Ji greitai užsikariavo pasaulio simpatijas ir yra tituluojama pavyzdinga elegancijos maištininke. 24-eriais metais už vyrą vyresnė moteris oficialiuose renginiuose pasirodo su džinsais, nevengia ryškių spalvų ir drąsių rūbų. Brigitte visuomenė pamilo ne tik dėl stiliaus maišto – žmonių širdis ištirpdė ir pirmosios Prancūzijos poros meilė, sulaužiusi visas taisykles ir tradicijas.
-Jūs negimėte pirmąja ponia. Ar jau jaučiatės ja tapusi?
-Aš nesijaučiu esanti pirmoji ponia. Tai amerikiečių pavadinimas, kuris man visai ne prie širdies. Kai jį išgirstu, noriu pažiūrėti pro petį ir paklausti: „Apie kurią damą kalbate?“. Nesijaučiu esanti nei pirma, nei paskutinė ir išvis ne ponia. Aš – Brigitte Macron. Kai Argentinos katalikų kunigas Pedro manęs paklausė, kaip į mane kreiptis, atsakiau – Brigitte. Lygiai taip pat kaip į Melanią Trump kreipiausi jos pirmuoju vardu. Ji yra moteris, kuriai be galo rūpi išsilavinimas, tinkami sprendimai ir atsakomybė. Tai labai jautru. Esu sutikusi daugelį pasaulio lyderių žmonų. Visos jos nori būti kaip nors naudingos. Tai ypač raiškiai atskleidė Kolumbijos prezidento žmona Maria Clemencia Rodriguez de Santos.
-Jūsų vyras yra sakęs, jog esate siūlas, kuris jungia jį su tikru pasauliu. Kaip pati sugebate likti tokia žemiška?
-Aš esu lygiai tokia pati moteris kaip ir visos kitos. Gyvenimas, kurį gyvenu dabar, užsitęs tik akimirką, esu tuo įsitikinusi. Įvykiai, kuriuos išgyvenu, jokiais būdais nepakeis mano požiūrio į pasaulį. Emmanuelis tikrai neatitrūks nuo realybės. Net naktimis jis tikrina telefonus.
-Jūsų ir Emmanuelio meilės istorija tapo tikru fenomenu. Jums pasaulis netgi sukūrė grotažymę – #jissusituokęssu24metaisjaunesnemoterimi. Ar jaučiatės taip, lyg gyventumėt gyvenimą ikoniškai?
-Nė trupučio. Vienintelė Emmanuelio kaltė yra ta, jog jis yra už mane jaunesnis. (juokiasi) Kartu juokaujame, jog nė minutės daugiau nebepergyvensime dėl mūsų amžiaus skirtumo. Beje, Emmanuelis niekuomet nebuvo mano pamokose. Tai, kad skaitydavau jo eilėraščius ir taistydavau jo namų darbus yra visiška netiesa.
-Bet juk jūs buvote jo mokytoja?
-Taip, bet tik teatro būrelyje. Kartu rašydavome pjeses – mūsų santykiai buvo paremti meninėmis vertybėmis.
-Kada supratote, jog jūsų santykiai keičiasi?
-Tai vyko tuomet, kai rašėme Eduardo De Filippo spektaklį „Komedijos menas“. Rašydavome jį kartu penktadienio vakarais, pamenu, jau išaušus šeštadienio rytui, negalėdavau sulaukti ateinančios savaitės, kuomet vėl pasimatysim. Niekada nesupratau, kodėl taip yra. Tai atrodė beprotiška.
-Ar bandėte priešintis?
-Taip, aš buvau tas žmogus, kuris ragino jį grįžti į Paryžių ir pabaigti mokslus. Tuo metu mūsų niekas nesiejo, bet nuodingos kalbos jau buvo paskleistos. Nerimavau tik dėl savo vaikų, Sebastieno, Laurence ir Tiphaine – kiti man buvo nė motais.
-Ką jums buvo sunkiausia ištverti šioje neįprastoje istorijoje?
-Atstumą, kuris mus skyrė iki 2007 metų. Tačiau nuolatos bendravome, visi santykiai išsivystė per ilgą laiką. Palaipsniui pripratinau savo šeimą, Emmanuelis savąją, jog būsime kartu. Išsiskyrimai visuomet palieka žymę. Žinau, jog įskaudinau savo vaikus, ir to labiausiai gailiuosi, bet nieko negalėjau padaryti.
Gyvenime būna akimirkų, kuomet turi daryti šaltakraujiškus sprendimus. Tai – buvo vienas iš jų, tad kam nors užsiminus apie 25 metų skirtumą, aš numoju ranka. Žinoma, kasryt pusryčiaujame ir matome vienas kito veidą. Jis mato raukšlėtą mano, aš – šviesų ir jauną jo, bet taip jau yra. Jei būčiau nepriėmusi sprendimo būti kartu, savo gyvenime būčiau praleidusi labai daug. Visuomet buvau laiminga dėl savo vaikų, bet žinojau, jog turiu kurti ir savo meilę.
