Jurgita suguldo vaikus ir tik prieš vidurnaktį atranda laiko šiam interviu. Kai prieš keliolika metų susitikome pirmą kartą, ji buvo savo išvaizda Europą pavergusi tautietė – erotikos modelis, už fotosesijas uždirbanti po dešimtis tūkstančių, jos nuotraukos puošė garsių žurnalų viršelius ir pasaulinio garso kompanijų reklamas.
Jurgitos širdies tada siekė ne vienas Italijos milijonierius, ji sėkmingai skynėsi kelią ne tik į mados, bet ir į televizijos pasaulį.
Daugelis merginos, gimusios septynių vaikų šeimoje nedideliame Radviliškio rajono miestelyje, ateitį įsivaizdavo toli nuo Lietuvos ir tikrai ne atliekančios dviejų vaikų mamos vaidmenį. Tačiau dabartinio savo ramaus gyvenimo jaukiuose namuose sostinės pakraštyje, laisvalaikio šeimos sodyboje ar nedideliame bute prie pat Baltijos jūros ji nė už ką į nieką nemainytų. Kaip ir du dešimtmečius trunkančio meilės ryšio su sutuoktiniu Edgaru Vaškevičiumi, su kuriuo aukso žiedus saulėtoje Tenerifėje sumainė lygiai prieš penkerius metus.
– Ruošiesi atostogoms Majamyje. Ar tai bus pirmosios jūsų atostogos keturiese?
– Tikrai ne. Visada sakau, kad gyventi reikia šiandien, o ne tada, kai vaikai užaugs ar uždirbsiu milijoną. Vaikai tam netrukdo. Štai pernai Kalėdas ir Naujuosius sutikome Tenerifėje. Kadangi mažylis lėktuve jautėsi puikiai, nutarėme sparnus kelti tolėliau.
– Išsidavei, kad prieš atostogas kovoji su nereikalingais kilogramais. Ar dailios kūno linijos, esant dviejų vaikų mama, vis dar tokios svarbios?
– Nesvarbu, esi modelis ar dviejų vaikų mama, pirmiausia esi moteris, todėl prisižiūrėti būtina. Tiesa, antsvorio neturiu, bet žinau, kad sportuoti būtina jau vien dėl sveikatos. Nors kol kas tik liežuviu malu ir nieko nedarau – vis nėra laiko. Bet supratusi, kad artimiausiu metu negalėsiu lankyti sporto klubo, viską, ko man reikia, nusipirkau – nuo svarmenų, kilograminių lankų iki kardiotreniruoklių ir visokių 5 min. shaperių (treniruoklių). Nuosavą SPA turiu namų rūsyje, tad sąlygos yra, reikia motyvacijos. Tik jos, deja, nenusipirksi. (Juokiasi.)
– Viešumoje visada atrodai nepriekaištingai. Kokia tavo išvaizdos pa-slaptis?
– Kol kas jokios dietos, nes dar maitinu. Taip, taip, mano planas ir buvo vaikutį palepinti iki dvejų metų. O vėliau darysiu tai, kas man tinka ir patinka.
Pirmiausia – detoksikacija, paskui – iškrovos dienos. Man artimi šviesaus atminimo Filomenos Taunytės patarimai, tikiu ir Paulu Braggu. Taip pat svarbu, kad maistas būtų ekologiškas, gamintas namuose. Niekada neperku mėsos parduotuvėje, stengiuosi apsiriboti žvėriena.
– Esi pasidžiaugusi, kad antrasis sūnus – tavo kopija, pirmasis – kaip nulietas Edgaras. Ar ir ryšys su berniukais skirtingas?
– Abu myliu vienodai, tik dėl amžiaus skirtumo bendravimas kitoks. Tiesa, Tomas Juozapas dar pavydi mažajam dėmesio, todėl tarp jų yra konkurencija. Kartą jis pareiškė, jog Patriką myliu labiau, tada supratau, kad reikia ir jį dažniau pamyluoti, vakare prigulti, pasikalbėti, nugarytę paglostyti. Tokia ta mamų dalia.
– Gerai pamenu mudviejų pokalbį po pirmojo gimdymo. Tada drąsiai prisipažinai apie išgyventą depresiją, priaugtus 30 kilogramų. Ar antrojo vaiko gimimas buvo kitoks?
– Kilogramų nepaslėpsi, o dėl depresijos ilgai dvejojau, ar kalbėti apie tai viešai, nes žinojau, kad liksiu nesuprasta.
Nesigailiu, nes galbūt kažkas sužinojo, kad tai nepriklauso nei nuo vaikelio laukimo, nei nuo statuso ar turtų, – tiesiog taip kartais nutinka. Įdomiausia, kad tuo metu gali nesuprasti, kas tau darosi, todėl, artimieji, būkite budrūs.
Su antruoju nieko panašaus nepatyriau, apskritai nebuvo dėl ko nerimauti – viskas žinoma, pažįstama, taip lengva ir paprasta. Ir auginu daug lengviau, be streso.
– Pirmagimio su vyru ilgai laukėte, planavote, meldėte nėštumo. Ar antrasis sūnus irgi kruopštaus tėvelių plano dalis?
– Abu atėjo labai lengvai, tik dėl pirmojo labiau iniciatyvą rodė tėtis, o dėl antrojo – aš. Tad juokiamės, kad gal dėl to ir išorė pasirinkta neatsitiktinai.
– Abu sūnūs turi dvigubus vardus. Kodėl?
– Daug domėjausi šiuo klausimu, radau daug teigiamybių dėl dvigubo vardo. Tai susiję ir su dviguba laime, ir su įvairiomis garsų vibracijomis, harmonija ir kitais dalykais. Jei pastebėjote, jie dar ir visi šventi. Beje, gyvenime ypač daug pasiekusių žmonių vardai dažniausiai buvo dvigubi.
– Visada pabrėždavai, kad nenorėtum susilaukti dukters. Kodėl? Atrodytų, kiekviena moteris, juo labiau iš arti pažinusi grožio pasaulį, norėtų auginti mažą princesę.
– Gal tas grožio pasaulis ir suformavo tokią mano nuomonę, pamačiau, kokios žiaurios gali būti moterys. Ir šiaip su vyrukais man paprasčiau, jų logiškesnis mąstymas, mažiau vingrybių, melo, daugiau tiesos, aiškumo.
Aišku, kai kurios jų savybės irgi nervina, pavyzdžiui, negirdėjimas, ką sakai, gebėjimas sutelkti dėmesį tik į vieną objektą ir panašiai.
Neseniai sapnavau mergaitę, kuri mane pavadino mama ir pasakė, kad dar truputį pažais, o po to eis su manimi namo. Tai buvo labai ryšku, panašiai abu savo berniukus pamačiau dar prieš jiems gimstant.
Po to sapno kažkas mano sąmonėje įvyko, ėmiau ilgėtis tos gražios mergytės, kurią galiu apibūdinti iki smulkmenų.
– Esi atviravusi, kaip planavote berniukus. Papasakok, kas tai per metodas. Ar jis tikrai pasiteisina? O gal tiesiog viską lėmė atsitiktinumas?
– Taip, tai darėme sąmoningai. Tikrai į mėnulį nežiūrėjome, jokiais burtais neužsiminėjome. Tiesiog pasinaudojau ovuliacijos testais. Viskas paprasta, berniukai gimsta po ovuliacijos, o mergaitės – prieš. Jokios mistikos, tai patvirtina ir gydytojai.
– Pati esi iš septynių vaikų šeimos. Kiek savų norėtumėte su vyru Edgaru?
– Aš savo norus išpildžiau, jei Dievas man turi staigmenų, nuolankiai priimsiu. Man visais atvejais svarbiau kokybė, o ne kiekybė.
– Kaip šiandien atrodo tavo diena?
– Įvairiai, bet tuo pat metu ir panašiai. Daug laiko atima valgio ruošimas. Įdomiausia, kad man tai nenusibosta, nes tai neišsemiama, savotiška meditacija, aš gamindama jaučiuosi laiminga kaip vaikas, rinkdamas lego.
Be šios aistros, motinystė dar mane įtraukė ir į augalų pasaulį – labai mėgstu augalus, kaifuoju juos prižiūrėdama, domiuosi, kas jiems tinka ir patinka. Pavasarį planuoju pasistatyti kieme šiltnamį, kad galėčiau dar labiau mėgautis šiuo pomėgiu.
– Buvęs „Playboy“ modelis – namų šeimininkė. Skamba gražiai, bet sunkiai įsivaizduojama realybėje. Ar daug turi pagalbininkių namuose?
– Didžiausias pagalbininkas Patrikas, jis kiekvieną trupinuką pamatys. Štai Tomo numestas kojines visada sugrūs į jo kojinių stalčių – nesvarbu, kad nešvarios. (Smagiai juokiasi.)
O šiaip daug padeda vyras, ypač su vaikais. Vyresnėliui pusryčius paruošia, į mokyklą nuveža, būrelius. Mažylį užmigdo, į lauką išveda. Žodžiu, supertėtis.
– Ar sėkminga modelio karjera padėjo užsitikrinti ramią ateitį, ar vis dar tenka sukti galvą dėl jos?
– Čia nuo žmogaus priklauso. Vienam visada bus mažai ir neramu, o kitas ramybe ir laime spindės ir be didelių turtų. Man užtenka visko, kad būčiau laiminga, iš tiesų žmogui reikia labai nedaug.
– Gražūs žmonės, kelionės ir brangūs daiktai ilgą laiką buvo neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Ar tapus mama vertybės pasikeitė?
– Niekada viešai nedeklaravau, kad man svarbūs materialūs dalykai. Taip, aš turėjau galimybę turėti ypač brangių daiktų, bet tai nei pakeitė, nei kaip nors paveikė mano kertines vertybes gal todėl, kad jau buvau subrendusi kaip asmenybė.
– Niekada nemėgai netikrų, pigių daiktų. Jei kailiniai, tai tikri, jei automobilis, tai naujas, jei papuošalai – jokiu būdu ne bižuterija, o deimantai. Ar tas tikrumo noras vis dar išliko?
– Kokybė man svarbu visur, ne tik materialiuose dalykuose.
– Esi reta žvaigždžių vakarėlių viešnia. Ar dėl to, kad pramogų pasaulis šiek tiek primiršo tave, ar tiesiog nebėra tokio poreikio?
– Gal nebematau prasmės. Vertybės liko, o prioritetai pasikeitė. Vaikai, šeima svarbiausia. Jei pastebėjote, dauguma mamų viešumoje retai bepasirodo. Gal tik toms jaunoms mamytėms lėkti dar norisi...
– Pažvelgęs į tavo socialinio tinklo paskyrą mažai ką rasi – jokių kasdienių gyvenimo akimirkų, jokių ryškių praeities fotografijų, skambių įrašų – to, kas šiandien itin populiaru. Nėra laiko ar tiesiog nematai prasmės?
– Nei laiko, nei prasmės. O anketą susikūriau tik dėl to, kad už mane tai bandė padaryti ne viena gudruolė. Tiesiog naudojosi mano nuotraukomis iš žurnalų ir mano vardu.
– Kokia tavo gyvenimo prasmė šiandien?
– Pats gyvenimas yra prasmė. Svarbiausia, kad jaustumeisi laimingas. Tai tik nuo tavęs priklauso.
– Tavo atvaizdo nematyti ir reklamose. Ar Lietuvos rinka per maža ryškiam praeities modeliui, ar nesulauki dėmesio vertų pasiūlymų?
– Na, kiekgi tos reklamos Lietuvoje... Turiu didesnių ambicijų. Pavyzdžiui, įkūrėme Mamų partiją, nors viskas dar tik embriono stadijos, tikiu, kad tai išsirutulios į kažką labai kilnaus ir gražaus.
– Kuriame namų kampe šiandien guli erotiškosios Jurgitos Tvarijonaitės fotografijos? Ar vis dar išsitrauki jas?
– Erotiškų daug nebuvo, čia žurnalistų fantazijos. O nuotraukų seniai nemačiau, kažkur jos yra, gal rūsyje.
– Kada tavo sūnūs pamatys mamos nuotraukas, vertusias kaisti ne vien Lietuvos vyrų kraują?
– Tomas žino, kad mama dirbo modeliu. Jam tai suprantama. Jei kils klausimų, paaiškinsiu.
– Kada vaikams papasakosi savo gyvenimo istoriją – kelią nuo mažo Radviliškio rajono miestelio iki brangiausių pasaulio žurnalų viršelių?
– Kad nėra ką pasakoti, o Sidabravą jie aplanko, ten gyvena jų seneliai.
– Ar visažinis „Google“ netaps sunkia užduotimi dviejų berniukų mamai, buvusiai gražuolei, kurios apsinuoginusios fotografijos vis dar klaidžioja interneto platybėse?
– Neturiu ko gėdytis. Dirbau sąžiningai ir daug. Manau, kad Z kartai nuostabos jau nebekels tai, kas mums, sovietmečio vaikams, iki šiol kelia.
– Ar niekada nesusimąstei, kad likimas galėjo susiklostyti kitaip, jei lemtingąjį „taip“ būtum ištarusi ne ilgamečiam draugui Edgarui, o kuriam nors iš Europos turtuolių, siekusių tavo širdies?
– Norėjau tikrumo, tarsi garantijos ilgalaikiams santykiams, taip pat svarbu buvo jaustis lygiavertei partnerei. Žinojau, kad tas žmogus yra geros širdies, kad mane visada palaikys ir supras, jaučiau, kad bus puikus tėtis, kad mane myli ir gerbia.
– Judu drauge esate jau gerus dvidešimt metų. Kur slypi santykių tvirtumo paslaptis?
– Visko pagrindas – pagarba, be jos kokybiškų santykių niekada nebus. Po to – laisvė, pasitikėjimas žmogumi (čia neįeina apgaulė). Ir tai turi būti abipusiška, nes tik tuomet asmenybė tobulėja, jaučiasi laiminga.
Jei jau susiejai gyvenimą su kuo nors, turi pasistengti dėl gerų santykių.
– Ar po Tenerifėje duotos meilės priesaikos teko pajusti, kad sušlubavo šeimos pagrindas, galbūt net pamąstyti apie gyvenimą atskirai? Sakoma, tokias krizes išgyvena absoliučiai visos šeimos.
– Ne. Matyt, visos krizės jau buvo praeityje. Sakoma, kad žmonės per ilgą buvimą kartu supanašėja: man atrodo, kad mes mąstome ir į gyvenimą žiūrime panašiai, mūsų lūkesčiai mažai kuo skiriasi. Aš net pasiilgstu Edgaro, nes nėra kada net pasikalbėti, juk aplink zuja vaikai, vis nesibaigiantys darbai.
– Vaikai auga, ko gero, auga ir pačios noras imtis kokios nors veiklos. Apie ką dabar svajoji, juk išbandei daugybę amplua?
– Taip, jau viena akimi dairausi veiklos, nors mažylis į darželį eis tik nuo kito rudens. Esu mėgstantis bendrauti žmogus ir tikrai man šiandien trūksta to „socialo“.
– Regis, dar visai neseniai garsiai svajojai apie emigraciją. Dėl sūnų ateities. Galvojai apie grįžimą į Angliją, kur gyvenai ketverius metus. Ar emigracija vis dar tavo šeimos planuose?
– Aš už, bet visi kiti šeimoje prieš. Prieš vėją nepapūsi. (Mirkteli.) Sūnus dar mažas, mokslai ir krepšinis galvoje. O kur geriau mėtyti į krepšį, jei ne Lietuvoje? Matysim, dar nesakau „ne“.
– Kokias vertybes skiepijate savo vaikams, kaip juos auklėjate?
– Esu pedagogė, bet ir čia praktika nuo teorijos skiriasi. Man artimiausias holistinis, intuityvus ugdymas pagal vaiko gebėjimus, net norus.
– Jei turėtum bilietą į laiko mašiną, kur nukeliautum ir ką pakeistum savo gyvenime?
– Visai nieko, nes tai nebebūtų mano gyvenimas. Visi sutikti žmonės nėra atsitiktiniai, jie atliko kokią nors misiją mano gyvenime, o aš – jų.
– Esi man sakiusi, kad nesigręžioji į praeitį, bet ir nebijai ateities. Ar mąstai apie ją?
– Taip, bet nelabai toli. Gal net būtų kvaila kurti planus dešimtmečiams, juk niekas nežinome, kas laukia net rytoj.
– Ar bijai bėgančių metų? Ne viena gražuolė deda visas pastangas, kad sustabdytų skriejantį laiką ir paslėptų jo paliekamus pėdsakus. O tu?
– Jei senčiau vienintelė pasaulyje, būtų apmaudu. O noras būti gražiai – moters prigimtinė teisė. Patikėkite, visos nori būti gražios, tik tas grožis – subtili sąvoka. Man šiandien grožis turi būti dar ir patogus, pavyzdžiui, glotnios kojos be plaukelių pasitelkus lazerį arba permanentiniu būdu sutvarkyti antakiai.
– Užbaik sakinį: „Gyvenimas yra gražus, nes...“
– ... jame gali rinktis ne tik spalvas, bet ir atspalvius.
