Ilgokai svarsčiau, ar skaityti jo romaną „Nesibaigianti vasara“. Stabdė pažįstamų homoseksualių vyrų, su kuriais esu susidūrusi darbo vietoje, egocentriškas elgesys konfliktinėse situacijose: jie susireikšmindavo tarsi maži išpaikę berniūkščiai ir kitiems žmonėms nerodė jokios empatijos. Artūras pripažįsta – vienas iš romano veikėjų Hubertas – irgi egocentriškas mačo vyras: agresyviai ir energingai siekia dėmesio, reikalauja meilės, nori, kad kiti juo rūpintųsi. Pats kitiems žmonėms to suteikti ne visada sugeba.
„Bet tokie žmonės neretai būna labai kūrybingi: geba išsisukti iš sudėtingų situacijų ir patenkinti savo poreikius. Hubertas – tai charakteris, paremtas realiu asmeniu, kurį pažinojau. Beje, šio vyro jau nebėra tarp gyvųjų. Jis mirė man nežinomomis aplinkybėmis. Iki šiol jo tebegedime“, – sako jis.
– Per kiek laiko jūs parašėte romaną apie homoseksualių žmonių slaptąjį gyvenimą?
– Rašiau dienoraštį nemanydamas, kad jis taps knyga. Vėliau dalį tekstų panaudojau romane „Nesibaigianti vasara“. Knygos rašymas truko apie ketverius metus.
– Romanas parašytas puikiai: atvira, savaip negailestinga knyga, kurioje pirmą sykį lietuvių literatūroje vaizduojamas menkai pažįstamas kitokios seksualinės pakraipos pasaulis. Fiziologinės istorijos ne taip smarkiai šokiruoja, kai šalia jų įterpėte filosofų, psichologų citatas apie vyrų meilę vyrams. Sveikinu: parašėte įspūdingą kūrinį.
– Ačiū. Tai knyga, sudaryta iš mokslinių intymumo tyrinėjimų, asmeninio patyrimo bei realaus Lietuvos seksualinio pogrindžio istorijų. Siekiau pats sau išsiaiškinti, kas vyksta, kai įsimylėjimas baigiasi neišsipildymu. Knygoje esama ir autobiografinių detalių: herojus pasakotojas daug metų kankinasi, vis iš naujo analizuodamas savo meilės jaunam vaikinui Dmitrijui istoriją.
– Tuojau pacituosiu ištrauką iš knygos: „Išsiskyrimas su Dmitrijumi – viena mane baudžiančių nesėkmių, kurią lydi ne tik nusivylimas, neviltis, pyktis, bet ir galimybė pasijuokti iš toksiško dabarties pozityvumo. Kai skausmą numalšinu raminamaisiais ir vynu, anarchistiškai džiūgauju, kad pripažinęs praradimą nepuolu pasakoti istorijos kaip tragedijos.
Man ji labiau primena komediją, romansą, kartais net satyrą. Visi įvykiai – svarbūs, nes jie ne tik stumia mano istoriją priekin, bet ir verčia mane suprasti, kas yra meilė, seksas, kontaktas, intymumas, netikėtumas, erotika, svetimo vyro kūnas, malonumas, tikslas, judėjimas, užsimiršimas.“
- Romano tekstas komedijos man neprimena. Jūs pasakojate labai destruktyvias istorijas apie tai, kokiais brutaliais būdais save naikina herojus, praradęs viltį susigrąžinti mylimąjį. „Nesibaigianti vasara“ – tobulas savinaikos vadovėlis.
– Knygos veikėjas iš tiesų neria į atsitiktinius lytinius santykius, bet jis nemano, kad elgiasi destruktyviai arba save naikina. Atvirkščiai: jis puoselėja viltį, kad jo vidinė destrukcija, nepasitikėjimas savimi gali tapti nušvitimu patyrus naują meilę.
Rašydamas knygą siekiau labai atvirai išreikšti šio gana uždaro pasaulio – drovaus ir labai pažeidžiamo – baimes, svajones ir beviltiškumą. Romane esama šiek tiek autobiografinių elementų, bet mano tikslas buvo ne papasakoti savo paties istoriją, o parodyti, kokiais būdais homoseksualus herojus bando įveikti savo romantines nesėkmes.
– Būtinai reikia dar sykį pacituoti romano tekstą, kad skaitytojui taptų aišku, apie ką kalbamės: „Ko mane išmokė seksas su nepažįstamaisiais? Ne tik nugalėti drovumą, nepasitikėjimą savo kūnu, baimę susitikti kitokį, bet ir sukurti trumpalaikį ryšį su žmogumi, kurio galbūt daugiau niekada gyvenime nesutiksiu. Jo balti apatiniai, purvinos panagės, plonos kaulėtos kojos, virpančios lūpos, nuskustos sėklidės, plaukuota nugara priverčia mane mąstyti apie tai, kas yra intymu, netikėta, sava ir svetima. Įsikūniju kitame asmenyje paliesdamas nepažįstamojo petį, atsukdamas jam sėdmenis, klausydamasis jo keiksmažodžių, kurdamas teoriją apie tai, kad tada, kai jis dulkina mane, jaučiuosi galingas, nes trumpam paaukoju savo savarankiškumą ir atsiduodu jo jėgai.“
Menotyrininkė Laima Kreivytė apie jūsų knygą atsiliepia taip: „Tereškinas yra seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas. (...) Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti Markizo de Sado stiliumi. (...) Jis pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną, Patti Smith“. Ar Blyškusis vyras esate jūs?
– Jame esama mano savybių. Herojus labai vėlai suvokia save kaip homoseksualų asmenį – būdamas maždaug trisdešimties. Iki tol jis mylisi su moterimis. Supratęs, jog tikrąjį geismą jam kelia vyrai, nustemba, kad tokių asmenų esama daug ir kad jie irgi dažniausiai slepia savo orientaciją. Mane, kaip rašytoją, šis veidmainiavimo ir tapatybės slėpimo reiškinys sukrėtė: tūkstančiai vyrų gyvena dvigubą gyvenimą, kasdien meluodami savo partnerėms ir žmonoms. Knygoje klausiu, ar tikrai būtina slėptis ir žeisti savo artimuosius.
– Šita knygos dalis yra pati baisiausia: vedusių vyrų homoseksualios meilės istorijos. Kodėl taip vyksta? Kai įsivaizduoju plyšusius prezervatyvus ir ŽIV, tampa nejauku, kaip šeimų tėvai rizikuoja savo artimųjų sveikata ir net gyvybe. Perskaičius jūsų romaną kyla mintis, kad jų gerokai daugiau, negu žmonės įsivaizduoja.
– Taip, jų yra nemažai. Dalis vyrų veda jau žinodami, kad juos traukia ne moterys. Apsisprendimą kurti šeimą lemia statusas ir socialinės normos, nes tiktai tokias toleruoja visuomenė. Homoseksualus vyras, pripažinęs netradicinę lytinę orientaciją, turi daug mažiau šansų įsitvirtinti, užimti norimą profesinį postą.
Manau, jog dalis už homoseksualių vyrų ištekėjusių moterų ilgainiui ima nutuokti apie realiąją sutuoktinio orientaciją, bet apsimeta, kad to nemato. Nėra paprasta pakeisti gyvenimą sulaukus 40–50 metų. Savo ruožtu vyrai nėra pajėgūs išsprogdinti visuomenę ir pakeisti jos nuostatas: jie apsimetinėja, nes taip paprasčiau. Ne viską lemia individas. Kai kurie romano veikėjai yra realių žmonių, kuriuos pažįstu, prototipai: jų daug ir jie iš įvairių sferų.
– Ir iš įstatymų leidėjų?
– Romane yra minimas Seimo narys, kuris, nuskridęs į Briuselį, pirmiausia drožia į sadomazochistų klubus. Tačiau oficialiai kovoja prieš homoseksualių, biseksualių ir transseksualių žmonių teises. Tai realus asmuo.
Pažįstamų homoseksualių vyrų, einančių svarbias pareigas, susirašinėjimų pilna internetiniuose gėjų pažinčių puslapiuose. Jie pasivadinę slapyvardžiais, kartais juos keičia, bet vieni kitus nesunkiai identifikuoja.
– Kodėl homoseksualios orientacijos vyrai, pasiekę trokštamą statusą, vengia keisti įstatymus?
– Nes atsivėrimas jiems atrodo pavojingas. Jie būna patys aršiausi kovotojai prieš homoseksualius asmenis, siūlydami jiems nepalankius įstatymus. Kai studijavau Jungtinėse Amerikos Valstijose, esu skaitęs ne apie vieną atvejį, kai gėjų ir lesbiečių organizacijos išviešindavo pačius homofobiškiausius politikus. Visą Ameriką yra sukrėtusios istorijos apie senatorius ir kongresmenus, pagautus samdant vyrus prostitutus ar užsiimant seksu oro uosto tualetuose.
– Kodėl jie taip elgiasi?
– Tai savisauga ir kartu saviapgaulė: mėgini įrodyti sau ir kitiems, kad toks nesi. Juk homoseksualumas ir pas mus, ir Amerikoje – vis dar kaip nenuplaunama dėmė vyro reputacijoje.
– Romane ypač sukrečia, kai išsilavinęs ir protingas žmogus sutinka mylėtis su trinkelių klojėju, nesipraususiu menko intelekto partneriu. Kodėl atsirado tokios scenos?
– Knygoje nemažai kritinio požiūrio į vyrų, kurie priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, santykius. Viena knygos idėjų – herojus niekada nesijaučia saugus ir dėl to kenčia. Šio žmogaus savivertė labai žema. Jis sutinka su bet kuo, kad per seksą įrodytų, jog yra geidžiamas net tada, kai partneriu bjaurisi. Toks individas nepajėgia rasti pastovumo ir laimės, nes susikuria nerealių lūkesčių, kurių negali patenkinti. Atsitiktiniai jo meilužiai neturi nė menkiausio supratimo apie romantinius herojaus lūkesčius, todėl jis nuolat lieka apviltas. Meilės scenos su akivaizdžiai menkiau išsilavinusiais partneriais iš žemesnių socialinių sluoksnių knygoje dar labiau išryškina herojaus klystkelius.
– Bet ar apskritai realu tikėtis ištikimybės dviejų homoseksualių vyrų santykiuose?
– Kodėl ne? Lietuvoje tikrai yra nemažai homoseksualių porų, kurios dešimtmečius tyliai gyvena monogaminį šeimos gyvenimą. Tačiau ne kiekvienam, ar būtum heteroseksualus, ar homoseksualus, tai pavyksta.
– Iš asmeninio albumo „Stiliaus“ žurnalui patikėjote dvi meniškas intymias savo nuotraukas. Kokiomis aplinkybėmis jos buvo padarytos?
– Šias nuotraukas darė žymus neseniai miręs lietuvių kilmės menininkas Algimantas Kezys, gyvenęs Amerikoje. Sutikau jį studijuodamas Čikagoje. Nors A.Kezys labiau žinomas kaip architektūros fotografas, jis nesidrovėjo eksperimentuoti. Iš šių eksperimentų atsirado mano aktų, kuriuose sukomponuoti du ar trys kadrai, serija. Kai kurios iš šių nuotraukų buvo panaudotos pirmoje mano mokslinėje knygoje „Kūno žymės“.
– Kokiam skaitytojui skirta jūsų knyga „Nesibaigianti vasara“?
– Liūdna pripažinti, bet nei jauni Lietuvos gėjai, nei jauni heteroseksualai knygų neskaito. Mano parašytu romanu labiau domisi heteroseksualios išsilavinusios moterys ir reaguoja į jį sveikai. Viena kolegė sakė, kad ši knyga – apie ilgesį ir kad ji primena prancūzų libertarų (kairiųjų judėjimas, liberalias žmogaus teises bei laisves derinantis su kolektyvine nuosavybe) tekstus.
Tokios tematikos romanai Vakarų pasaulyje buvo rašomi XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, o dabar jie tapo nišinės auditorijos knygomis. Amerikoje tokio pobūdžio knygos irgi rašomos tikslinei auditorijai, nes ji gana didelė. Tai, kad Lietuvos homoseksualūs vyrai romano „Nesibaigianti vasara“ greičiausiai neperskaitys, mane šiek tiek liūdina.
Vienas pažįstamas pasiūlė romaną nusiųsti Seimo nariui Petrui Gražuliui, kad jis sukeltų skandalą. (Juokiasi.) Pagalvosiu: gal ir verta tai padaryti. Gal tada romanas pasiektų platesnę auditoriją.
– Pacituosiu dar vieną jūsų knygos ištrauką, romantinę. Bandau atspėti, kokius jausmus ji sukels homofobams: „Gera gulėti apsikabinus. Arba paprasčiausiai išdykauti lovoje. Šokinėti ant jos nebijant, kad ji sulūš. Jokia Dmitrijaus kūno dalis man neatrodo nešvari ir neliestina. Apžiūriu jo dailią išangę, ant kurios – dviejų centimetrų balta dėmė. Kai apie baltdėmę pasakau jam, Dmitrijus susierzina, nors pusvalandį įrodinėju, kad ji man labai graži. Nepaisydamas jo protestų, bučiuoju ją. Mano banaliai romantiškas bučinys jo nenuramina.“
Kas jūsų tėvai ir kaip jie reaguotų į knygos turinį?
– Mano tėvai jau mirę. Į Vilnių atvažiavau iš Telšių. Mama dirbo „Masčio“ fabrike, tėtis – Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje. Jie buvo darbininkai ir labai troško, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą ir ištrūkčiau iš aplinkos, kurioje jie gyvena. Norėjo, kad tapčiau gydytoju. Į Vilnių iš Telšių atvažiavau 1983 metais, įstojau į universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1991 metais jau studijavau Ilinojaus universitete Čikagoje, o 1993-iaisiais įstojau į Harvardą.
Tikrai nelengva pabėgti iš savo socialinės aplinkos, kuri įdiegė nepasitikėjimo ir nevisavertiškumo jausmą. Tam reikia daug energijos ir pastangų. Juokinga, kad net ir tada, kai gavau Lietuvos mokslo premiją, mano mama negalėjo tuo patikėti. Kad ir kaip būtų graudu, šis nepasitikėjimas yra būdingas nemažai daliai žemesnės socialinės padėties žmonių.
Mano tėvai nelabai suprato, ką aš veikiu gyvenime, bet niekada neprieštaravo mano pasirinkimams. Už tai esu jiems dėkingas. Kita vertus, mano vaikystė ir gyvenamoji aplinka išugdė manyje socialinį jautrumą ir lėmė mano mokslinių tyrimų temas. Mane visada domino kasdienio kentėjimo, nusivylimo, meilės, įsimylėjimo, intymumo ir malonumo temos, kurios atsiskleidžia ir mano knygoje „Nesibaigianti vasara“.
