Netikėtai į širdį pasibeldę jausmai buvusiam krepšininkui Jonui Elvikiui (35 m.), regis, pastūmėjo dar vienam nuotykiui. Pora neseniai sostinės centre atvėrė košių barą „Sapno košė“.
Bendra įsimylėjėlių veikla, kaip Eglė pati sako, yra tikras išbandymas romantiškam ryšiui. Iš televizijos ekrano dingusi dviejų vaikų – dešimtmetės Meilės ir aštuonmečio Rojaus Juozo – mama bando aplenkti laiką ir dieną planuoja minučių tikslumu. Tačiau moteris atvirauja – darbas televizijos užkulisiuose, naujas verslas ir viešumas paliečia asmeninį jos gyvenimą tik tiek, kiek ji pati tai leidžia. Nors tempas beprotiškas, įvairius gyvenimo posūkius išgyvenusi Eglė įsitikinusi – didžiausias jos ramstis – ji pati.
– Žmonės jus įpratę matyti besišypsančią iš televizijos ekranų. Kodėl nusprendėte palikti ekraną?
– Televizijoje esu septyniolika metų. Iš tiesų nebuvau jos palikusi, ir laikas parodys, ar kada paliksiu. Kol kas mūsų „santykiai“ tik įgauna naujas, brandesnes, formas. Pastarojoje savo laidoje dirbau septynerius su puse metų, pradėjau nuo pat pirmosios laidos. Buvau ekrane, bet nedaugelis žino, kad tai buvo tik maža mano darbo dalis. Tiesiog ji buvo matoma, o kita, daug didesnė, nematoma žiūrovams. Nuo žiūrovų – jaunų šeimų – poreikių analizės iki temų atskleidimo ekrane – tai buvo mano pagrindinė veikla.
– Duris atvėrė jūsų naujas baras, esate „Lietuvos ryto“ televizijos kūrybos vadovė. Kokios dar veiklos ėmėtės? Ar nepasiilgstate ekrano?
– Skirtinguose gyvenimo etapuose natūraliai susidėlioja akcentai. Buvo metas, skirtas televizijos ekranui, dabar – kitoms veikloms. Ar aš ilgiuosi ekrano? Baikite juokus, neturiu tam net laiko. Jeigu ko ir ilgiuosi, tai artimųjų, draugų, kuriuos apleidau, – ačiū jiems, jei jie kada nors priims mane atgal, bent jau socialiniuose tinkluose.
Ilgiuosi laiko su pačia savimi, kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet artimiausiu metu esu sau jį pažadėjusi. O ekranas – puiki patirtis, ir kas žino, gal ji pasikartos mano gyvenime.
– Ar artimiems santykiams šeimoje netrukdo karjeros ambicijos?
– Net susimąsčiau, ar aš tokių apskritai turiu. Anksčiau jos mane kamavo gana smarkiai. Sakyčiau, labiau nei beveik amžinas noras dar truputį sulieknėti. O dabar didžiausias mano troškimas yra laimės jausmas, kuriuo noriu apsupti save, savo mylimus.
Darbai šeimoje patys nenusidirba, ir čia mane gelbėja Jonas. Sunkiomis akimirkomis jis apkabina mane ir drąsina, kad kaip nors susidorosime. Namai kartais neprimena atviruko, o šaldytuve, kaip mes juokiamės, – tik „fantazija“.
– Jūsų karjera reikalauja daug kūrybiškumo. Ar šeimoje jo nepritrūksta?
– Kūrybiškumas – kaip meilė. Kadaise, kai laukiausi sūnaus, atsisėdus ant lovos krašto žiūrėdavau į savo pirmagimę dukrą ir galvodavau, ar aš galėsiu augantį mažylį mylėti taip stipriai, kaip myliu ją. Jam gimus supratau esminį meilės dėsnį: kuo daugiau meilės skiri, kuo daugiau žmonių ja apdovanoji, tuo daugiau jos turi savyje. Kūrybiškumo esmė ta pati. Tai gyvenimo būdas, kurį renkiesi arba ne. Aš jį renkuosi.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Mano diena prasideda anksti – 5.45 val., nors manau, kad galėtų prasidėti dar anksčiau. Atsikeliu pirma, susiruošiu, tuomet žadinu vaikus, leidžiu jiems neskubiai ruoštis. Mokykloje juos palydžiu iki klasės, išbučiuoju, ir tuomet prasideda mano darbinė veikla.
Tiesa, laisvalaikiui disciplinos vis dėlto trūksta. Svajoju sugebėti planuotis jį taip, kad spėčiau visus aplankyti ir nubėgti į spektaklį ar jogą. Pradėjau nuo jogos – į jos treniruotes einu jau nepaisydama nieko. Kaip ir dėl miego, beje. Miegoti einu labai anksti.
– Ką į jūsų gyvenimą atnešė nauja meilė? Ar ji įkvėpė naują verslą?
– Manau, per gyvenimą sutikau nedaug žmonių, kurie veiktų be meilės. Juk tai apskritai yra visa ko variklis. Pastaroji į mano gyvenimą atnešė daug daugiau nei įkvėpimą verslui. Sulaužė turbūt visas mano iki tol turėtas nuostatas, pateikė milijoną staigmenų ir pasiliko.
Sakyčiau, šis jausmas yra tai, dėl ko sukasi pasaulis. Viskas, ką gyvenime darau, yra iš meilės. Mudviem su Jonu mūsų verslo idėja yra labai brangi, apie ją fantazavome labai daug laiko, o ar tai taps idėja, kuri yra reikalinga, parodys laikas.
Iki šiol Jonas buvo profesionalus sportininkas, tad sveika mityba jį labai domino. O aš sveika mityba domėjausi dėl kitų priežasčių, tad mums susitikus mūsų susidomėjimas mityba tapo bendras, ir taip kilo „Sapno košės“ idėja.
– Kas jūsų gyvenime yra didžiausias ramstis?
– Gyvenime esu aš pati sau. Tai gali skambėti pasipūtėliškai, bet viskas yra manyje, kaip ir kiekviename žmoguje. Man netgi atrodo ydinga, kai susitikęs kitus žmones užkrauni jiems save: „Aš jus myliu, būkite malonūs, mane puoselėkite.“
Taip pat noriu būti ramsčiu savo artimiesiems. Yra buvę, kad ir man pagalbos reikėjo verkiant. Nėra lengva prašyti, bet paprašau. Ir pastebėjau vieną gražų pasaulio dėsnį – kuo pati esu atviresnė pagalbai, tuo daugiau jos ir gaunu.
– Ar jūsų asmeninei laimei reikia romantikos?
– Vienareikšmiškai. Manau, kad žmogus yra nesukurtas būti vienui vienas. Žmogui reikia žmogaus.
Nebūtinai asmeninę laimę galima susikurti tik būnant su kitu žmogumi, bet džiaugiuosi, kad šiuo metu ją kuriu su Jonu.
– O kokios jūsų mylimojo savybės jus labiausiai sužavėjo?
– Turiu įprotį įlįsti į Jono spintą ir apsirengti jo rūbais. Vienus daiktus esu taip ir pasisavinusi, kitus griežtai pareikalavus grąžinau, bet ir vėl pasiimu.
Kartais pasvajoju, kad galėčiau pasiskolinti savybių – Jono jų norėčiau pasimatuoti ne vieną. Kita vertus, mes tikrai nesame kartu dėl tinkamo savybių paketo. Svarbiausia yra tai, kaip jautiesi šalia to žmogaus.
– Visuomenėje esate matoma kaip šeimyniška moteris, švelni mama, o kokioje šeimoje augote jūs?
– Būti šeimyniška – man svarbiausia vertybė. Tačiau ir atėjau iš šeimos, kurioje tai buvo prioritetas. Užaugau šeimoje, kurioje vertybės visuomet buvo pirmoje vietoje.
Pradedant patriotiškomis idėjomis, baigiant socialine atsakomybe. Mano šeimoje buvo svarbios tradicijos, nekalbu tik apie šventes – buvo sukurtos požiūrio į gyvenimą tradicijos: kada reikia mokytis, o kada tuoktis.
– Kaip pati žiūrite į vaikų auklėjimą?
– Laikau save gana griežta mama. Taisyklės mūsų namuose egzistuoja ir jos yra aiškiai apibrėžtos. Esame sutarę, kad jų laikomės. Tačiau nenoriu savo vaikams įdiegti savo pasaulio supratimo, nors jie tai perima natūraliai.
Dažnai suaugusieji vaikams sako viena, tačiau patys sau prieštarauja elgdamiesi priešingai.
Reikalaujame iš jų, kad būtų mandagūs, bet būdami atskirai nuo vaikų patys to nedemonstruojame.
– Kaip mėgstate atsipalaiduoti nuo įtampos?
– Man patinka trumputis anekdotas: „Sakykit, kaip jūs atsipalaiduojate?“ – „O aš tiesiog neįsitempiu.“
Jeigu pajuntu, kad pradedu įsitempti, einu pasivaikščioti gryname ore. Tai sukelia greitą efektą. Stengiuosi nukreipti neigiamas mintis priešinga linkme.
Jeigu darbinėje situacijoje reikia staigaus sprendimo, iškart imuosi spręsti visai kitus dalykus, kurie atpalaiduoja mintis nuo konkrečios bėdos.
Eglės drabužiai – iš „Madress boutique“. Parduotuvę rasite Gaono g. 1, Vilniuje.
