Vokalinę karjerą Evelina, vėliau geriau žinoma Evos sceniniu vardu, pradėjo ekscentriškai ir chuliganiškai – pašiaušti raudonai nudažyti plaukai, ryškus makiažas, spalvingi, išskirtinio stiliaus scenos drabužiai. O jos pirmųjų greitai populiarumo sulaukusių dainų tekstai asocijavosi su ištraukomis iš blogos mergaitės dienoraščio.
Pavyzdžiui, pirmojo albumo „Darau ką noriu“ vizitine kortele tapusios dainos žodžiai skambėjo taip: „Noriu – užsisegu trumpiausią sijoną! Noriu – galiu iššvaistyti nors milijoną! Noriu – galiu nueiti į šoną! Noriu – guluosi į šampano vonią!“
Tuo metu, kai Evos muzikinė karjera įsibėgėjo, nutiko tragedija asmeniniame gyvenime. Po dešimties metų santuokos paaiškėjo, kad sutuoktinis ir atlikėjos vadybininkas Jurgis prisidarė daugybę skolų, todėl dėl jų šeimos butas buvo parduotas iš varžytynių. Evą su dviem sūnumis antstoliai iškeldino tiesiai į gatvę. Moteriai buvo 31 metai, kai ji skausmingai išsiskyrė su vyru, kuriam taip ir neatleido dėl suteikto skausmo, melo, moralinės ir materialinės žalos.
„Supratau, kad mano buvęs vyras buvo toli nuo idealo“, – kalbėjo Eva.
Skyrybos turėjo įtakos jos muzikinei karjerai, sumažėjo koncertų, muzikinė veikla strigo arba judėjo labai lėtai. Ir ant scenos ji lipo per kančias – norėjo verkti, o reikėjo linksminti publiką. Bet Eva bėgant laikui atsitiesė. Kaip pati sako – dėl vaikų.
Ji vėl įsitraukė į koncertinę veiklą, vis daugiau ėmė rodytis televizijos ekrane. Kai gyvenimas nusispalvino šviesesnėmis spalvomis, Evą likimas suvedė su garso režisieriumi Danieliumi. Pora net rengėsi susižadėti ir galvojo apie vestuves, tačiau po kelerių metų jų santykiai nutrūko.
Maždaug nuo 2010 metų apie Evą jau buvo mažai girdima viešumoje. Ji atsisakė pašėlusio gyvenimo būdo, triukšmingų šou, vakarėlių, šėlionių, nebesirodė televizijoje.
Pastarąjį kartą Evą mačiau prieš kelerius metus parduotuvėje apsipirkinėjančią su paaugliais nutrūktgalviais sūnumis ir tuomečiu gyvenimo draugu. Todėl buvo įdomu, kokia vaga teka kažkada ryškiai scenoje žibėjusios atlikėjos gyvenimas.
Sutartu metu į kavinę įžengė gerai pažįstamas veidas. Apėmė jausmas, kad laikas sustojo, – Eva atrodė tokia pat jaunatviška kaip ir prieš dešimt metų. Ir buvo tokia pat raudonplaukė.
O kad laikas vis dėlto nenumaldomai bėga, išduoda tai, jog Evos vaikai jau suaugę, – Simonui 21 metai, jis gyvena atskirai. Namuose liko jaunėlis pirmakursis Kristupas, kuriam dabar 19 metų.
– Esate gana jauna moteris, o jūsų sūnūs jau suaugę ir beveik savarankiški. Ar jaučiate ilgesį, kad tuoj ir jaunėlis paliks šeimos lizdą?
– Jau pernai, kai Kristupui buvo teikiamas mokslų baigimo atestatas, apėmė jausmas, kad kažkas baigėsi, kad vaikai jau ne lėliukai, jau ne mano, kad reikia tartis kaip su suaugusiais žmonėmis.
Nesijaučiu sena dėl to, kad mano vaikai yra suaugę. Džiaugiuosi, kad atsiskyrimas su vyriausiu sūnumi įvyko be streso. Be to, aš nelabai ir jaučiu atskirties, nes iki šiol mes labai artimai bendraujame, dažnai susiskambiname.
Simonas buvo įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją, muzikos vadybą, bet mokslus metė, nes jie nepateisino jo lūkesčių. Dabar dirba banke ir planuoja išvažiuoti studijuoti į Angliją. Iki šiol nesuprantu, kaip jis tame banke dirba, nes jam skirta būti prodiuseriu ir vadybininku.
Aš pati esu baigusi muzikos vadybą, tik kolegijoje. Jaunėlis sūnus mokosi Vilniaus kolegijoje miuziklų aktoriaus specialybės Jokūbo Bareikio kurse. Aš laiminga, kad Kristupas studijuoja pas Jokūbą, su kuriuo dainavau duetuose televizijos projekte. Norėjau sūnui kurso vadovo, turinčio aukštas moralines vertybes. Kristupas iš laimės skrajoja padebesiais.
– Kokia veikla šiuo metu užsiimate?
– Dirbu „normaliame“ darbe, esu rinkodaros specialistė vienoje odontologijos klinikoje. Nors prieš kelerius metus baigiau viešųjų ryšių magistrantūrą, mano televiziniai projektai irgi nesibaigia.
„Lietuvos ryto“ televizijoje kartu su aktoriumi Dariumi Petkevičiumi rengiame laidą „Laiko pjūvis“ – rodome, kaip per laiko tarpsnį keitėsi vienas ar kitas miestas. Kalbiname istorikus, merą, kultūros veikėjus, paprastus žmones. Aš ir pati taip plečiu akiratį.
– Dabar gyvenate palyginti tyliai ir ramiai. O juk artistui, atlikėjui reikia nuolat būti matomam. Neretai garsenybės dėl žinomumo sąmoningai iškrečia kokią nors šunybę ar įsivelia į skandalą.
– Man atsibodo suktis ant pramogų pasaulio platformos. Taip, suprantu, sakoma, kad jeigu tavęs nėra televizijoje, vadinasi, tavęs nėra niekur. Manęs žmonės klausinėja, kur dingau, kodėl manęs negirdėti, kodėl nerodo per televiziją, kodėl radijas netransliuoja mano dainų. Aš niekur nedingau, tiesiog pavargau dalyvauti laidose ir kalbėti apie skyrybas, vaikų auklėjimą, maisto gaminimą. Man nebesinori šlovės bet kokiomis priemonėmis. Sakykime, aš iš to išaugau.
– Bet ar nebuvo savotiškai vieniša staiga pasitraukus iš šurmulio, rampų šviesos, iš kviestinių vakarėlių svečių sąrašo? Kai kurie žmonės sunkiai prisitaiko prie staiga atsivėrusios tylos. Muzikinės karjeros įkarštyje jūs sakėte, kad negalėtumėte sėdėti užsidariusi namuose.
– Aš sočiai prisivalgiau to dėmesio, todėl sąmoningai atsisakiau visų laidų, įvairių projektų. Tikrai, jaučiausi išsekusi. Būdavo, kad kitą kartą pavargusi, nemiegojusi, pajuodusiais paakiais ateinu į parduotuvę, o žmonės puola pabendrauti, nori išsakyti nuomonę apie suknelę, šukuoseną. Žinomumas neleidžia atsipalaiduoti.
Kadaise nuvažiavau į Trakus su mažais vaikais, jie ėmė pliektis, vienas kitą pešioti. Supykusi juos išbariau. Staiga atsisuka į mane viena moteris ir sako: „Ponia Eva, jūs nešaukite ant savo vaikų. Geriau sėskite pas mane į valtelę, pasiirstysime.“
Galvoju: na, niekur neturiu privatumo – vienur tave pabars, kitur paaiškins, kaip reikėjo dainuoti, susišukuoti ar apsirengti. Todėl dabar man patinka lankytis parduotuvėje ir būti neatpažintai.
Žinoma, iš pradžių veržiausi į sceną ir kažkuriuo metu dėmesys man labai patiko. Bet, gerai pagalvojus, žinomumas atėjo ne dėl dainų, o dėl mano skyrybų. Tuomet prasidėjo kvietimai į pokalbių laidas, straipsnių rašymas, ašarų braukimas. Po kiek laiko pagalvojau: ar man to reikia? Dabar kiek turiu dėmesio, tiek man užtenka.
– Sakoma, kad kai žmogus sulaukia 40-ies, pajunta poreikį apmąstyti savo dalią. Ar dažnai darote reviziją savo širdyje, ar esate linkusi pervertinti savo vertybes?
– Reviziją darau įvairiais gyvenimo tarpsniais – kas penkerius, dešimt metų. Dabar jaučiuosi kaip niekada gerai.
Branda suteikia moteriai drąsos, pasitikėjimo, leidžia nesureikšminti daugelio dalykų. Atsiranda savo norų žinojimas, galima matyti stipriąsias puses, o silpnąsias – sėkmingai užmaskuoti.
– Ką pasakytumėte moterims, kurios yra perkopusios 40 metų ir jau nesitiki sutikti antrosios pusės? Ne paslaptis, kad dažnai Lietuvoje vyresnės moterys yra nurašomos.
– Tai pats geriausias amžius norint susirasti antrąją pusę, nes mes turime didelį pasirinkimą – galime sau leisti bendrauti tiek su 15 metų jaunesniu vyru, tiek su 15 metų vyresniu. (Juokiasi.)
– Gyvenimas jums nepašykštėjo sunkių išbandymų. Iš kur semiatės stiprybės? Ar nėra sunku visada būti stipriai?
– Neįmanoma ir nereikia visada būti stipriai. Aš aštuonerius metus verkiau, buvau beveik susinaikinusi. Buvo juodas tarpsnis, kai tikrai buvo labai sunku, nebuvo nei pasitikėjimo savimi, nei jėgų, nei noro ką nors keisti. Kai dabar pagalvoju, tiek savęs nevertinti ir nemylėti, kaip aš dariau, – taip reikia sugebėti.
Atsigavau pamažu: skaičiau knygas, ieškojau naudingų paskaitų, žiūrėdavau pozityvius filmus. Padėjo draugai, tėvai.
Kiekvienam žmogui pagalba sunkiu metu reikalinga. Mes visi esame labai pavargę. Myliu Lietuvą, bet šiame krašte sunku oriai gyventi. Juk į parduotuvę einame visi ir kainas matome.
– Minėjote, kad pasitraukusi iš pramogų pasaulio virtuvės, bandydama atversti naują puslapį, iš pradžių siekėte susirasti „normalų“ darbą. Ar žinomam žmogui sunku įsitvirtinti paprastų žmonių kolektyve?
– Darbo, kuris būtų susijęs su administravimu, renginių vedimu, ieškojau ilgokai, jau buvau nusivylusi ir išsigandusi – ėmiau manyti, kad esu nulis, be išsilavinimo, nieko nesugebu, kad visi yra protingesni už mane. Į darbo pokalbį man pasiūlė ateiti vieno renginio metu. Taigi įsidarbinau valstybinėje įmonėje, ir ten viskas apvirto aukštyn kojomis. Vietoj ankstesnio gyvenimo, kai gali miegoti, kada nori ir kiek nori, staiga tavo darbas prasideda 7 valandą ryto. Tekdavo keltis pusę šešių. Laužiau save daugiau negu mėnesį, priverstinai stengdamasi užmigti vaikišku laiku.
– O kaip sutarėte su bendradarbiais, juk buvote įpratusi bendrauti su menininkais?
– Kai pradėjau dirbti toje įmonėje, žmonės į kabinetą užsukdavo į mane pažiūrėti kaip į beždžionėlę. Ateidavo bet kokiu pretekstu: kokį nors raštą atnešdavo, ko nors nereikšmingo paklausdavo. Koridoriuose girdėdavau šnabždantis. Tai trikdė, bet scenos patirtis leido apsimesti, kad viskas puiku, aš nieko nepastebiu. Be to, ten mokiau žmones sveikintis. Su tais, kurie turėjo įprotį nesisveikinti, sveikindavausi pabrėžtinai. Ten praleistas laikas buvo įdomus ir sudėtingas – per tą laiką universitete baigiau magistro studijas. Muzikinė veikla vykdavo nebent savaitgaliais.
– Ar turite išsaugojusi savo ekstravagantiškas koncertines sukneles?
– Kelias sukneles esu išsaugojusi, bet visa kita šiemet padovanojau vaikų teatrui. Pagalvojau, kad tuos keistus kostiumus jie, kurdami spektaklius, ras kur panaudoti.
– Gal sapnuojate, kad esate scenoje, dainuojate ir pamirštate žodžius?
– Ne, scenos nesapnuoju. Aš sapnuoju labai baisius dalykus. Pavyzdžiui, sapnavau, kad miegu ir prasimerkus nuo lubų ant manęs pradėjo leistis įvairaus dydžio vorai. Iš tos baimės per miegus sugebėjau nulėkti iki laukujų durų. O dainų žodžius aš ir realybėje pamirštu. Bet klausytojai atleidžia, nes supranta, kad esu nuoširdi ir kad netyčia ne toks žodis išsprūdo.
– Kur dabar dažniausiai vyksta pasirodymai?
– Daugiausia koncertuoju uždaruose vakaruose, konferencijų metu. Neretai man talkina džiazo muzikantai Artūras Anusauskas, Vytautas Labutis.
– Pastarąjį kartą, kai buvote kalbinama žurnalistų, turėjote artimą draugą.
– Išsiskyrę esame jau seniai. Nelengvas buvo laikas.
– Ar vaikai nebandė atkalbėti nuo išsiskyrimo?
– Sūnūs niekada nesikišo į mano sprendimus. Su savo vaikais visada ėjau koja kojon, petys petin. Buvau jiems mama ir tėtis. Buvau ta, kuri baudė ir glaudė. Man labai pasisekė, kad užauginau tokius protingus vaikus.
– Esate minėjusi, kad gailitės pirmosios santuokos. Kiti santykiai irgi nesusiklostė. Ar supratote, ką turite daryti, kad neužliptumėte ant to paties grėblio?
– Reikia labiau klausyti savo vidaus ir mažiau bijoti. Moterys labai bijo likti vienos, nenori atimti iš vaikų tėvo, todėl labai daug savo vyrams leidžia ir nusileidžia. Tuomet pačios tampa tokių santykių ir liūdesio vergėmis. Aš tai pastebiu aplinkui ir pati taip elgiausi, kol nebemokėjau juoktis. Laikui bėgant net ir netikusiuose santykiuose atsiranda pripratimas: „Ai, geria, pinigų neatneša, na, bet vis tiek kartais kartu išeiname į žmones.“ Čia labai klaidinga mintis. Jeigu buvimas su kitu žmogumi paženklintas tik skausmo, santykiai yra blogi.
Jei kyla abejonių, galima susirašyti partnerio privalumus ir trūkumus. Jei matai, kad pastarųjų yra daugiau, reikia su džiaugsmu tą žmogų paleisti, nekankinti savęs ir nepuoselėti iliuzijų.
– Sakoma, kad kai moters gyvenime vyksta pokyčiai asmeninėje srityje, ji ryžtasi kardinalioms permainoms. Pavyzdžiui, keičia šukuoseną ar plaukų spalvą. Ar jums nebuvo tokio poreikio?
– Ne. Todėl, kad vieną kartą dėl plaukų labai nusvilau. Kažkokiame renginyje dizaineris Aleksandras Pogrebnojus pasiūlė man nusikirpti plaukus ir pakeisti spalvą. Turėjau raudonus plaukus, ir Aleksandras pasakė, kad jie yra baisūs. Tada ryžausi pokyčiams. Mane nukirpo „bliūdeliu“, nudažė šokoladine spalva. Tai nebuvo blogai, daugelis žmonių net sakė komplimentus, bet man, turint tokį charakterį, buvo tikra katastrofa.
Verkiau kokį mėnesį žiūrėdama į veidrodį. Tada nuėjau pas kirpėją ir nusikirpau vos ne ežiuku, pasišiaušiau ir nusidažiau juodai.
Paskui vėl bijojau žiūrėti į veidrodį – juoda spalva man visai netiko. Apėmė liūdesys. Nuėjau į grožio saloną ir pasakiau: „Darykite, ką norite, nebenoriu būti juoda.“ Plaukus išbalino, ir jie tapo citrinos ryškumo. Matau, visi įsitempę, žiūri, kokia bus mano reakcija. O aš sakau: „O, Dieve, kaip gražu!“ Supratau, kad ne visai nepavyko, bet man buvo geriau bet kokie, kad tik ne juodi plaukai. Po kurio laiko plaukai tapo šieno spalvos, galiausiai nusidažiau raudonai. Tai yra mano tikroji spalva. Todėl po skyrybų su buvusiu draugu su plaukais neeksperimentavau.
– Turėjote įvairių patirčių asmeniniame gyvenime. Kokia vyrų savybė jums dabar svarbiausia?
– Man tapo svarbus žmogaus sugebėjimas eiti į kompromisus – ne įremti ragus, ne vaizduoti šaunumą, kietumą, turtus, o sugebėti rūpintis šalia esančiu žmogumi.
– Ar svarbu, kad į vyrą galėtumėte atsiremti, kad tas žmogus palaikytų jūsų idėjas?
– Atsiremti labai svarbu, bet kai tiek metų iš esmės viena tempi buitį, vaikus, vėliau būna labai sunku iš pusiau vyro virsti gležna moterimi.
– Kokie dabar jūsų širdies reikalai?
– Geri, šilti, aš esu laiminga, noriu šypsotis, augti, eiti pirmyn ir tobulėti.
– Ar šalia esantis vyras turi būti už jus silpnesnis ir prisitaikantis, ar stipresnis?
– Stipresnis ir išmintingas. Stiprus vyras ne tas, kuris rėkia ir daužo kumščiu į stalą. Priešingai, jis yra ramus ir sugeba be erzelio nugesinti įsismarkavusią moterį. Šalia – būtent toks partneris.
– Kur judu susipažinote?
– Daugiau kaip prieš metus susipažinome per laidos „Kitomis akimis“ filmavimus. Pasibaigus filmavimams draugystė nejučia virto rimtesniais santykiais.
– Ar pagalvojate apie vestuves?
– Apie tai visiškai negalvoju. Bet jausmų ilgaamžiškumu tikiu. Žinoma, kuo toliau, tuo sunkiau su mūsų pasaulėžiūra išsaugoti ilgalaikius santykius. Bet aš turiu gerą pavyzdį. Mano tėvai šiais metais atšventė auksines vestuves. Todėl šeima man visada buvo labai svarbi. Tai – didžiausias turtas. Dėl savo vaikų, tėvų, savo sesers ir jos šeimos aš bet ką padaryčiau.
Žinoma, likimas lėmė, kad jau neturėsiu progos 50 metų su kuo nors partnerystėje pragyventi, bet manau, kad gerai yra ir 20 ar 30 metų darnių santykių.
– Ar dažnai jūsų širdies draugas jums dovanoja gėlių?
– Tiek daug gėlių nesu gavusi per visą savo gyvenimą.
– Vadinasi, buvo verta daug metų laukti, išgyventi praradimus, skyrybas, patirti skaudžias pamokas ir įpusėjus gyvenimui sutikti artimą sielą?
– Kiekvienam žmogui skirtas savas laikas džiaugtis ir liūdėti. Manau, kad ir kiekvienas kelyje sutiktas žmogus yra ne šiaip sau. Kartais pagalvoju, kodėl reikėjo patirti tiek daug skausmo, neigiamų išgyvenimų ne tik man, bet ir visai mano šeimai. Tada suvokiu, kad tikriausiai per kančią turėjau ko nors išmokti: gal kantrybės, gal pakantumo ar susitaikymo, gal kokius nors aštrius charakterio kampus pašlifuoti.
– Daugelis tamsiuoju ir šaltuoju laikotarpiu skundžiasi apatija, bloga nuotaika. Kaip jūs praskaidrinate anksti temstančias dienas?
– Nesvarbu, tamsu ar šviesu, liūdna ar linksma, mes, moterys, visos turime gerą vaizduotę ir galime susigalvoti visokių dalykų. Aš, pavyzdžiui, savo nuotaiką skaidrindavau darydama savo vaikams šventes.
Pirmoji mūsų daugiabutyje pradėjau švęsti Heloviną. Vaikai dar buvo maži. Papasakojau jiems istoriją, kad spalio 31 dieną atsidaro dangaus vartai ir į žemę nusileidžia dvasios, kurias gyvieji turi gąsdinti. Prisimenu, kaip pirmą kartą su vaikais skaptavome moliūgus, pasigaminome aštrių patiekalų, raudonos spalvos gėrimų, ant sienų prikabinome visokių dekoracijų. Matydama, kad vaikai nuoširdžiai džiaugiasi švente, užmiršau visas negandas ir įsitraukiau į linksmybių šurmulį.
Šiais metais per Heloviną atėjo sūnūs su savo merginomis, pasigaminome aštrų troškinį. Siautulio buvo mažiau, bet veidus jaunimui išdažėme, ir jie išėjo linksmintis į miestą, o mes su draugu likome namuose. Įvairios mažos tradicijos padeda suartėti su vaikais, taip pat kuria tęstinumą, nes kurti šventes galima metai iš metų. Gal kada nors ir mano atžalos tai darys su savo vaikais.
Dar mūsų šeimoje labai svarbus dalykas – eglutės įžiebimas gruodžio pradžioje. Jau 20 metų puošiu tą pačią dirbtinę eglutę. Medis nuostabus, tik šakos šiek tiek išlinkusios, nes katinas bandė kopti. Tą dieną su vaikais kepame imbierinius sausainius, pyragus, pasidarome šventinę vakarienę ir oficialiai įžiebiame eglę. Užplūsta nepakartojamos emocijos.
Kad ir kaip nesmagiai kažkada klostėsi santykiai su vyrais, aš niekada nepamiršau skirti dėmesio vaikams. Gal atrodžiau juokingai, bet net ir tėvams retai vaikus palikdavau prižiūrėti, kartu vesdavausi į koncertus, televizijos projektus. Jaučiausi saugesnė ir ramesnė, kad vaikai šalia, nes jie buvo labai judrūs ir išdykę.
Vieno būrelio vadovė net paprašė, jog nevesčiau į jį savo berniukų, nes jie sukeldavo tokį chaosą, kad išbalansuodavo visą grupę. Bet mūsų trijulės dažnas buvimas kartu sukūrė stiprų ryšį.
Dėl vaikų niekada nepamyniau moteriškos laimės. Tiesiog jos nebuvo, ji daug metų mane aplenkė. Žinoma, vienai buvo sunku. Bet kuri moteris, kuri viena augina vaikus, supranta, kad yra nelengva ir finansiškai, ir psichologiškai, pavyzdžiui, kai vienam vaikui ausų uždegimas, o kitas apsinuodijęs vemia ir tu nežinai, į kurią pusę pulti. Taip pat įvairūs būreliai, tėvų susirinkimai, paauglystės problemos. Kartais atrodydavo, kad tuoj išsikraustysiu iš proto. Bet laikas bėga, ir dabar tas istorijas prisimenu su šypsena. Šiuo metu gyvenimas man padovanojo šviesiąją kelio atkarpą, turiu daug planų, idėjų, esu pilna energijos ir todėl tamsusis metų laikas manęs negąsdina.
