Nedidelis kabinetas prabangiame Montenio gatvės 30-ajame statinyje. 1947-ieji. Naujai įkurtų mados namų vadovas Christianas Dioras įdėmiai apžiūrinėjo reklaminius naujų kvepalų eskizus.
Juos nupiešė René Gruau, jo artimas draugas ir nuostabus dailininkas. Ch.Dioras jautė, kad kvepalus lydės sėkmė.
Juolab kad jie buvo skirti jaunai, romantiškai, bet tuo pat metu ryžtingai, ryškiai, drąsiai moteriai. Liko tik sugalvoti pavadinimą.
„A Miss Dior“ tapo pirmaisiais klasikinių Dior aromatų „Diorama“, „Diorissimo“, „Diorella“ kvepalais. Juos dizaineris paskyrė savo brangiajai seseriai, savo herojei Catherine.
Antrojo pasaulinio karo metais ji, jauniausias Diorų šeimos narys, parodė neįtikėtiną drąsą įsiliejusi į Pasipriešinimo judėjimą. 1944-aisiais gestapas sučiupo Catherine ir nusiuntė į Ravensbriuko mirties stovyklą.
Per stebuklą likusi gyva Ch.Dioro sesuo grįžo į Paryžių 1945-aisiais ir iš naujo mokėsi gyventi, nešioti gražias sukneles ir viso labo jaustis jauna moterimi.
„A Miss Dior“ sukėlė furorą kartu su pirmąja dizainerio Ch.Dioro kolekcija. Į pristatymą atėjusius svečius mados namų darbuotojos šlakstė naujais kvepalais.
1947 metų vasario 12-ąją pademonstruota Ch.Dioro kolekcija tapo tikra bomba. Šis žodis po karo pirmą kartą buvo pavartotas taikos kontekste.
Pristačius kolekciją vyriausioji žurnalo „Harper’s Bazaar“ redaktorė amerikietė Carmel Snow, pripuolusi prie Ch.Dioro, džiaugsmingai šūkčiojo: „Juk tai „new look“!“
Naujas dizainerio požiūris, naujas moters paveikslas, naujas stilius: 90 Ch.Dioro kolekcijos modelių įvykdė revoliuciją. Pirmą kartą po daugelio metų moterims buvo priminta, kad jos – moterys, dailioji lytis, turinti gulbės kaklą ir liauną liemenį.
Karo sunkumai liko praeityje, nebereikėjo kaupti atsargų. Audinių netaupymas ir nepraktiški fasonai – štai ko reikėjo, o apie tai dar visai neseniai moterys net nedrįso svajoti.
Ch.Dioro suknelių ir kostiumų aštuoniukės ir vainikėlio siluetai priminė apverstas gėles – rožes, tulpes, lelijas. Niekas net neįtarė, kad kiekvieną modelį įkvėpė jo mirusi motina, elegantiškoji Marie Madeleine, didelė gėlių mėgėja.
Vaikystės pasaulis – motina, sesuo, šeimos sodyba Granvilyje, karnavalai, sodininkystė, jūra buvo genialaus dizainerio kūrybos šaltiniai.
Magiškais Ch.Dioro ženklais kartais tapdavo daiktai, skaičiai ir net gėlės. Pakalnutės, įsiūtos į suknelės palankus, skaičius 8 (tai ir šlovę pelnęs aštuoniukės siluetas, aštuonių aukštų namas su aštuoniomis ateljė aštuntojoje Paryžiaus apygardoje), talismanai kišenėse – keturlapis dobilas ar laiminga moneta. Bet lemtinguoju Ch.Dioro ženklu tapo žvaigždė.
1946-ųjų balandį vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis rimtą kūrybinę krizę patiriantis Ch.Dioras mąstė apie tekstilės fabrikanto Marcelio Boussaco pasiūlymą.
Jis, įžvelgęs Ch.Dioro talentą, pasiūlė už savo pinigus atidaryti mados namus. Visi įkalbinėjo dizainerį sutikti. Ypač stengėsi viena aiškiaregė, kuria jis ne tik be galo pasitikėjo, bet ir su ja suderindavo visus savo sprendimus.
Aiškiaregė nesiliovė tvirtinusi: „Sutikite! Net neįsivaizduojate, ką dabar jums siūlo.“
Vaikščiodamas po Paryžių ir nesiliaudamas galvoti apie M.Boussaco pasiūlymą Ch.Dioras vos neparkrito. Jis užkliuvo už metalinės žvaigždės su kiauryme viduryje.
Ši žvaigždė, priminusi dizaineriui vėjų rožę, kuri puošė jo vaikystės namo Granvilyje vestibiulį, tapo lemiamu ženklu.
Iš pradžių Montenio gatvės 30-ajame name buvo tik trys dirbtuvės, kuriose triūsė 85 darbuotojai. Po kelerių metų mados namams priklausė jau penki statiniai, juose įsikūrė 28 dirbtuvės, į kurias kasdien skubėjo 1200 darbuotojų.
Mokinės, siuvėjos, sukirpėjos, pardavėjai ir jų padėjėjos, dailininkai, reklamos specialistai – ko tik nebuvo šiame didžiuliame avilyje! Bet labiausiai Ch.Dioras vertino siuvėjas, kurių subadyti adatomis pirštai siuvo smulkiausius dygsnelius. Jos išmoningiausią, subtiliausią dizainerio sumanymą paversdavo tikrove.
Neatsitiktinai vienas Dior simbolių, įkūnijančių siuvėją, yra bitė. Moterys triūsė dieną ir naktį, sukirpdamos ir siūdamos viršutinius drabužius, kasdienius modelius ir vakarines sukneles.
Be sezoninių kolekcijų, siuvo modelius ir turtingoms užsakovėms. Pastarųjų ramybės netrikdė primatavimai, nes mados namuose buvo saugomi vardiniai manekenai. Jie buvo pagaminti atsižvelgiant į mažiausius klienčių kūno parametrų pakitimus – storėjo ar plonėjo kartu su savo šeimininkėmis.
Svarbiausia, ką pasiekė Ch.Dioras, tai fanatiška kiekvieno, dirbusio madų namuose, ištikimybė.
„Mano suknelė“, – taip apie tą patį modelį kalbėjo siuvėjos, sukirpėjos, modeliai, pardavėjos.
Ch.Dioras tai žinojo ir labai vertino tokį mados namų darbuotojų požiūrį. O juos žavėjo nepriekaištingas boso galantiškumas ir dosnumas visiems – nuo žavaus modelio iki valytojos.
Ch.Dioras mandagiai nusilenkdavo visiems, pro duris praleisdavo visas moteris, net jaunas mokines ir padėjėjas, apipildavo Kalėdų dovanomis, dalydavo premijas pasižymėjusiems ir padėdavo talentingiems naujokams.
Vienas kūrybinių dirbtuvių vadovų, Ch.Dioro mados namuose sukūrusių savo pirmąją kolekciją, buvo Pierre’as Cardinas. Pagrindiniu asistentu įdarbintas jau pakankamai žinomas jaunųjų dizainerių konkurso laimėtojas Yves’as Saint Laurent’as: jis atsiuntė savo eskizus ir buvo priimtas. Ch.Dioras įtvirtino puikaus batų dizainerio Roger Vivier šlovę.
Galimybę atsiskleisti gavo visi – vargšai provincialai ir tituluoti talentai. Ch.Dioro mados namų dirbtuvėse siuvėja triūsė Lichtenšteino princesė Elizabeth, buvusio Prancūzijos ambasadoriaus Amerikoje žmona dirbo direkcijoje.
Tarp Ch.Dioro modelių buvo keletas rusų kilmės aristokračių, tokių kaip kunigaikštienė Tatjana Kropotkina. Emigracijoje ji, kaip ir kitos kilmingos tėvynainės, patyrė vargą ir pažeminimą, o Ch.Dioras padovanojo galimybę išplaukti į paviršių.
Ch.Dioro drabužius nešiojo garsiausios ano meto pasaulio moterys ir kino legendos Ava Gardner, Ingrid Bergman, Rita Hayworth, Elizabeth Taylor, Sophia Loren ir Marlene Dietrich.
Ch.Diorą supo daugybė garsių bičiulių. Kino, teatro ir muzikos žvaigždės, aristokratai – Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II, princesė Margarethe, Marlboro hercogienė, Argentinos prezidento žmona Eva Peron, Vindzoro hercogienė ir Irano šacho žmona Farah Diba.
Žavios, įžymios pasaulio moterys sėdėjo Ch.Dioro mados namų salone, gėrė šampaną ar kavą, rūkė.
Speciali mados namų darbuotoja – komentatorė paskelbdavo drabužių modelių pavadinimus. Ir manekenės praplaukdavo tarsi pasakiškos būtybės, lydimos susižavėjusių žvilgsnių.
Žiūrint į plinkantį, apkūnų, griežto stiliaus kostiumą vilkintį Ch.Diorą, labiau panašų į buhalterį nei į dizainerį, net minties nekildavo, kad šio vyriškio vaizduotė gali kurti tikrus meno kūrinius.
O jų kainą žinojo tik artimiausi žmonės. Kurdamas kolekciją Ch.Dioras ilgam užsidarydavo savo kabinete ir reikalaudavo, kad tarnaitė avėtų šlepetes, kurios nesukeltų nė mažiausio triukšmo.
Kartais nuo visų pasislėpęs kaimelio malūne piešė naujų modelių eskizus. Ch.Diorą labiausiai įkvėpdavo gėlės, sodai, opera ir prisiminimai apie keliones, praėjusių laikų moterų paveikslai ir Sergejaus Diagilevo baletų pastatymai.
Ch.Dioras tapo madų įstatymų leidėju, į jo žodžius, sulaikęs kvėpavimą, įsiklausė visas pasaulis. Jam nusprendus, kad suknelių ilgis baigiasi ties 42 cm nuo palankų, niekas nedrįso abejoti, kodėl ne ties 41 ar 43. Jam pasiūlius naujus – A, N ir U raidžių siluetus niekam ir į galvą nešaudavo nešioti ką nors kita.
Šeštajame dešimtmetyje mados kūrėjas Ch.Dioras tapo didžiulės imperijos vadovu, sugebėjusiu puikiai derinti kūrėjo genialumą su verslininko talentu.
Žinoma, jis buvo pamėgdžiojamas, begėdiškai kopijuojamas. Bet net ir tai tapo puikios idėjos postūmiu. Ch.Dioras tapo pirmuoju, pradėjusiu licencijavimo praktiką. Jo drabužių modelius buvo leidžiama kopijuoti ar dirbti panašiu stiliumi nusipirkus prekės ženklo teises ir gavus Ch.Dioro pritarimą.
Etiketė Christian Dior bet kokį daiktą paversdavo statuso ir stiliaus pristatymu. Išskirtinės pokylių suknelės kaina kartais šoktelėdavo iki milijono Prancūzijos frankų. Dizainerio Ch.Dioro žodžiui pakluso Jungtinės Amerikos Valstijos, Europa ir Rytai.
Vien drabužiais jis neapsiribojo. Tik ištisi ansambliai! Skrybėlaitės, rankinės, batai – įžymūs siauri smailianosiai laiveliai ploniausiu kulneliu, papuošalai, apatiniai drabužiai, diržai, pirštinaitės, o pastarųjų reikėjo prie Ch.Dioro pasiūlytų trijų ketvirčių rankovių.
1955-aisiais pasaulį išvydo Ch.Dioro kosmetikos linija, pirmieji aštuonių atspalvių lūpų dažai į prekybos vietas atkeliavo su šūkiu: „Dabar Ch.Dioras rūpinasi ir jūsų šypsena“.
Žinoma, jam darėsi vis sunkiau kontroliuoti didžiulės imperijos gyvenimą. Į pagalbą atskubėjo draugai ir kolegos, kuriais Ch.Dioras visiškai pasitikėjo. Būtent su jais jis kartais vakarieniaudavo savo raudonu aksomu dekoruotuose namuose.
Jie lošdavo mėgstamą dizainerio kortų žaidimą ir mėgaudavosi dosniomis vaišėmis. Ch.Dioras turėjo silpnybę skaniai pavalgyti – po tokių vakarienių jo komanda laikėsi griežtos dietos.
Dieta tapo ir dizainerio žudike. 1957 metų spalį Ch.Dioras nusprendė pailsėti Italijos kurorte. Ten tikėjosi sublogti, nes pastarojo meto išvaizda jam pačiam kėlė nepasitenkinimą.
Žinoma, jam turėjo padėti gydomasis mineralinis vanduo ir speciali dieta! Bet Ch.Dioro aiškiaregė, į kurios nuomonės jis visada paisydavo, maldavo likti namie.
Kodėl prietaringasis dizaineris išvyko? Niekas nežino.
Ch.Dioro širdis neatlaikė aplinkos pakeitimo ir griežto mitybos režimo: 1957 metų spalio 24-ąją Ch.Diorą pasiglemžė infarktas. Jam buvo tik 52-eji.
Kuriam laikui jo mados namai paniro ne į gedulą, o į chaosą. Šventykla neteko pagrindinio Dievo – kūrėjo – ir turėjo neišvengiamai žlugti.
Bet išsigelbėti pavyko. Tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis Dior mados namų istorijoje, kai vyriausiojo dizainerio vietą užėmė savas žmogus. 21-erių Yves’as Saint Laurent’as, pastaruosius dvejus metus tobulinęs savo meistriškumą po Ch.Dioro sparneliu.
Iš jo buvo laukiama didžiojo Ch.Dioro idėjų tęstinumo – klasikinių siluetų, korsetų ir pabrėžtinų moteriškų linijų. Bet Y.Saint Laurent’as pasirinko visiškai kitokį stilių – itin šiuolaikišką prasidėsiančiam septintajam dešimtmečiui.
Ir netrukus pasaulio žiniasklaida sumirgėjo antraštėmis „Yves’as Saint Laurent’as išgelbėjo Prancūziją“, „Christiano Dioro tradicijos tęsiamos!“
Bet jau septintajame dešimtmetyje Yves’o puslapis Dior mados namų istorijoje buvo užverstas. Prasidėjusios sveikatos problemos sutrukdė jam pratęsti darbą Dior. Jo vietą užėmė Marcas Bohanas.
Šis dizaineris beveik 30 metų valdė laivą vadovaudamasis savo šmaikščiu šūkiu: „Nepamirškite moters!“
Vizitine M.Bohano kortele tapo iš labai brangių medžiagų pasiūtų modelių paprastumas, grakštumas, prabangos ir praktiškumo, originalių dailės ir literatūros atspindžių derinys.
1966-aisiais pasaulis garsiomis ovacijomis palydėjo M.Bohano kolekcijas romano ir kino filmo „Daktaras Živago“ motyvais: sujuosiamus paltus su kailinėmis apykaklėmis, ilgaaulius batus, šiltas kepures – papachas.
Būtent M.Bohano laikais Dior mados namų parfumerijos ir kosmetikos naujoves lydėjo didžiulė sėkmė. 1961-aisiais moterims pasiūlyta tokios pat spalvos nagų lakas ir lūpų dažai.
1969 metais pirmą kartą Dior istorijoje, vadovaujant „Parfums Dior“ meno direktoriui Serge’ui Lutensui, pasirodė makiažo linija, o devintojo dešimtmečio pradžioje – spalvotas blakstienų tušas.
Tuo laiku pasaulis gavo ir keletą amžinų aromatų – vyriškus „Fahrenheit“ ir „Eau Sauvage“, moteriškus „Dioressence“ ir „Poison“. Nuo aštuntojo dešimtmečio atsirado atskira kūno odos priežiūros linija: kremai ir losjonai.
Bet devintojo dešimtmečio pabaigoje tapo akivaizdu: Dior mados namai, kuriems vadovavo M.Bohanas, gyvena ne pačius geriausius laikus. Jis prarado pojūčio aštrumą ir gebėjimą diktuoti madą.
„Antrasis Dioras“, „Dioras sugrįžo“, – toks susižavėjimo šnabždesys nuvilnijo po salę. 1989-aisiais savo pirmąją kolekciją legendiniams mados namams sukūrė Gianfranco Ferré, pasaulio prestižinio apdovanojimo – Auksinio antpirščio laimėtojas.
Bet stambaus sudėjimo, drovus, akinius nešiojantis italas ne iš karto ryžosi prisiekti ištikimybę legendiniams mados namams. Tai padarė tik po kelerių metų naujojo Dior savininko Bernard’o Arnault įkalbinėjimų. Ir su viena sąlyga: galimybe dirbti ir savo prekės ženklui. Paskesnius septynerius metus G.Ferré gyvenimas bėgo tarp Paryžiaus ir Milano.
G.Ferré pasirodė toks jautrus ir artimas Ch.Dioro dvasiai, kad jo epocha legendinių mados namų istorijoje buvo pavadinta aukso amžiumi.
Italui G.Ferré vadovaujant viešpatavo aristokratizmas, subtilumas, idealios proporcijos ir stebėtinas spalvų pojūtis. Juk ne veltui jis penkerius metus studijavo spalvų mokslą Indijoje, kuri pagrįstai vadinama spalvų ir atspalvių karalyste.
Dešimtojo dešimtmečio pradžia tapo naujuoju Dior skrydžiu: klasikos ir prabangos stiliaus derinys traukė garsias klientes ir kolekcijos buvo graibstyte graibstomos.
Puikių supermodelių Claudios Schiffer, Karen Mulder, Naomi Campbell ir Lindos Evangelistos demonstruojami „Dior“ mados namų drabužiai atrodė kaip tikri meno kūriniai.
Velso princesė Diana ir tuometė pirmoji Prancūzijos dama Bernadette Chirac išgarsino rankinę „Lady Dior“, kuri tapo viena Dior legendų. Beje, šis paprastas ir dailus daiktas buvo pavadintas Velso princesės Dianos garbei.
Dior mados namų aukso amžius pasireiškė parfumerijos ir kosmetikos srityse. Pirmą kartą devintajame dešimtmetyje pradėtos kurti legendinio aromato „Poison“ sezoninės variacijos, atsirado garsūs kvepalai „Dune“, o po kelerių metų ir jų vyriškasis variantas „Dune pour Homme“.
Tuo metu buvo išrasti garsūs šešėliai – penketuko formatas, išlikęs iki šių dienų. Dešimtojo dešimtmečio viduryje atsiranda dar viena naujovė – plaukų tušas.
Dior mados namų istorijoje vyriausiojo dizainerio G.Ferré periodas visiems laikams liko atgimimo epocha. Bet epochos negali trukti amžinai: kartais būtina atsakyti į laiko iššūkius, ypač jei diktuoji madą visam pasauliui.
Ir 1997-aisiais legendinių mados namų vyriausiojo dizainerio sostą užėmė Johnas Galliano. Jį drąsiai galima vadinti žmogumi teatru, kuris jau jaunystėje stengėsi priblokšti, šokiruoti.
Savo talentą nudailinęs Londone J.Galliano patraukė į Paryžių. Ten jam teko pabadauti, nakvoti bičiulių namuose ant grindų, pašėlioti dirbant Givenchy.
Ambicingasis J.Galliano, sulaukęs fantastiško pasiūlymo iš Dior mados namų, suprato laimėjęs aukso puodą.
Per 14 metų jis sukūrė daugiau nei 50 kolekcijų ir visos jos buvo vadinamos tikrais šedevrais. Įprastinis Dior mados namų prabangios klasikos įvaizdis liko praeityje.
Atėjo teatrališkumo, spalvų ryškumo, ribų griovimo metas. Visa tai, kas buvo būdinga jo charakteriui, charizmatiškasis J.Galliano pademonstravo ant pasaulio podiumų.
Ir pasaulis karštai plojo: darbdamas Dior mados namuose J.Galliano susižėrė visas esamas premijas: Geriausio metų dizainerio titulas 1977-aisiais, Britų imperijos ordinas 2001-aisiais, Garbės legiono ordinas 2008-aisiais.
Jo kolekcijos buvo persmelktos ne sauso didmiesčio, o vandenyno oro, iš kurio sklido Havajų gėlių aromatai. Išskirtinis buvo ir modelių makiažas. J.Galliano darė eksperimentus ne tik su perregimais audiniais, bet ir viešai demonstruojamu nuogumu.
Bet net griežčiausiems kritikams netoptelėdavo į galvą minties J.Galliano darbus pavadinti kiču. Jau dėl to, kad jo kolekcijos neperžengdavo ribos, sugebėdavo išlikti aukštojo meno ir gero skonio kūriniais, persmelktais tradicinio Ch.Dioro proporcijų jausmo.
J.Galliano sukurtas sukneles pirko kino ir pramogų pasaulio garsenybės. Iki šiol pasaulis prisimena Holivudo dievaitės Nicole Kidman pasirodymą ant raudonojo „Oskarų“ kilimo 1997-aisiais. Ji vilkėjo prabangią salotinės ir auksinių spalvų kinų stiliaus suknelę su iškirptėmis.
Vyriausiasis Dior mados namų dizaineris sugebėjo sukurti savąjį „new look“. Jo kuriamas moteriškumas, kurį šlovino Ch.Dioras, turėjo kitokią – labai atvirą versiją.
Ir klientai tai įvertino: J.Galliano vadovavimo mados namams laiku pajamos išaugo daugiau nei du kartus. Būtent to ir laukė B.Arnault, pasikvietęs įžūlųjį dizainerį.
„Ch.Dioro vardas taip pat ne iš karto pateko į istoriją! Jis buvo savo laiko revoliucionierius. Ir sukėlė tokį pat furorą kaip dabar Johnas“, – sakė B.Arnault.
Priešingai nei jo pirmtakai, J.Galliano nepasižymėjo drovumu, kuklumu, netūnojo savo puikių darbų šešėlyje. Kiekvienas jo pasirodymas kolekcijos pabaigoje, kai jis išeidavo nusilenkti žiūrovams, tapdavo atskiru reginiu.
Taip, jo darbų nebuvo galima tuojau pat nusipirkti ir su jais keliauti į paprastą gyvenimą. Undinių uodegos ar barams tinkami krinolinai su neįprastomis skrybėlėmis, žinoma, netiko gatvei.
Bet J.Galliano kūrė vientisą pasaulį: jo pademonstruotų idėjų motyvai ir pasikartojimai buvo pritaikomi buitinei madai tiksliai perteikiant sumanytą atmosferą.
To meto parfumerijos ir kosmetikos linijos visiškai atitiko J.Galliano sumanymus. 1999-aisiais pasaulis beprotiškai susižavėjo naujaisiais kvepalais „J'adore“ ir jie akimirksniu tapo naująja klasika.
Po trejų metų atsirado dar viena parfumerijos legenda – užburiantys rytietiški „Addict“.
Bet talentingasis J.Galliano galiausiai įstrigo savo teatrališkame pasaulyje ir atitrūko nuo realybės. Ir taip stipriai, kad jo arogantiškas elgesys pranoko visas galimas ribas ir buvo pernelyg didelis kontrastas su garbingu, oriu Dior mados namų įvaizdžiu. Atėjo metas išsiskirti.
Kurį laiką vyriausiojo dizainerio pareigos buvo patikėtos Billui Gayttenui. Jo sukurtos dvi kolekcijos buvo konservatyvios ir santūrios.
2012-ųjų balandį vyriausiojo Dior mados namų dizainerio pareigos buvo patikėtos Rafui Simonsui. Šis paskyrimas, kaip ir ankstesnieji, reiškė mažą revoliuciją.
Naujasis dizaineris iki tol nekūrė aukštosios mados kolekcijų, jo svarbiausia sritis buvo vyriška mada. Bet iššūkį R.Simonsas priėmė ir daugiau nei trejus metus su pasididžiavimu rašė savo puslapį Dior mados namų istorijoje.
Tikru egzaminu jam tapo pasirengimas pirmajai aukštosios mados kolekcijai. Paprastai tokiam darbui Dior skiria 8 mėnesius, o jis turėjo tik 8 savaites.
Bet R.Simonsas susidorojo – kiek vėliau pateikęs ir dokumentinį filmą „Dioras ir aš“.
Jis, ko gero, buvo artimiausias Ch.Diorui savo dvasia – kuklumu, gebėjimu į minimalistines formas įterpti įvairiapusį turinį.
Netikėtai paaiškėjo, kad tylenis ir niūrokas belgas R.Simonsas labai pagarbiai vertina Ch.Dioro palikimą. Jis, ko gero, vienintelis iš visų vyriausiųjų dizainerių, kruopščiai jį išstudijavusių, sąmojingai ir pagarbiai citavo jo naujoves ir rėmėsi visu tuo, kas patiko Christianui: gamta, sodininkyste ir prisiminimais apie Granvilį.
Naujame amžiuje legendiniai mados namai kolekcijoms demonstruoti pasitelkdavo ne tik ir ne tiek daug žinomų modelių, bet žymiausias ir patraukliausias kino žvaigždes: Monicą Belucci, Marion Cotillard, Natalie Portman, Robertą Pattinsoną...
2015-aisiais neatlaikęs tempo – šešios kolekcijos per metus – R.Simonsas baigė bendradarbiavimą su Dior.
Bet mados namai padarė naują proveržį, kai 2016-aisiais po ilgų paieškų vyriausiąja dizainere tapo Maria Grazia Chiuri. Ir pirmosios jos kolekcijos parodė, kad geriausios Dior mados namų tradicijos tęsiamos.
Ir tai M.Grazia Chiuri padarė paprastai ir subtiliai, naudodamasi garsiais Ch.Dioro kodais.
Juk kiekvienas vyriausiasis mados namų dizaineris ne tik įliedavo savo dvasios, bet ir nepamiršdavo didžiojo įkūrėjo atradimų.
Pavyzdžiui, tradicinį tapusį „cannage Dior“ – pynučių raštą, kurį Ch.Dioras pirmą kartą pamatė ant prancūzų imperatoriaus Napoleono III kėdžių, išstatytų per jo pirmosios kolekcijos demonstravimą.
Ir nuo to laiko šis raštas kartojosi „Lady Dior“ rankinėse ir kelionėms skirtos kolekcijos „Les Escales“ kolekcijos flakonuose, apipavidalinant aromatą „Cuir Cannage“ iš išskirtinės serijos „La Collection Privée“ ir net ant įžymiojo penketuko – šešėlių įspaudų.
Dior mados namai iki šiol kupini simbolių, ženklų ir mįslių, kaip ir jo kūrėjo vaizduotė. Taip legendinis Ch.Dioras iki šiol palieka švelnių žinučių savo mūzoms ir gerbėjoms.
