Kanadoje, Toronte, gyvenanti Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė J.Dronina švyti prestižinėse baleto scenose. Ji yra dviejų trupių – Kanados nacionalinio baleto Toronte ir Anglijos nacionalinio baleto Londone – primabalerina.
„Pasiūlymo šokti Londone, vienoje baleto ir apskritai pasaulio kultūros mekų, atsisakyti negalima. Kartais toks pasiūlymas būna tik kartą gyvenime ir jo nepriėmus daugiau niekada gali nebūti“, – sako Jurgita, skrendanti iš Toronto į darbą Londone. Dažnai ne viena, o su penkerių metų sūnumi Damianu Ulysses’u.
Šiandien ji gali šokti viską – ir klasikinius, ir šiuolaikinių choreografų baletus, tačiau kiek darbo ir diskusijų su teatrų direktoriais ir baletų vadovais čia slypi, žiūrovai nežino.
Kaip kviestinė primabalerina J.Dronina šoka visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Japonijos. Ji neiškrinta iš repeticijų ir spektaklių grafiko, jos nevargina nei laiko juostų, nei klimato skirtumai – kartais atrodo, kad ši nedidukė trapi moteris sukasi tiksliai lyg šveicariškas laikrodis.
Primabalerinos šeima klajoja po pasaulį – nė vienoje šalyje iki šiol negyveno ilgiau nei penkerius metus. Iš Amsterdamo Jurgita su vyru – taip pat baleto šokėju armėnų kilmės Serguei Endinianu ir sūnumi Damianu atsikraustė į Torontą 2015-ųjų vasarą. Jai patinka ta šalis ir tas miestas.
„Kanada yra viena geriausių šalių pasaulyje, ir kiekvienas, aplankęs Torontą, jį tiesiog įsimyli“, – džiaugsmingai dėsto Jurgita.
J.Dronina gimė Rusijoje, Saratove. Jos motina – vilnietė, Rusijoje studijavo aktoriaus meistriškumą, ten ištekėjo ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau aktore moteris niekada nedirbo. 1989-aisiais šeima grįžo į Vilnių.
– Jurgita, vasario 2-ąją Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, šoksite Žizel vaidmenį Adol-phe’o Adamo balete „Žizel“. Turbūt nekantraujate susitikti su mama, seserimi, giminaičiais? Gal pažiūrėti spektaklio atvyks jūsų tėvas iš Rusijos? O gal į Vilnių jus atlydės vyras Serguei ir sūnus Damianas?
– Nekantrauju atvažiuoti ir vėl šokti Vilniuje. Kiekvienas atvykimas čia man yra šventė. Malonu šokti savo pirmajame teatre, susitikti su pedagogais, draugais ir visa šeima. Visi artimieji juk niekada neatskrenda manęs pamatyti šokančios, tad vienintelė galimybė jiems mane išvysti yra Vilniuje. Tuo labiau viename mano mėgstamiausių spektaklių „Žizel“. Damianas jau keletą kartų yra buvęs Vilniuje, bet ir šį kartą atvažiuoja su manimi. Vyrui, deja, dėl darbo nepavyks.
Su tėvu ryšių nepalaikome, nes šeima suskilo labai anksti ir mes jį išlydėjome atgal į Rusiją. Man visai nerūpi, domisi jis mano darbais ar ne.
– Kokiomis kalbomis kalba jūsų sūnus?
– Aš su Damianu kalbu tik lietuviškai, bet kai esame trise, – tik rusiškai. Be abejo, Damianas mokykloje kalba angliškai ir prancūziškai, o pas senelius Monrealyje girdi daug armėnų kalbos. Dabar armėniškai nekalba, bet, manau, bėgant laikui supras ir šią kalbą.
– Ar sūnus matė spektaklius, kuriuose šokate? Ar stebina jį, kai mato mamą scenoje tarsi skrendančią, nežemišką?
– Damianas niekada negyveno ir neaugo teatre. Kol jis buvo visai mažas, bandėme to išvengti kaip galima dažniau. Ateidavo į teatrą mūsų pasitikti ar luktelėti, kol baigsime darbą. Visuomet jį veždavausi su savimi, kai vykdavau kur nors šokti kaip kviestinė balerina. Bet išvyką organizuodavome taip, kad jam netektų sėdėti teatre visą dieną. Jis tiesiog žinojo, kad mama eina į darbą, kad šoka baletą, turi spektaklių. Žinojo, kad ir tėtis daro tą patį. Jis visuomet turėjo savo pomėgių, savo dienotvarkę. Tik maždaug nuo trejų metų pradėjo ateiti į teatrą ir žiūrėti spektaklius jau kaip žiūrovas. Ir tik dabar, būdamas beveik šešerių, kai jau supranta, kas tas teatras, baleto pamoka, repeticija, spektaklis, jis išbūna tą laiką su manimi teatre ir dažnai žiūri spektaklius, kurie jam įdomūs.
Manau, dabar puikiausiai suvokia visą darbo ritualą, keliones, teatro užkulisius ir iš ko tas teatras susideda. Ir man svarbu, kad jam patinka tai, kuo aš užsiimu, ir įdomu klausytis jo minčių po repeticijų ir spektaklių.
Klausantis, kaip visą spektaklį mato vaikas, man irgi atsiveria akys į kai kurias detales, kurių kartais nepastebiu, apie kurias nepagalvoji.
– Keistai skamba – skristi į darbą Londone. Bet jūsų gyvenime taip nutiko – esate ne tik Kanados nacionalinio baleto Toronte, bet nuo 2017-ųjų rudens ir Anglijos nacionalinio baleto Londone primabalerina. Kelis kartus per mėnesį iš Toronto skrendate į darbą Londone? Ar nebaisu taip dažnai kyboti virš Atlanto vandenyno?
– Darbas dviejuose teatruose man nėra tik įtemptas tvarkaraštis ir begalinis fizinis krūvis, tai nėra darbas dėl darbo. Man tai – gyvenimo dovana, privilegija, įkvėpimas dalytis savo menu su tokia žiūrovų gausa.
Prie skrydžių esu pripratusi, tai tapo rutinos dalimi. Man tai – tiesiog darbas. Kaip kai kurie žmonės važiuoja dirbti į kitą miestą, taip aš vykstu į kitą šalį ir kelionių labai nesureikšminu. Tiesiog skrendu į darbą. Kartais su sūnumi, kartais be jo, nelygu, kokia darbo trukmė ir spektaklių gausa.
Kartais į Londoną tenka skristi kartą per mėnesį, kartais – kelis. Tikslaus tvarkaraščio neturiu, nes viskas priklauso nuo numatytų spektaklių ir repeticijų. Skrydis trunka apie šešias valandas, per jas bandau kaip įmanoma daugiau padirbėti kompiuteriu.
Namie labai trūksta laiko ramiai prisėsti ir atsakyti į visus laiškus. Taip pat galiu ramiai mokytis spektaklius, kad nusileidus lėktuvui jau žinočiau spektaklio choreografiją ir negaiščiau laiko mokydamasi salėje.
Maksimaliai išnaudoju laiką ore, kad turėčiau jo daugiau žemėje su šeima.
– Kodėl priėmėte sprendimą šokti dar ir Anglijos nacionaliniame balete? Galbūt Toronte pajutote, kad tai ne tas teatras, kuriame galite pasiekti savo profesijos maksimumą?
– Priimu tai, ką gyvenimas pasiūlo. Kai atsirado galimybė šokti Londone, stačia galva visko nepalikau ir neišvažiavau. Iš pradžių viską ramiai aptarėme su šeima, o tuomet ieškojome sprendimų su abiem baleto direktorėmis, kad susitartume, kur kuriuo metu galėčiau būti. Sprendimai nebuvo priimami per vieną dieną, tam prireikė daug pokalbių ir kompromisų.
Man labai pasisekė, kad dirbu su dviem puikiomis moterimis ir lyderėmis – Karen Kain Toronte ir Tamara Rojo Londone, kurios puikiai supranta, ką reiškia būti tarptautinio masto artiste, šokėja. Jos pačios buvo ir yra tam tikros baleto eros legendos. Pasiūlymo šokti Londone, vienoje baleto ir apskritai pasaulio kultūros mekų, atsisakyti negalima. Kartais toks pasiūlymas būna tik kartą gyvenime ir jo nepriėmusi gali daugiau niekada to nesulaukti.
Pirmiausia turiu pasakyti, kad Toronto nepalikau ir turbūt niekada nepaliksiu, nes tai yra mūsų šeimos namai. Nevažiavau į Londoną tam, kad pasiekčiau kokį nors maksimumą, – maksimumas mūsų profesijoje lyg ir neegzistuoja. Visuomet yra profesinis augimas, ko nors siekimas, savęs, savo vaidmens tobulinimas, išsamesnis savo kūno ir savęs, kaip žmogaus, pažinimas, supratimas.
Man geriau per daug darbo nei per mažai. Tokia jau esu – maksimalistė. Ir kol kas viskas klostosi puikiausiai ir atrodo, kad su kiekvienais metais tas maksimumas tik didėja. Visuomet priimu gyvenimo duotus iššūkius. Ne veltui sakoma: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.“ Geriau rizikuoti ir gal gailėtis, nei nerizikuoti ir gailėtis.
– Jau pirmasis jūsų vaidmuo Toronto scenoje – Hermionė – britų choreografo Christopherio Wheeldono spektaklyje „Žiemos pasaka“ („The Winter’s Tale“) buvo pripažintas geriausiu baleto kategorijoje Kanados teatro apdovanojimuose „My Theatre Award“. Kuriuose baletuose šį sezoną šokate Toronte ir kuriuose – Londone?
– Kiekvienas apdovanojimas ir pripažinimas labai malonūs širdžiai ir smagus paskatinimas kilti toliau. Lyg ir ženklas, kad publikai ir teatrui mano darbas ir kūryba patinka. „Žiemos pasaka“ – tikrai puikus, dramatiškas spektaklis.
Londone jau šokau sero Kennetho MacMillano balete „Song of The Earth“, Augusto Bournonville’o „Silfidėje“, Rudolfo Nurejevo genialiojoje „Romeo ir Džuljetoje“, Wayne’o Eaglingo „Spragtuke“.
Dar laukia įdomus Jerome’o Robbinso baletas „Cage“, K.MacMillano „Miegančioji gražuolė“ ir kelios tarptautinės gastrolės su šiuo teatru. Sezonas man labai įdomus. Toronte šoku baletuose „Žiemos pasaka“, R.Nurejevo „Miegančiojoje gražuolėje“, vietos choreografo Jameso Kudelkos „Spragtuke“.
– Ar Toronto gyventojai – draugiški žmonės? Kuo Torontas, jūsų akimis, skiriasi nuo Londono?
– Londonas ir Torontas – be galo skirtingi miestai. Bet pati esu augusi Europoje, būdama Toronte pasiilgstu istorinių, senosios architektūros pastatų. Juk Kanadai – tik 150 metų, o Londonui – beveik 2000.
Tačiau Kanada yra viena geriausių šalių pasaulyje, ir kiekvienas, aplankęs Torontą, jį tiesiog įsimyli. Abu miestus sieja tai, kad jie yra daugiakultūriai, o Torontas net pripažintas daugiakultūriškiausiu miestu pasaulyje. Labai įdomu jame gyventi, nes kiekvienas sutiktas žmogus turi savą atvykimo čia istoriją.
Manau, Damianui labai naudinga augti tokioje aplinkoje, kur nėra kalbų apie rasizmą ar netolerancijos kitai kultūrai. Šiuolaikiniame pasaulyje augti tokioje aplinkoje be galo svarbu. Bet kai atsivežu Damianą į Londoną, be abejo, jis pradeda mąstyti kitaip – Europa labai skiriasi nuo Šiaurės Amerikos, jos gyvenimo būdo. Per keliones jis labai daug išmoksta – tai nuostabus būdas pažinti pasaulį ir savo akimis pamatyti skirtumus.
– Kur įsikūrėte Toronte? Ar brangus pragyvenimas tame mieste? Kaip čia leidžiate laisvalaikį?
– Torontas – be galo žalias miestas, pačiame miesto viduryje driekiasi natūralus, gilus kalnų tarpeklis. Mes prie pat jo ir gyvename. Jautiesi taip, lyg būtum labai toli nuo miesto, bet išėjęs į gatvę esi pačiame centre.
Gyvenimo lygis ir kokybė labai aukšti – miestas gali pasiūlyti viską.
Torontas – didmiestis, ir tai, kas yra Niujorke, Londone, Paryžiuje, yra ir čia. Mes labai mėgstame šį miestą. Nors tai – didmiestis, jis labai jaukus ir švarus.
Torontas įsikūręs prie didžiulio Ontarijo ežero, vaizdai nuo kranto – nuostabūs. Man labai patinka, kad Toronte yra keturi metų laikai, – labai ilgos ir karštos vasaros ir graži pusninga žiema. Leidžiamės nuo kalno rogėmis. Smagumas begalinis!
Laisvalaikis mums yra šventė, tad kas kartą sugalvojame ką nors įdomaus nuveikti, kad tik visą dieną būtume kartu. Labai vertiname su šeima praleistą laiką. Tad kai esame kartu, iš tiesų esame kartu, o ne išsiskirstę po kambarius ar prie televizoriaus. Jo iš viso neturime.
– Jau Amsterdame jūsų vyras metė baletą. Kodėl? Gal jis paniro į savo pomėgius – nekilnojamojo turto projektus ir baleto fotografiją?
– Vyras savo profesijos nemetė. Jis tiesiog nusprendė pabaigti savo karjerą, o tai labai didelis skirtumas.
Serge’o karjera buvo puiki, jis šoko puikius vaidmenis ir sustojo savo geriausiais metais, kad turėtų tik gražiausius prisiminimus. O sustoti nusprendė todėl, kad nebematė karjeros augimo, vaidmenys pradėjo kartotis, ir jis netroško šokti tą patį per tą patį iki karjeros pabaigos, nenorėjo monotonijos. Turbūt mes labai gerai suprantame vienas kitą, nes mūsų sprendimai mums atrodo natūralūs ir priimame juos kartu.
Serge’as visuomet labai domėjosi nekilnojamuoju turtu ir įvairiais projektais, tad toks posūkis buvo logiškas. Jis dirba prestižinėje nekilnojamojo turto bendrovėje – sėkmingai iš pomėgio įgijo profesiją. Didžiausias projektas ateityje – pačių namas, kuris laukia didelio remonto.
Taip, kadaise vyras labai mėgo fotografuoti ir tai buvo jo kitas hobis, kuris dabar labai praverčia naujoje profesijoje. Iki šiol naudoju daug Serge’o padarytų nuotraukų, nes jos labai geros. Daugelis vis dar yra ekspozicijose Kanadoje ir kitų artistų profiliuose.
– Ar negaila, kad nė viename spektaklyje su Serge’u nešokote poroje?
– Teatre mūsų vaidmenys visuomet buvo skirtingi, nes buvome skirtingi šokėjai ir turėjome skirtingą statusą. Jis buvo solistas, aš buvau pagrindinė balerina ir mūsų keliai scenoje nesusitikdavo. Kadangi niekada nešokome kartu, ir gailėtis nėra ko.
– Sušokote Amerikos baleto tėvu vadinamo choreografo George’o Balanchine’o vienaveiksmius baletus „Deimantai“ ir „Smaragdai“ iš baletų ciklo „Brangenybės“. Pati nešiojate auskarus su briliantais. Ar tikite, kad briliantai neša laimę?
– Tai, ką šoku, lieka scenoje – gyvenime būnu savimi. Nemėgstu, kai man dovanoja papuošalus. Turiu kelis širdžiai labai brangius žiedus ir auskarus, juos visuomet ir nešioju. Visi jie vyro dovanoti – tai brangūs prisiminimai.
Netikiu prietarais – tikiu likimu. Tikiu, kad kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą ir galime pakreipti likimą bet kuria linkme. Juvelyrika ir brangenybės čia absoliučiai neturi jokios įtakos.
Išmaišė visą pasaulį
* 2004-aisiais J.Dronina baigė baleto studijas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Dar būdama moksleivė dalyvavo tarptautiniuose baleto konkursuose Švedijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Rusijoje, JAV, juose pelnė vieną aukso ir tris sidabro medalius.
* 2004–2005 m. J.Dronina studijavo Miuncheno baleto akademijoje Vokietijoje.
* Nuo 2005 iki 2010 m. šoko Švedijos karališkajame operos ir baleto teatre Stokholme, netrukus tapo šios trupės primabalerina.
* 2010–2015 m. Jurgita buvo Nyderlandų nacionalinio baleto pagrindinė primabalerina. „Bet Amsterdamas buvo tik stotelė, kaip ir Stokholmas. Nieko nesigailiu, nes kiekvienas pokytis buvo tik į gera. Dabar jaučiuosi gyvenanti tokį gyvenimą, kokio visada norėjau“, – džiaugiasi balerina.
