Šiuo metu jos pilnas Vilnius: iš troleibusų ekranų Marta kreipiasi į keleivius ir kviečia į tekstilės parodą Bažnytinio paveldo muziejuje, bet ekrane žmonės mato dėvėtus rūbus – tokie parduodami skudurynuose miestelių aikštėse arba sukabinti ant pakabų humanų pusrūsiuose.
Feisbuke ji vadinasi Kvorta Morta. Pase – Vosyliūtė, bet ten neparašyta, kas ji yra iš tikrųjų: suvalkietiško kraujo, gimusi Vilniuje, mokiusis M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir Dailės akademijoje. Realybėje – scenografė, tapytoja, videofilmų kūrėja, dirbanti Operos ir baleto teatre. Akademinių titulų skyrėjai jos bijo, nes nepajėgia įsisąmoninti, kad vieno žmogaus meninė veikla gali aprėpti tiek daug skirtingų sričių. Akademikai gūžiasi, nes suvokia, kokia galinga tarpdisciplininio meno kūrėjos M.Vosyliūtės ironija.
Per Biržuose vykusį garsų literatūrinį renginį „Šiaurės vasara“ dailininkė man padovanojo vietiniame turguje pirktus karolius ir privertė smarkiai suglumti: užuot gerai pailsėjusi prieš videofilmo „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ premjerą knygas skaitančiai publikai Biržų pilyje Marta tarp paskaitų spėjo pasirausti kalnuose kičinio šlamšto, mano nuomone, visiškai niekur nepritaikomo. Tąsyk dar kartą pamaniau, kad Marta – viena labiausiai trenktų žmonių Vilniuje. Nesuvokiau ir to, kad visų Lietuvos miestelių turguose ir humanose ji beveik penkiolika metų dirba intelektualų darbą – rengiasi parodai.
– Marta, neįtariau, kad nuo 2003 metų metodiškai domitės skudurynais ir per juos esate sugalvojusi parodyti epochos veidą. Ar skudurai gali tapti Lietuvos skerspjūviu – tokiu ironišku, kaip tik jūs mokate parodyti?
– Ši paroda atsirado dėl dviejų priežasčių – tekstinės ir vaizdinės. 2003 metais buvau pakviesta į AICA (Tarptautinė dailės kritikų asociacija. – Aut. past.) menotyrininkų konferenciją Vilniuje ir spontaniškai pasakiau, kad noriu skaityti pranešimą apie skudurynus, nieką kitą, ir po ilgoko laiko, praleisto ne vien tarp skudurų, bet ir bibliotekose, jį iš tikrųjų parašiau.
Temą pateikiau įvairiais pjūviais, keliais kampais ir bandžiau atskleisti žodžių junginio „skudurynas šventoriuje“ trapumą. Žodžiai „skudurynas“ ir „šventorius“ yra visiškos priešybės. Taip, mano humoras juodas, su dešimčia atspalvių.
Rašiau apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, perkurtas dainas ir kažkieno dėvėtus keistus drabužius kaip įkvėpimą dizaineriams. Rašydama prisiminiau ir savo gimines iš aštuonių Suvalkijos kaimų. Be to, motina sociologė irgi įskiepijo smalsumą. Ir supratau, ir kitiems įrodžiau, kad skudurynai yra šio laikotarpio barometrai.
– Ar dabar iš manęs šaipotės? Skudurynas šventoriuje yra Lietuvos simbolis?
– Ironiškas nenuoseklumas mano tekstams būdingas, nors išvados atplaukia laiku. Toje konferencijoje buvau vienintelė ne doktorantė ir ne mokslų daktarė, bet man plojo. Galią rašyti ir nupiešti tai, apie ką galvoji, sieja smalsumas. Nukreipiau jį į skudurynus, kaip gyvenimo būdą. Ši tema mano. Nes jūsų skudurynai ir išnaros – kitokie.
– Papasakokite apie dėvėtą drabužį kaip reiškinį, kurio neišvengs nė vienas žmogus, jeigu kada nors buvo ką nors apsirengęs, o paskui išmetė, padovanojo arba pardavė.
– Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės, vis geriau gyvenant ir vis intensyviau vartojant įvairesnes prekes, skudurynų ėmė pastebimai mažėti. Bet staiga kaip gyvatė kirto 2009-ųjų krizė. Tada vėl atsigavo dėvėtų prekių pardavimas, komisai, buitinės technikos taisymo punktai, nes būti ekologiškai brandžiam ir perdirbinėti praeities išnaras galima dėl dviejų priežasčių – skurdo arba ekologinio mąstymo. Tokius mano samprotavimus tuojau pat pertrauktų giminės iš kaimo, nes jie visada viską rūšiavo dar iki tol, kol tai tapo madinga. Dar po penkmečio kas penkta miesto komercinė įstaiga tapo ekologiškumo propaguotoja.
– Kada pradėjote tapyti dėvėtus ir nebūtinai gražius drabužius? Ar tapydama galvojate apie tų skudurų trumpaamžiškumą?
– Tapybos seriją pradėjau maždaug nuo 2009 metų, pirmiausia iš naujo tyrinėdama ramybės nutviekstą Algimanto Kuro tapybą, kurioje gamta labai taikiai suvalgo to meto neagresyvias šiukšles. XXI amžiaus šiukšlės jau gerokai agresyvesnės, gamta jų taip lengvai neapžios.
Tapiau kada norėjau, kiek norėjau ir ką norėjau. Suprantu, kokia tai prabanga, kai imu įsivaizduoti tekstilės perdirbimo fabrikus, kuriuose po aštuonias valandas moterys išpjausto kiekvieną sagą ir užtrauktuką iš dėvėto arba sugadinto rūbo prieš jam tampant pramonine šluoste. Kasdien.
Piligrimystei nebereikia pėdinimo, nes jūsų batai jau aplankė visą pasaulį, juk buvo pasiūti Kambodžoje, išmesti Londone, kur juos surinko lietuviai logistai.
Viename tekstilės drabužių fabrike beveik patyriau katarsį – susikaupusių moterų, susikoncentravusių į vienintelį tikslą, tykusmonotoniškas darbas atrodė kaip bažnyčios ruošimas atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutei jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.
– Ima atrodyti, kad drabužis yra didysis iškrypimas. Tai kokia prasmė jį keisti kitu?
– Na, vieną dieną drabužis atsibosta arba susidėvi. Tačiau viskas nėra taip paprasta.
Labai populiarioje knygoje „Clothing poverty“ („Apdarų skurdas“, aut. Andrew Brooksas, 2015 m.) teigiama, kad net tekstilės perdirbimas kilniais ekologiniais tikslais nėra nekaltas: tai šiuolaikinė kolonizacija, nevaldoma kapitalizmo ekspansija į visus kraštus, aplinkos teršimas chemikalais, ribotų geriamojo vandens išteklių naudojimas, pigios darbo jėgos išnaudojimas arba jos paieškos, „greitos mados“ per lėtas keitimas „protinga ilgalaike“ mada ir taip toliau.
Gyvename Europoje, importuojame idėjas, daiktus, drabužius, perskirstome ir siunčiame toliau. Esame pertekliniame pasaulyje, kur sunku atsirinkti, ko gi mums reikia labiausiai, bet idėjų tvane turime sugyventi visi: aukojantys, išnaudojantys, perkuriantys, parduodantys, pamirštantys, adantys ir pakuojantys, nes viskas yra „second hand“ – viskas jau buvo.
– Kaip įtikintumėte moteris, kad jos turėtų liautis kiekvieną sezoną pirkti kalnus apdarų?
– Pasidalinsiu kriminaline informacija iš mūsų spaudos. Neseniai policijai įkliuvo du lietuviai – 24 metų vyras ir devyniolikametė mergina. Juodu sulaikyti įtarus, kad yra pavogę net 50 000 rūbų prikrautų labdaros maišų. Britų spauda skelbia, kad prie keltų kone kasdien galima pamatyti pilnus vogtos labdaros sunkvežimius su lietuviškais numeriais. Kiekvieną mėnesį iš Didžiosios Britanijos į Europos žemyną atplukdoma 30 vilkikų su dėvėtais drabužiais. Savo ruožtu policija skaičiuoja, kad dėvėtų ir naujų labdarai skirtų drabužių rinka sudaro maždaug 50 milijonų svarų sterlingų per metus. Tona labdarai skirtų drabužių, batų ir naudotų aksesuarų kainuoja maždaug 600 svarų. Vienas vilkikas, prigrūstas dėvėtų drabužių, pasiekęs Lietuvą ar kitą Rytų Europos šalį, gali duoti 35 000 svarų sterlingų pelno.
– Kuris jūsų tapytas paveikslas iš parodos Bažnytinio paveldo muziejuje jums pačiai svarbiausias?
– „Uždari humanų angarai. Moteris valdovė“, tai moteris dalintoja, centrinis ir simbolinis parodos darbas.
Drabužių skirstymo angaruose moterys stovi ant pakylų ir dalija dėvėtą tekstilę į nesuskaičiuojamą daugybę rūšių; tai dokumentinis kadras, kurį atsimenu, nes fotografuoti nebuvo leidžiama. Įsidėmėjau jos pozą bei išraišką ir nutapiau iš atminties.
Nuo tų uždarų angaro veidų ir prasideda paroda. Taip pat šį paveikslą galima žiūrėti ir aukštyn kojom, tada mes, žiūrovai, tampame labdaros dalintojais. Arba idėjų dalintojais.
Martos Vosyliūtės provokacijos:
* Tau viskas prieš akis
* Užsienio parodų kuratoriai maldauja tavo darbų
* Vietinės galerijos susimuša tarpusavyje norėdamos tau atstovauti
* Lietuvos kultūros instituto darbuotojos kas mėnesį skambina prašydamos darbų
* Kultūros atašė susitaria tarpusavyje, kuriuo maršrutu aplink pasaulį keliaus tavo paroda
* Leidykla pakartotinai išleidžia meno darbų albumą, nes tu priklausai tinkamam klubui
