Erika – žurnalistė, buvusi mūsų kolegė, parašiusi kelias knygas ir po vėžio diagnozės nebijojusi persikraustyti į Prancūzijos kaimą.
– Šnipės vaidmuo filme ir straipsniai prancūzų kalba kitos šalies spaudoje daro įspūdį net visko mačiusiems kolegoms. Ką reikėjo iškrėsti, kad gautum šnipės vaidmenį ir imtumeisi rašyti prancūziškai apie šios šalies garsenybę dailininką M.Raysse’ą?
– 2016 metais dalyvavau žinomos prancūzų dailininkės Camille Lavaud Benito meno projekte-filme „Požeminis gyvenimas“. Jis buvo nufilmuotas Prancūzijos regioninio modernaus meno fondo FRAC užsakymu. Šis fondas – itin gerbiama institucija.
Kaip ten patekau? Per draugę fotografę Elsą Martin: ji pasiūlė mane šnipės vaidmeniui, kai išvydo, kad gebu fotografuoti lyg tikra paparacė.
Prieš prasidedant filmavimui mudvi rengėme publikaciją apie labai garsų prancūzų menininką M.Raysse’ą. Jo darbai visame pasaulyje parduodami itin brangiai. Dailininką fotografavo Elsa, bet aš irgi tai dariau ir patyliukais gaudžiau jo judesius, veido išraišką ir pozas, kurios man atrodė įdomios.
Parengiau su juo interviu prancūzų spaudai ir nežmoniškai džiaugiausi, kai straipsnis buvo išspausdintas prestižiniame meno leidinyje „Le Festin“.
– Pasakok. Nesu tikra, kad daug žmonių Lietuvoje yra matę šio prancūzo darbus.
– M.Raysse’as šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje išgarsėjo odaliskų (žodis „odaliska“ reiškia haremo vergę arba tarnaitę) paveikslais bei moterų neoninėmis lūpomis portretais. Vėliau dailininkas savo noru pasitraukė iš meno pasaulio ir ilgiau negu tris dešimtmečius gyveno užmarštyje Dordonės regione Prancūzijoje. Kad pragyventų, dirbo įvairiausius darbus – net gyvulius yra pardavinėjęs. Jis toliau tapė, bet visai kitokia maniera negu tais laikais, kai išgarsėjo. Netikėtai jį vėl iš naujo atrado labai garsus verslininkas ir meno kūrinių kolekcininkas François Pinault, kurio turtas vertinamas 25,4 milijardo eurų. Jis ėmė pirkti dailininko kūrinius ir juos eksponuoti.
– Rengti interviu prancūzų leidiniui ne gimtąja kalba reikia drąsos. Kaip dailininkas reagavo į tavo tekstą?
– Interviu surašiau anglų kalba, o Elsa kartu su manimi vertė į prancūzų. Kai interviu pasirodė meno žurnale „Festin“, M.Raysse’as atėjo į mano galeriją ir padėkojo. Prisipažino, kad vengia duoti interviu, nes iš prigimties esąs uždaras ir nešnekus. Atvirai pasakojo, jog jam būna labai nesmagu, kai pamato, kad klausinėjantys žurnalistai jo atsakymais iš tiesų nesidomi.
Beje, man irgi visai neįdomu atsakinėti į standartinius klausimus. (Šyptelėjo.) Tada pridūrė: „Jūsų įžvalgos ir tekstas buvo puikūs.“ Labai džiaugiausi, kai mane pagyrė tokiais žodžiais. Po to buvau supažindinta su jo žmona skulptore Brigitte Aubignac. Didžiąją metų dalį ji gyvena Paryžiuje. Jie abudu tapo mūsų šeimos draugais, o Brigitte netgi susidomėjo mano įkurta meno galerija ir tapo mano kliente.
– Erika, esi žavi šiek tiek suprancūzėjusi moteris. Ką pakeitei nuo tada, kai nesimatėme? Ar gyvenimo draugas tas pats? O įpročiai? Pasakok apie viską – šeimą, kaimynus, užsiėmimus, pinigus. Kas tave laiko toje Prancūzijoje tarp arogantiškų prancūzų?
– Draugas tas pats. Gyvenamoji vieta ta pati – kaimiškasis Dordonės regionas, kuriame laikas sustingęs ir į kurį prieš 20 metų masiškai ėmė keltis britai ir olandai. Jie susibūrę į tarptautinę bendruomenę ir jiems nelabai reikia pačių prancūzų. Mūsų atvejis buvo kitoks: atvykėliais iš Vakarų Europos vietiniai nesidomėjo, o mumis – net labai, nes mes buvome nematyti. Situacija tikrai įdomi: rytų europiečiai atvyksta į savaip komišką, šiek tiek primenančią filmuose matytą senąją Prancūziją tarsi iš aktoriaus Louis de Funeso laikų. Bandydami pritapti kartais pasijunta keistokai. Abi pusės tyrinėja viena kitą.
– Ar tau patinka tavo kaimynai ir ar jie pakantūs atėjūnams?
– Nors prancūzai pravardžiuojami arogantiška tauta, jų pasipūtimo nelieka, kai prieš save mato normalų žmogų. Šiuolaikinis Vilnius, mano akimis, kartais labiau susireikšminęs negu mano pažįstami prancūzai.
Atsikraustę mes įsigijome seną mokyklos namą, kuris buvo statytas XIX amžiuje. Mokykla jame neveikia jau ilgiau nei 40 metų, bet vyresni kaimynai, norėdami susipažinti, nešė mums savo mokyklines nuotraukas ir rodė, kurioje vietoje buvo jų klasė. Tas jų pasitikėjimas buvo labai mielas. Kartu jie mus ir tyrė – kaip reaguojame, kaip tvarkomės. Pripažino labai greitai. Pagyvenęs kaimynas mokė sūnų prancūzų kalbos, o pasiūlius sumokėti už pamokas elegantiškai atsisakė.
– Ar jis sakė tau komplimentus?
– Prancūzijoje visi visiems sako komplimentus. Gražiausias to mokytojo komplimentas: „Išlik tokia pat švytinti, kokią šį rytą tave pamačiau.“ Komplimentų sakymas – būtinas jų bendravimo kodas: kasdien gali išgirsti, kaip puikiai atrodai, kaip tinka suknelės spalva, kokia esi žavi ir sąmojinga. Tačiau reikia atsiminti, kad tai yra tik įprasta bendravimo forma ir būtinasis mandagumas, kuris reiškia, kad pašnekovas kuria smagią nuotaiką, o ne iš tikrųjų mano, kad esi stebuklas.
Prancūzams viešasis bendravimas yra elegantiškas žaidimas. Tačiau šis jų bruožas yra tikrai puikus. Be to, jie geba labai sąmojingai pasišaipyti patys iš savęs.
– Minėjai, kad prancūzams atrodytų didelis netaktas, jeigu po kviestinių pietų desertui antrą kartą atsipjautum gabalėlį patikusio sūrio. Ar jie tokie snobai?
– Ne, jie normalūs, bet tikisi, kad jų svečiai žino etiketo taisykles. Jeigu imi antrą sūrio porciją, tai reiškia, kad tau nepatiko arba buvo per maža pagrindinio patiekalo porcija, kurią patiekė šeimininkai. Tačiau kai tave jau pripažįsta ir įtraukia į draugų sąrašą, koketuodama gali sau leisti ištarti: „Žinau, kad darau nusikaltimą, bet man nežmoniškai patiko šita sūrio rūšis, tai atsipjausiu gabalėlį dar kartą.“
Ir visi nusijuoks ir atleis.
Kita komiška detalė – apie kruasanų (prancūziškų bandelių pusryčiams) mirkymą kavoje. Visi žino, kad mirkyti bandelę puodelyje, paskui ištraukti šlapiąjį galą ir šliurpti kišant į burną yra neestetiška ir nepriimtina. Bet jeigu jau tapai savu tarp savų, jie atleis tau šią mažutę silpnybę.
– Kaip jūsų šeima užsidirba pinigų?
– Prancūzija tikrai nėra šalis, kurioje užsidirbsi daug ir praturtėsi: mokesčiai ten labai dideli. Mano gyvenimo draugas Jurgis Jucys renovuoja pastatus, butus, senus namus. Pastaraisiais metais jis tapo labai populiarus: prancūzai, kuriems yra atnaujinęs seną kaimo namą, neretai kviečiasi jį į Paryžių, kad nusibodusį butą padarytų kitokį. Kartais Jurgis po porą mėnesių gyvena ir dirba Paryžiuje.
Aš pati esu įkūrusi nedidelę meno galeriją, kuri telpa 25 kvadratinių metrų patalpoje. Joje yra visko: paveikslų, porceliano iš Venecijos, graviūrų.
Nuo balandžio iki spalio dirbu kiekvieną dieną be poilsio dienų, nes tai laikas, per kurį turiu užsidirbti visiems metams. Šiltuoju metų laiku į miestelį suplūsta amerikiečiai, australai, olandai, britai ir patys prancūzai.
– Kaip įsigyji eksponatus? Juk tam reikia lėšų, o ar nupirks, negali iš anksto žinoti.
– Sykį, kai rinkausi graviūras savo galerijai, agento paprašiau parodyti mažesnio formato garsaus prancūzų graviūros meistro Philippe’o Mohlitzo kūrinių. Jau buvau pirkusi dvi nedideles jo graviūras po porą šimtų eurų. Agentui prisipažinau, kad neturiu pinigų ir galėsiu išrašyti tik čekį, kuris bus padengtas pinigais tada, kai jų bus sąskaitoje.
„Aš jumis pasitikiu. Išsirinkite tai, kas jums iš tikrųjų patinka“, – maloniai ištarė prancūzas.
Ir patikėjo man net 15 patikusių graviūrų už kelis tūkstančius eurų. Prancūzai iš pradžių žvelgia į svetimąjį skeptiškai, bet, jeigu jie tave pagal savo kriterijus pripažįsta, bendrauti su jais paprasta. Žmonėmis, kuriuos pripažino savais, jie linkę pasitikėti.
– Atrodai puikiai, oda net blizga. Ką valgai?
– Visi užsieniečiai, patekę į mūsų regioną, suapvalėja ir pražysta: čia žmonės valgo riebiųjų žąsų kepenėlių paštetą ir mėgaujasi kitais sočiais, kaloringais šio krašto valgiais. Gretimame 750 gyventojų kaime veikia trys restoranai ir du barai. Patikėk, jų virtuvė prilygsta „Stikliams“, o kai kurie patiekalai tikrai skanesni negu Vilniuje. (Juokiasi.)
– Tavo buvęs vyras Ričardas Jarmalavičius, žurnalistas ir agentūros „Publicum“ vadovas, mielai tave fotografuoja. Ir žurnalui „Stilius“ atsiuntė paties darytų tavo nuotraukų. Kaip suprantu, ne sykį yra buvęs ir judviejų su Jurgiu sodyboje lankydamas sūnų Jokūbą. Ar tai prancūziško stiliaus bendravimas?
– Taip, mes esame prancūziška šeima – aš ir trys mano gyvenimo vyrai: mano gyvenimo draugas Jurgis, sūnus Jokūbas ir jo tėtis Ričardas. Gyvenime nutinka visko – taip pat ir skyrybų, tačiau nedera išbraukti iš savo biografijos žmogaus, su kuriuo praleidai daugybę metų, paleidai į pasaulį gyvybę.
Kartu nugyventi metai yra įrodymas, kad tas žmogus buvo svarbus, todėl privalu išsaugoti draugystę. Žmonėmis švaistytis pavojinga, nes gero linkinčių ir gerai mus pažįstančių neturime daug. Todėl mudu su Ričardu ir išsaugojome draugystę, kuri labiau primena brolio ir sesers santykius.
– Ką veikia judviejų su Ričardu sūnus?
– Baigęs mokyklą Prancūzijoje jis grįžo į Vilnių ir studijuoja fotografiją. Prancūzijoje mokytojai ir draugai vadindavo jį mažuoju lietuviu, nes Jokūbui buvo vos 12 metų, kai persikėlėme. O gimtajame Vilniuje įvyko priešingas dalykas: su Jokūbu susipažinę prancūzai sako: „Nemeluok, kad esi lietuvis: elgiesi kaip prancūzas!“
Sūnus – tarsi medis, kurio šaknys lietuviškos, o vainikas – prancūziškas. Manau, kad tai nėra blogas dalykas: kaip ir daugelis jaunų lietuvių, mano sūnus yra kosmopolitas, naujosios kartos atstovas.
– Tavo knygos pristatyme Vilniaus „Vartų“ galerijoje dalyvavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje ponas Philippe’as Jeantaud. Kokie sveikinimo žodžiai tau buvo maloniausi?
