalau su vaiku elgtis taip, kaip geriausiai atrodo man. Jau tada šventai tikėjau: jeigu nebus gerai man, blogai jausis ir sūnus. Aš net neskaičiau knygų apie vaikų auginimą ir nesilaikiau jokių taisyklių: dariau taip, kaip atrodė logiška elgtis man pačiai. Tai labai palengvino ankstyvą motinystę.
– Bet juk supratote, kad šuniui ant uodegos nueis jūsų studijos, nes vaikui auginti reikia viso laiko, o ne dalies.
– Vis dėlto baigiau dizaino specialybę Dailės akademijoje. Ambicingumą paveldėjau. Mūsų giminės moterys ir vyrai – labai veiklūs. Nė vieno šeimos nario nebuvo prarijusi buitis. Išsilavinimas, profesija ir saviraiška jiems buvo svarbus dalykas. Mano mama Dalia buvo vienturtė ir valgė blynelius iš kulinarijos, nes jos tėvai daug dirbo. Ji gimusi 1953 metais, kai vyravo nuomonė, kad inteligentai neturi prisigimdyti vaikų, nes net knygos neturės kada perskaityti.
Ji – menotyrininkė: profesionaliai domėjosi teatru, kinu ir muzika. Be to, labai išradinga: iš bet ko galėdavo sukurti reikiamą daiktą. Gebėjo žaibiškai rasti netradicinį sprendimą. Jos mama, mano močiutė Elena Morkūnienė, – profesorė, habilituota daktarė choreografė, didelių renginių režisierė.
– Ką jūsų gyvenime reiškė tėvas?
– Savo tėčio ir mamos atskirai neįsivaizduodavau: jie buvo vienis. Papildė ir palaikė vienas kitą ir nepaprastai gerai suprasdavo, ko reikia kitam.
Mano tėtis Eduardas Daukantas buvo juvelyras, tuomečio Dailės instituto Dizaino katedros vedėjo, skulptoriaus, profesoriaus Felikso Daukanto sūnus.
Tėvai susipažino studentų valgykloje. Mamos kurso draugai organizavo vakarėlį ir draugė paklausė, kokį vaikiną jai pakviesti, nes mama neturėjo poros. Ji pakėlė galvą, pažiūrėjo į valgyklos gale sėdintį tėtį ir sako: „Šitą.“
Kažkas suabejojo: ne, šitas neateis, jam vakarėlis bus per prastas, nes jo tėvas – katedros vedėjas. Bet jis ėmė ir atėjo. Ir nuo to laiko mano mama ir tėtis nesiskyrė iki mirties. Jis buvo protingas, nuoširdus, šilto charakterio.
– Kas iš tėvų gyvenimo jums yra svarbiausia?
– Moteriai labai svarbus saugumo jausmas šeimoje: gyventi su žmogumi, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti. Sykį reklamos agentūra atrinkinėjo žmones filmavimui, ir kolega man ištarė: „Jeigu mes kurtume doro žmogaus portretą, tavo tėvas be konkurencijos užimtų pirmąją vietą!“ Tai buvo tiesa. Mano tėtis mirė nesulaukęs 60-ies, ir mama iki šiol į keliones vežasi jo nuotrauką. Jai tebėra svarbu, kad jis būtų arti.
– Kas tėvus taip stipriai suklijavo?
– Poros paprastai susitinka labai jaunos, kai dar nepakankamai žino, kas jie patys yra. Stipriausiai žmones susieja panašios vertybinės nuostatos. Šeimos dažniausiai subyra, kai vienas į priekį žengia sparčiau, o kitas ima atsilikti arba suka į šalį. Kai atstumas tampa per didelis, nebesusišnekama. Mano tėvai į priekį ėjo vienodu greičiu. Tai ir buvo jų laimė ir susikalbėjimo sąlyga.
Dabar įsivyravo individualizmo epocha, paremta šūkiu „Atrask save!“. O kur save dėsi atradęs? Niekas į tai nesigilina. Sureikšmintas savęs „atradinėjimas“ tėra elementarus egoizmas. Kiekvienas žmogus turėtų natūraliai suvokti, kad kitiems jis nėra toks įdomus, kaip pats apie save mano. Susireikšminimas nepadeda santykiams.
Aš gyvenu pirmame aukšte be užuolaidų, nes manau, kad mano gyvenimas nelabai kam rūpi. Jeigu žmonės dažniau įsivaizduotų, kad jie mirs ir nelabai kam rūpės, taip smarkiai nesiektų būti svarbūs bet kokia kaina.
– Kodėl parašėte knygą „Vandeninės moterys“?
– Nebuvo apsėdimo, kuris mane kankintų ir verstų rašyti knygą. Ji natūraliai atsirado dvejus metus berašant tinklaraštį „7 taškai“. Iš pradžių rašiau pati sau it kokia anoniminė alkoholikė. Kai rašai, išsiaiškini daugybę dalykų. Ne kitiems aiškinau – sau. Tinklaraštis netikėtai labai išpopuliarėjo, ir leidykla pasiūlė rašyti knygą.
– Bet ir tinklaraštį juk ne visi rašo...
– Na, mokykloje mėgau rašyti – mano rašinius cituodavo. Tačiau tikrai neketinau tapti rašytoja. Rašymas yra vienas būdų surasti dermę tarp to, ko nori, ir to, ką ir kaip darai.
Moterį labiausiai žudo pakliuvimas į rutinos spąstus. Tikriausiai tai irgi buvo paskata rašyti. Užtenka vieną parą pabūti užsidarius namuose, ir kitą dieną, kai iš namų išeisi, apims baimė: vyras neras kojinių, vaikas nepasišildys valgyti. Kiekviena yra patyrusi tą patį: jeigu pasilieki namuose, jokiai kitai veiklai nelieka laiko.
Daugybė moterų patiria beprasmybės sukutį, bet įveikti bando skirtingai. Visai neslepiu, kad kartais pasijuntu lyg multiplikacinė mašina būtinoms užduotims atlikti. Kartais atrodo, kad smegenų „desktope“ vienu metu atidaryti šeši septyni failai, o aš nežinau, nuo kurio pradėti.
– Pavyzdžiui, kokie failai?
– Ar sūnus įsidėjo sumuštinį. Ar šiam antradieniui duktė prašė pinigų spektakliui. Ar išsiunčiau užsakovui atsakymą. Ar paskambinau mamai, ar sūnus Kostas pasiėmė namų raktus. Daugybė paprastų klausimų, iš kurių nė vieno negalima atidėti.
Rašydama tinklaraštį supratau, kad mane gelbėja platesnio konteksto suvokimas, nes rašydama aprėpiu ne kvadratinį metrą, kuriame vyksta veiksmas, o pakylu ir iš aukščiau stebiu savo ir gal net kitų moterų gyvenimą.
Kartais matau, kaip tėvai kankinasi dėl visai jų vaikams nereikšmingų dalykų, o iš tiesų nė vienas nežino, ar nuo jų pastangų vaiką kur nors nukreipti, pakoreguoti, suteikti galimybę jų atžalos išlošia. Kad ir kiek prognozuotum, vis tiek iš anksto tiksliai neatspėsi, ar vaikui tikrai tiks tavo brukamas būrelis, specialybė ar kitas dalykas. Padariau išvadą, kad daugybę dalykų, kurie mums atrodo nežmoniškai svarbūs, tiesiog reikia paleisti.
– O ką reiškia „paleisti“?
– Nebematuoti savęs, savo vaikų ir kitų žmonių klišėmis, kas gerai, o kas blogai. Nuolat teigiame, kad esame laisvos valstybės ir laisvos visuomenės piliečiai, bet iš tiesų bet kurį dalyką bandome užtempti ant kurpalio ir primesti aplinkiniams standartą. Esame labai kategoriška tauta ir reaguojame kritiškai į bet ką. Toks santykis atsiranda iš mūsų pačių neveiklumo: kai pats kitaip daryti bijai, užimi kritiško vertintojo poziciją, nes taip saugiau. Kartu ir patys sulaukiame tik kritikos, o ne palaikymo. Toks vyksmas gimdo baubus.
– Ar turite galvoje stebėjimąsi jūsų šeima, kad turite tiek daug vaikų?
– Net ir tai. Man, pavyzdžiui, nepatinka, kai mus vadina daugiavaike šeima. Kitiems gal daug, o mums su vyru Mindaugu – pats tas. Net visai ne per daug.
Labai nemėgstu, kai žmogus moko kitą žmogų. Nesu linkusi patarinėti kitiems. Tūkstantį kartų esu pastebėjusi, kad tai, kas man galiojo vakar, šiandien jau nebetinka. Žmogus yra dinamiškas tvarinys ir kinta greičiau negu aplinkinių vertinimai.
Kai prasitariau, kad laukiuosi dvynių jau turėdama penkis vaikus, net mama pirmąjį mirksnį reagavo kaip į išprotėjusią. Jai, vienturtei, mano pasirinkimas turėti daug vaikų iš dalies buvo kultūrinis šokas. Tarp manęs ir mano brolio Simono buvo trejų metų skirtumas, bet įsivaizduoti mano septynių vaikų šeimą mamai kurį laiką buvo per sudėtinga. Mano dvynės yra tik devyniais mėnesiais vyresnės negu mano dukters dvyniai.
– Ar galite išvardyti visus paeiliui?
– Simui 24-eri, Adelei – 21-eri. Eduardui – dešimt, Konstantinui – aštuoneri, Uršulei – šešeri. Dvynėms Daliai ir Unei po trejus. Dar turime ir dvynius anūkus: Nojui ir Tadui – po dvejus.
– Kokie didelės šeimos privalumai?
– Kiekvienam žmogui, kad jis būtų normalus, reikia turėti, kas jam trukdo. Mane trukdžiai motyvuoja. Jeigu neturėčiau tiek daug vaikų ir nebūčiau priversta savo laiko planuoti minučių tikslumu, gal, pavyzdžiui, sirgčiau depresija. Dešimt nėštumo ir kūdikių maitinimo metų tokios prabangos tikrai nesuteikė: privalėjau būti ir darbinga, ir nenukvakusi.
Jeigu nebūčiau turėjusi tiek daug pareigų, gal nebūčiau nuveikusi tiek, kiek esu padariusi dabar. Už tai esu dėkinga savo vaikams: jie neleido nė vienos akimirkos pradanginti tuščiai. Lėktuvai turi atsarginį variklį, o man vaikai yra gyvenimo variklis.
– Ką galėtumėte pasakyti toms, kurioms net du vaikai atrodo per daug?
– Visa širdimi linkėčiau atsipalaiduoti. Jausti gyvenimo pilnatvę – ji teka plačia ir sraunia vaga, nors kasdien privalu planuoti laiką. Užtvankos kelyje yra tam, kad patirtume gyvenimo proveržį.
Ištrauka iš Sabinos terapinio romano „Vandeninės moterys“:
„... Aš tokia palaiminta, kad turiu vaikų, kurie nori būti apkabinti ir priglausti. Neįtikėtina, bet tik vaikai mane ryte pakelia, kartu tik jie mane sustabdo! Vakar sėdėjau apsikabinusi Smiltę minutę, dvi, tris... kol nustojau skaičiuoti laiką. Ir tuo metu supratau, kad vienintelį dalyką pasaulyje – esmę – reikia gaudyti kitaip. Norint ją pasivyti ir pagauti, reikia nutilti, lėtai iškvėpti ir sustoti. Tuomet didingoji esmė meiliai apsiveja kaklą, užsupa ir nuramina. Esmė atveria prasmę. Prasmė atveria esmę. O visa kita – skaitmeninis kintantis niekas.“
