Pačios Valentinos istorija sunkiai telpa į kokius nors rėmus: atvyko sotesnio gyvenimo į Rusiją, tapo statybininke, patyrė sunkią traumą ir po jos atrado antgamtinių galių. Taip atsidūrė milijonus žiūrovų turinčiame televizijos šou ir išgarsėjo kaip ekstrasensė.
– Valentina, kada supratote, kad esate kitokia, turite antgamtiškų galių?
– Esu paprasta moteris, kilusi iš nedidelio Ukrainos miestelio. Prieš penkiolika metų atvykau į Maskvą užsidirbti pinigų. Įsidarbinau statybose, dažiau ir glaisčiau sienas, klijavau plyteles. Vieną dieną darbe nepasirodė nė vienas kolega. Rusijoje tai gana įprasta, juk vyrai prisigeria ir nė nesivargina pranešti, kad šiandien tiesiog nedirbs.
Atvažiavo mašina su statybinėmis medžiagomis, reikėjo jas iškrauti. Tai dariau viena, netikėtai ant manęs užkrito sunkios dėžės su plytelėmis...
Po penkių parų pabudau ligoninėje. Gydytojai pranešė: „Buvote panirusi į komą!“ Dar po poros dienų buvo pasakyta, kad turiu nešdintis iš ligoninės, nes... nesu Rusijos pilietė.
Netrukus pastebėjau, kad kažkas ne taip: girdžiu garsus, matau kažkokius neaiškius vaizdus. Iš pradžių maniau, kad išprotėsiu ir atsidursiu psichiatrijos ligoninėje. Puoliau klausinėti artimųjų, ar jiems vis dar atrodau normali, visi stebėjosi, kodėl klausinėju tokių keistų dalykų. Nusprendžiau niekam nieko daugiau nepasakoti.
Po truputį susitaikiau su nauja būsena, pradėjau geriau jaustis, o gyvenimas sugrįžo į senas vėžes, toliau dirbau statybose. Pamažu išmokau įsiklausyti į save, pastebėjau įdomių dalykų, pavyzdžiui, kai vyrukai iš mano brigados klausdavo, ar niekas nematė vieno ar kito daikto, nė nesusimąsčiusi pasakydavau, kur jį rasti. Žinodavau, kas mano bendradarbiams nutiks, o jie stebėdavosi, iš kur visa tai žinau.
Ilgą laiką bijojau, kad mane palaikys nenormalia. Bėgo mėnesiai, sustiprėjau. Vis dažniau prisimindavau savo močiutę – kaimo žiniuonę. Ji ieškodavo dingusiųjų be žinios, gydydavo, mesdavo kortas. Supratau iš močiutės perėmusi nepaprastas galias.
– Kada supratote, kad galite padėti žmonėms, nuspėti jų ateitį?
– Po komos praėjo pusė metų. Mūsų brigada gavo užsakymą suremontuoti dviejų aukštų butą Maskvoje. Jo savininkai, norėdami prižiūrėti statybas, apsigyveno šalia. Greitai susidraugavome, jie buvo šilti, mieli žmonės, jiems patiko, kaip dirbu, todėl manimi pasitikėjo.
Vieną rytą ateina buto savininkai ir duoda pilną voką pinigų: „Valentina, mes išvykstame atostogų, štai pinigai statybinėms medžiagoms, tu čia šeimininkauk.“ Imu pinigus ir mintyse matau vaizdus, kaip šie žmonės dega lėktuve. Mane stipriai nupurtė! Svarstau, jei dabar pasakysiu, kad žus per aviakatastrofą, tikrai pamanys, jog jų statybininkė išprotėjo. Stoviu su pilnu voku pinigų ir suvokiu, kad turiu ką nors daryti, negaliu leisti jiems išskristi.
Po valandos paskambinu buto savininkui Michailui Ivanovičiui ir pasakau, kad tuoj ateisiu. Įlekiu į jų butą ir prašau parodyti kelionės bilietus. Vos paėmusi į rankas juos suplėšau ir pasakau, kad niekur neskris. Žinoma, kilo didelis skandalas, man grasino, liepė susirinkti daiktus ir dingti. Nekreipiau dėmesio, buvau rami, žinojau, kad ryte padėkos...
„Matei, mūsų lėktuvas sudegė! Iš kur tu žinojai?“ – apimti panikos kitą dieną mane prie sienos rėmė buto šeimininkai. Tada viską išsipasakojau. Jie tikrai labai turtingi verslininkai. Atsidėkodami, kad išplėšiau iš mirties gniaužtų, padovanojo dviejų kambarių butą Maskvoje. Tada ir prasidėjo naujas gyvenimas.
– Tada pradėjote padėti žmonėms?
– Taip, prieš dešimt metų. Kalbos pasklido greit. Iš lūpų į lūpas žmonės perdavinėjo žinią, kad esu ekstrasensė. Pirmuosius klientus priimdavau darbo vietoje – tiesiog statybvietėje. Dažydavau sienas ir pasakodavau, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą.
– Valentina, o jei pas jus ateina žmogus, prašo pagalbos, bet neturi pinigų už ją susimokėti?
– Esu ne kartą tokiems padėjusi. Dingsta žmogus, artimieji negali jo rasti, jau būna išbandę viską ir nebežino, ką toliau daryti. Galiausiai kreipiasi į mane – iš tokių neimu pinigų. Ne veltui sakoma: iš nelaimių uždirbti pinigai laimės neatneš.
Nemokamai dirbu ir su policija. Prašo mano pagalbos, kai nebežino, kur ieškoti pradingėlių. Prieš ketverius metus Lipecke dingo traukinio palydovė. Tyrimas atsidūrė aklagatvyje, tyrėjai niekaip negalėjo rasti siūlo galo. Po poros parų tiksliai nurodžiau policijai, kur užkastas merginos kūnas ir kur ieškoti žudiko. Tąsyk už pagalbą gavau diplomą iš policijos. Malonu, kai įvertina tavo gebėjimus.
Man labai sunku, kai artimiesiems turiu pasakyti, jog jiems brangaus žmogaus nebematau tarp gyvųjų. Ateina mama su dingusio sūnaus nuotrauka, reikalauja pasakyti, kad jis gyvas... Bet aš niekada nemeluoju ir nesuteikiu tuščių vilčių. Tada pasakau mamai, kur jos vaiko kūnas. Man vis dar žiūrint į jo nuotrauką mamai paskambina iš policijos ir pasako, kad jos sūnaus kortele kažkur buvo atsiskaityta. Ji ima rėkti ant manęs: „Tu aferistė, melagė, jis gyvas!“ O aš jai: „Duok Dieve, kad būčiau neteisi.“ Vakare ji paskambina, atsiprašo... Jos sūnaus kūną rado tiksliai ten, kur ir nurodžiau. Galėčiau knygą parašyti apie dingusių žmonių ir jų artimųjų istorijas.
– Kada uždirbote pirmuosius pinigus iš ateities spėjimo?
– Kartą pas mane atėjo verslininkė, kuri turėjo didelių bėdų dėl verslo. Pasakiau, kaip jas reikia spręsti, kad nebankrutuotų. Po mėnesio, kai jau buvau pamiršusi šį vizitą, ji pasiskambino ir pasakė, kad nori atsilyginti. Iš pradžių net nesupratau, apie ką kalbama.
Susitikome, padėjo 100 dolerių ant stalo ir išėjo. Tai buvo pirmieji mano pinigai už išpranašautą ateitį. Tiksliau, už pagalbą ją koreguojant.
Per dešimtmetį manęs niekas nepavadino aferiste ar šarlatane, nes turiu auksinę taisyklę: jei matau, kad negaliu padėti, niekada iš žmogaus neimu pinigų.
– O kokia istorija jums buvo įsimintiniausia?
– Į priėmimą atėjo apsiašarojusi ir labai liūdna moteris. Klausiu, kodėl verkia. O ji pradeda išpažintį: „Man tik 27-eri ir aš niekada neturėsiu vaikų!“ Moteris išbandė įvairius gydymo būdus, išleido dideles pinigų sumas, bet viskas veltui. Gydytojų verdiktas žiaurus – jums ankstyvasis klimaksas, pastoti neįmanoma! Pažiūrėjau į jos ateitį. Jei viską darys teisingai, po poros metų turėtų pagimdyti. Klausydamasi mano žodžių ji net akis išpūtė.
Po dvejų su puse metų tai moteriai gimė mergaitė, pavadino ją Maša. Dabar esu jos krikšto mama. Tiesa, kai pastojo, nuėjo pasirodyti gydytojams, jie negalėjo patikėti... Tokios gražios žmonių istorijos, kurių likimą pakoregavau, man glosto širdį, malonu jas prisiminti.
– Kaip sugalvojote dalyvauti daugelyje šalių populiariame televizijos šou „Ekstrasensų mūšis“?
– „Ekstrasensų mūšis“ labai populiarus Rusijoje, metams bėgant jo žiūrimumas išaugo ir visoje Europoje. TNT televizija šiemet parodė 18-ąjį sezoną. Mano draugai vis kartojo: būtinai turi jame dalyvauti! Žadėjau užpildyti anketą iš pradžių į septintąjį, vėliau į aštuntąjį mūšį, bet vis kas nors sutrukdydavo.
Pribrendau ir užpildžiau anketą tik į 13-ąjį sezoną. Po mėnesio paskambino ir pakvietė atvykti į pirmąjį etapą. Važiuodama metro jau žinojau, į kokius klausimus man reikės atsakyti, todėl viską pati surašiau ant lapuko ir atvykusi padaviau organizatoriams.
Dar po dviejų savaičių mane pakvietė dalyvauti vadinamojoje širmos užduotyje. Paprašiau, kad į televizijos studiją mane nuvežtų klientė. Vykau tiesiai iš statybų.
Vaizdas buvo maždaug toks: du šimtus ekstrasensų suvarė į vieną patalpą ir jiems reikėjo pasakyti, kas už širmos. Nuo vaizdo, kurį pamačiau toje patalpoje, mane ištiko šokas.
Įsivaizduokite, vieni laksto ir rėkia, ant žemės piešia pentagramas, kiti kviečia juodąsias dvasias, treti tiesiog bėgioja su žvakėms rankose ir pašnibždomis kalbasi su angelais. Pasijutau taip, lyg filmuočiausi prasto lygio siaubo filme. Apsiverkiau ir norėjau iš ten sprukti, bet niekas neišleido. Po poros valandų buvo paskelbta pertrauka, ir aš pabėgau.
Atsižegnojau nuo „Ekstrasensų mūšio“, bet mes planuojame, o Dievulis iš mūsų juokiasi... Po mėnesio suskambo telefonas, mergina kitame laido gale mane sveikina tapus 13-ojo mūšio dalyve, kviečia atvykti į pirmą filmavimą.
Ilgai priešinausi, tikrai nebenorėjau dalyvauti. Televizijos atstovai savaitę įkalbinėjo, kol sutikau. Nuvažiavau į filmavimą. Laidos vedėjui Sergejui Safronovui pasakiau, kad žinau mašiną, kurioje paslėptas žmogus, bet jam labiau rūpėjo mano asmeninis gyvenimas.
– Šiandien esate garsi ekstrasensė. Kodėl vis dar dirbate statybose?
– Nes man tai labai patinka, taip aš atsipalaiduoju, išsivalau galvą. Kad atsipalaiduotų kūnas, vieni vaikšto į jogą, sporto klubą, o aš dirbu statybose... (Juokiasi.)
– Žinau, kad padedate žmonėms atsikratyti nereikalingų kilogramų. Minėjote, kad ne viena garsi lietuvė kreipėsi į jus. Garsi mūsų šalies verslininkė neseniai atsikratė dvidešimties kilogramų jūsų dėka. Kokia ta stebuklinga dieta?
– Nėra jokių stebuklų! Viskas labai pa-prasta. „Kreipiasi į mane žmogus, turintis problemų dėl antsvorio. Matau, kodėl jam auga svoris, kokių sveikatos problemų turi, koks maistas tinka, o ko negali valgyti.
Su kiekvienu dirbu individualiai, tad sudarau asmeninę dietą. Kas savaitę ją pakoreguoju, sudarau tinkamo gyvenimo programą, kad negrįžtų numesti kilogramai.
Noriu pasakyti, kad jokie ekstrasensai nepadės atsikratyti antsvorio, jei pats nesistengsi. Svorio metimas – darbas ir sunkus valios išbandymas. Ir jei kas nors jums sako, kad užbursiu ir nukris svoris, niekada netikėkite tokiais pranašais!
Valentinos Serdiuk patarimas trokštantiems pinigų:
