Susituokti Eglė ir Dionizas nusprendė daugiau nei po metų pažinties. Meilės priesaiką pora ištarė vilkėdama indų tautiniais drabužiais. „Pasirinkome vedinių vestuvių ceremoniją“, – sakė Eglė.
Apie asmeninį gyvenimą nelinkusios kalbėti moters meilės istorija – neeilinė. 2016-ųjų kovo mėnesį Eglė lankėsi „Kino pavasario“ atidarymo renginyje. Tą lemtingą vakarą suskambo jos telefonas.
„Pakėliau telefono ragelį, prisistatė vyras, vardu Dionizas. Jis pasakė, kad mane matė prieš 8 mėnesius viename renginyje ir kad mudu supažindino bendri bičiuliai, o dabar jis suvokė, kad turi su manimi susitikti ir suprasti, kodėl jam pasirodė ženklas, susijęs su manimi.
Pokalbis suintrigavo, be to, aš tikiu ženklais, tačiau Dionizo visiškai neprisiminiau. Susitarėme susitikti ir išgerti arbatos“, – šypsojosi Eglė.
Eglė sakė, kad Dionizui po pirmojo pasimatymo neliko jokių dvejonių. Jis suprato, kad su Egle bus kartu. Tiesa, tuo metu tokia pat mintis Eglės galvoje nesisuko.
„Praėjo šiek tiek laiko po pirmojo mudviejų susitikimo, ir kažkas ėmė man siųsti į studiją gėles. Beje, jos buvo išskirtinės, subtilaus stiliaus. Paskambinau į firmą, siunčiančią gėles, bandžiau išsiaiškinti, kas mane lepina, tačiau atsakymo nesulaukiau. Visa tai truko kelias savaites“, – romantišką pradžią prisiminė Eglė.
Neilgai trukus Eglė išvyko atostogų. Dionizas pasižadėjo jos laukti grįžtančios, nes ženklas, kurį matė, – labai stiprus. Taip nuo praėjusių metų balandžio pabaigos jų meilė liepsnoja iki šiol.
Susituokti praėjus kiek daugiau nei metams nuo draugystės pradžios nusprendę Eglė ir Dionizas jautėsi ramiai. „Viską padarėme taip, kaip norėjome: be vedėjų, papildomų svečių, alkoholio. Mūsų jungtuvėse dalyvavo 50 artimiausių žmonių“, – apie vestuves pasakojo moteris.
Po didžiausios gyvenimo šventės pora leidosi į kvapą gniaužiančią penkių savaičių povestuvinę kelionę po Šri Lanką, Nepalą, Katmandu, Tibetą. Jeigu Eglei reikėtų apibūdinti šią išvyką penkiais žodžiais, jie būtų tokie: priimk, ką matai, ir nevertink.
Jaunavedžius apimančios euforijos Eglė nepatyrė, kur kas labiau jautė malonų jaudulį daugiau nei mėnesiui išvykdama į tolimas šalis.
„Nežinojau, ko tikėtis, tačiau namų darbus buvome atlikę, o ko nespėjome – padarėme vietoje. Viskas buvo suplanuota ir gerai apgalvota. Ši kelionė buvo labiau santykių stiprinimo, gilinimosi į save, savo vidinio pasaulio suvokimo“, – pasakojo E.Kislovski.
Vieni važiuoja į tolimas šalis padrybsoti paplūdimyje ir ilsėtis, mėgautis vienas kitu, o kiti eina į kalnus ir renkasi fiziškai bei psichologiškai sunkias keliones. Eglės ir Dionizo buvo būtent tokia. Jaunavedžiai nusprendė, kad turi būti visko: ir mėgavimosi vienas kito draugija, ir nelengvų situacijų, kurios stiprina tarpusavio ryšį, suartina, padeda geriau pažinti vienam kitą.
„Pasaulyje tiek daug visko ir viską norime išbandyti. Nepažinę blogosios pusės, negalime suprasti, kiek daug turime. Visur būtina pusiausvyra, juk tada išmokstame būti dėkingi ir vertiname tai, ką turime“, – šypsojosi Eglė.
E.Kislovski pasakojo, kad šioje kelionėje buvo visko. Buvo ir tokių vietų, kuriose dėl nešvaros ir antisanitarinių sąlygų Eglė atsisakė nakvoti, tačiau apsižvalgiusi suprato, kad nėra kitos išeities.
„Kai keturias dienas neturi galimybės normaliai nusiprausti, nes nėra šilto vandens, pradedi džiaugtis, kad turi šlapių servetėlių arba tuo, kad randi ledinę upę ar ežerą ir tai tampa atgaiva.
Visa tai turi savotiško žavesio, priverčia susimąstyti, kad pas mus viskas gerai ir kad kai kurie žmonės taip gyvena nuolat, o laimę atranda ne materialiuose dalykuose“, – sakė garsi moteris.
Tolimoji Eglės ir Dionizo kelionė prasidėjo nuo Austrijos kalnų. Čia jaunavedžiai apšilo prieš išvykdami į Kailasą (Kinija). Ten poros laukė 6380 m aukščio kalnai.
Vėliau Eglė ir Dionizas patraukė į Šri Lanką. Neseniai susituokusi pora gyveno civilizacijos nepaliestoje provincijoje, kur žmonės paprasti, atsipalaidavę.
„Jie net gali pamiršti apsiauti batus eidami į parduotuvę ir į juos niekas kreivai nežiūri. Vaikai ten pribėga ir ne prašo šlamančiųjų, o klausia, ar esi laimingas. Be to, jie atneša gėlių ir sega į plaukus vien todėl, kad jiems esi be galo gražus“, – prisiminė fotostudijos vadovė.
Eglei įstrigo tai, kad tikėjimas šiose šalyse labai stiprus. Moteris stebėjo, kaip tam tikromis valandomis žmonės viską meta ir meldžiasi prie pastatytų altorėlių. Kiekvieno namuose yra altorius Budai garbinti, kad ir labai mažytis.
„Kai pabūni šiose šalyse, supranti, kad stipriausia, ką mes turime viduje, yra tikėjimas, tai yra visa ko variklis. Ir visai nesvarbu, kuo tu tiki“, – įsitikinusi Eglė.
Šiame pasaulio kampelyje Eglė ir Dionizas laiką leido ir ajurvedos centre, kur galėjo pailsėti nuo visko. Poros pasirinkta programa truko 10 dienų. Per dieną pora pasilepindavo septyniais masažais, o vėliau – laisvas laikas.
„Tai tikras proto ir kūno poilsis. Skamba neblogai, bet iš tiesų, kai esi aktyvus, pradeda važiuoti stogas. Man po trijų dienų galvoje ėmė kirbėti klausimas: ką veikti? Tik masažai, gulėjimas, valgymas – ir viskas? Iš tiesų tokiomis akimirkomis suvokiau, kad man vis reikia ką nors veikti, kalbėti, naršyti, eiti, bėgti.
O kaipgi ramybė, kai randami visi reikalingi atsakymai? Susimąsčiau, kad gyvenimo tempas milžiniškas, o ramybė man kelia nerimą. Prireikė dar kelių dienų, kol apsiraminau ir priėmiau viską taip, kaip yra. Tada užplūdo atsipalaidavimas“, – pasakojo E.Kislovski.
Šri Lankoje Eglė su vyru aplankė nemažai budistų šventyklų. Šventų vietų netrūko ir tolimesnėje kelionėje.
Nepale ir Katmandu Eglė ir Dionizas aplankė Pašupatinato šventyklą ir Bagmatės upę. Eglė pasakojo, kad šioje vietoje tvyro daug mirties energijos, nes prie upės deginami kūnai, o pelenai išberiami į ją.
„Toje pačioje upėje vyrai atlieka švento apsiplovimo apeigas. Šie kontrastai pasirodė labai įdomūs“, – sakė Eglė.
Aplankę Katmandu keliautojai patraukė į mistiškąjį Tibetą, čia juodu praleido dvylika dienų. Eglės ir Dionizo pagrindinis tikslas Tibete buvo pasiekti Kailaso kalną.
Žmonės čia keliauja deginti blogosios savo karmos, prašyti dievų atleidimo už padarytas nuodėmes arba tiesiog pabūti šioje vietoje. Aplink šį kalną keliautojai eina tris dienas, iš viso 56 kilometrus.
Eglė pasakojo, kad vieni tiesiog eina, kiti tai daro puldami ant kelių ir vėl stodamiesi, ir taip visą kelią. Tie, kurie negali eiti, nešami ant žirgų.
„Šioje vietoje vyksta įvairiausių virsmų. Šis kalnas laikomas šventu, mat budistai tiki, kad čia gyvena Buda, o hinduistai – kad tai Šivos kalnas“, – įspūdžiais dalijosi Eglė.
Pakeliui į Kailaso kalną, kol pratinosi prie aukščio, Eglė ir Dionizas aplankė pagrindines šventyklas, sostinėje Lhasoje vieną didžiausių šventyklų – Potalos rūmus.
„Minėti rūmai dabar jau muziejus. Čia gyveno beveik visi lamos, viduje yra milžiniško dydžio Budos statulų. Taip pat visiems buvusiems Dalai Lamoms pastatytos statulos, kai kurios pagamintos iš sidabro, aukso. Viduje viskas filmuojama vaizdo kameromis, be to, negali nieko fotografuoti. Kinai labai griežti šiuo atžvilgiu. Vėliau aplankėme Džokango budistų šventyklą. Ji iškilo dar XII amžiuje. Tiesa, čia vis dar gyvena budistų vienuoliai, atliekantys apeigas“, – apie kelionę pasakojo moteris.
Eglei visada buvo įdomu sužinoti, kaip išrenkamas naujasis Dalai Lama.
„Budistai pasakoja, kad kai miršta Dalai Lama, jis reinkarnuojasi į kitą vaiką, tuomet šį vaiką reikia surasti.
Daugiausia nusipelnę lamos eina prie Kailaso ežero ir medituoja.
Ežere jie išvysta labai tikslų vaizdą: miestelį, daiktus ir panašiai, kur reikėtų ieškoti to vaiko. Tada jie visi keliauja ir ieško tų vaizdų, kuriuos jiems parodė ežeras.
Suradę tokią vietą pasikviečia berniuką, kuris atitinka jų kriterijus, o to berniuko gyvenamojoje aplinkoje paslepia 5 daiktus. Jei berniukas juos suranda ir pasiima kaip sau priklausančius, tai reiškia, kad jis ir yra tas kitas Dalai Lama, nes šiuos daiktus prisimena iš praėjusių gyvenimų“, – aiškino Eglė.
Vėliau keliautojų pora patraukė link Manasos (kitaip – Mapamo) ežero. Pagal indų mitologiją iš pradžių šis ežeras buvo sukurtas dievo Brahmos mintyse. Budistai šį ežerą laiko šventu, nes prie jo pastojo karalienė Maja ir pradėjo lauktis Budos. Hinduistai tiki, kad Šiva šį ežerą padovanojo savo žmonai Parvatei. Prieš maudantis šiame ežere reikia jam nusilenkti ir paprašyti, kad dievai leistų išsimaudyti.
Nors oro temperatūra ten siekė vos 12 laipsnių, Eglė ir Dionizas negalėjo praleisti progos išsimaudyti šventame ežere. Galiausiai pora pasiekė Kailaso kalną ir aplink jį ėjo tris dienas.
„Šis kalnas visus paveikia skirtingai: vienus labai stipriai moko, kitų neįsileidžia, tretiems – nieko. Mane šis kalnas mokė nuolankumo. Tik pradėjusi eiti pasitempiau kirkšnį, tačiau kelio atgal nebuvo, tad teko eiti pirmyn. Tai daryti galėjau tik lankstydamasi – atsiklaupdama, nusilenkdama iki žemės ir vėl atsistodama, ir taip visus 17 kilometrų“, – pasakojo fotostudijos vadovė.
Atėję iki nakvynės vietos keliautojai jautėsi tokie pavargę, kad jau buvo nebesvarbu nei kur, nei kaip miegoti. Tiesa, čia moterys miega su moterimis, o vyrai su vyrais.
„Viena mergina, kuri keliavo kartu su mumis, balerina iš Vokietijos, pasakė, kad nejuokaučiau, nes tai labai rimtas patempimas ir kad rytojaus dieną pradėčiau kelionę arkliu, tačiau vidinis balsas man kuždėjo, kad viskas turi būti gerai, todėl, pamaniau, atsikelsiu ryte ir nuspręsiu, galiu eiti ar ne.
Kaip dabar prisimenu, miegojau priešais langą, pro kurį matyti Šivos kalnas. Pabudau vidury nakties ir žiūrėjau į jį – jis buvo pasakiškai gražus, atrodė, kad žvaigždės šoka aplink, tokio gražaus žvaigždyno nesu mačiusi. Gulėjau ir svarsčiau, kodėl taip atsitiko, ką visa tai reiškia, nes tikiu, kad nieko nevyksta be priežasties. Po šių apmąstymų atėjo ankstyvas rytas, keltis turėjome 5 val., ir įdomiausia, kad kitą dieną visiškai neskaudėjo, galėjau pati eiti“, – šypsodamasi prisiminė moteris.
Kalbėdama apie Tibetą Eglė pasakojo, kad tos nepaprastos gamtos apsuptyje, šalia kalnų ir dvasinių kelių, stovi kinų pastatyti miestai. Miestai, kurie sugriovė Tibeto ramybę, mat dabar čia gausu kitokios kultūros kinų.
Aplankę Kailaso kalną keliautojai patraukė į Indiją, Vrindavano miestą. Tai 1000 šventyklų miestas, kuriame praktikuojamas vegetarizmas. Jame nėra parduodama ar valgoma mėsa bei žuvis, tad vegetarei Eglei net nereikėjo klausti, ar turi jai tinkamo maisto. Čia neseniai susituokusi pora praleido tris dienas – lankė šventyklas ir dalyvavo apeigose.
Visos kelionės metu Eglei buvo nepaprastai įdomu stebėti kitas kultūras, kaip gyvendami labai skurdžiai žmonės gali būti tokie laimingi. „Visuose šiuose miestuose, mūsų akimis, labai didelis chaosas. Kai pabūni ten, supranti, kad visame tame chaose yra tam tikra tvarka, kurioje jie pripratę būti ir gyventi“, – sakė žinoma moteris.
