Mados sostinių podiumus Aistė užburdavo apsivilkusi įtakingiausių dizainerių drabužiais, o pase skaičiavo tolimiausių pasaulio šalių sienų kirtimo spaudus. Aistė atvira – mados industrija turi dvi medalio puses: viena – švytinti, nepriekaištinga, kita – tuščia ir apgaulinga. Apskriejusi kone visą pasaulį, ramybę ir darną tarp išorinio bei vidinio grožio manekenė atrado gimtojoje Lietuvoje.
Rodos, įtemptas modelio gyvenimas čia tik įgavo pagreitį. Lietuvoje laukė visai kitos spalvos – netikėtai suliepsnojusi meilė šokėjui Romanui Čeburiakui (29 m.) Aistę apdovanojo šeimine laime. Drauge juodu augina dvi dukreles – septynmetę Elzę ir trimetę Sofiją.
„Nenoriu įvardyti kraštutinumų, bet anksčiau mano gyvenime buvo akcentuojama labai daug išorės, o dabar pasinėriau į žmogaus gilumines studijas, tai leidžia pajusti darną su išore ir vidumi“, – atvirai dėstė visiškai iš viešumos pasitraukusi moteris.
Grožio standartai, regis, patys įspraudė Aistę į kampą. Intuicijos vedama ji pasinėrė į psichologijos mokslus Edukologijos universitete ir dėkoja gyvenimui už suteiktas progas.
– Kokia veikla užsiimate dabar?
– Net 13 metų mokiausi psichologijos, šiemet baigiau Carlo Gustavo Jungo krypties psichoterapijos studijas. Šioms studijoms reikia ne tik žmogaus brandos, bet ir nemažai laiko norint pažinti žmogaus vidinį pasaulį. Esu jungistinės krypties psichologė-psichoterapeutė. Dirbu individualiai su žmonėmis.
Nuo 2011 metų, kai dirbau su edukaciniais projektais, kolektyvais ir mokytojais, personalo kvalifikacijos kėlimu, būdavau mentorė.
Pastaruosius 3 metus dirbu su socialinę atskirtį jaučiančiais žmonėmis, vaikais, turinčiais teistumą, taip pat vaikų globos namuose, socializacijos centruose.
Drauge su kolege tęsiame edukacinį projektą su vaikų globos namais, jų personalu. Laviname jų vidinę refleksiją, empatiją, suteikiame žinių apie vaikų raidą ir psichologiją, padedame spręsti įvairias kritines situacijas.
Jau antrus metus tęsiame projektą „Aš žmogus ir darbe“ – dirbu vaikų globos namuose „Užuovėja“, kuriuose gyvena nepilnametės mergaitės, auginančios vaikus. Tuose pat globos namuose gyvena ir moterys, turinčios protinę negalią.
Dar dirbame su Lentvario ir Paparčių vaikų globos namų personalu ir vaikais. Tai tęstinis darbas – matome, kaip vaikai keičiasi, iš baugių ir agresyvių tampa švelnesni, domisi pasauliu, drąsėja.
Dažnai viešinami tik vaikų globos namų skandalai, bet yra daugybė nuoširdžių žmonių, kurie ten ateina dovanoti savo meilę. Ten dirbti tikrai nelengva, ten gyvenančių vaikų istorijos labai slegiančios. Jaučiu, kad dirbu labai prasmingą darbą, – tai mane labai įkrauna ir įkvepia tobulėti.
– Jūsų veikla pasikeitė iš esmės. Kodėl nusprendėte palikti mados industriją – juk nemažai buvusių modelių lieka joje ir toliau?
– Matyt, tai įvyko natūraliai, man bręstant kaip asmenybei. Tapau modeliu iškart po Nepriklausomybės – viskas buvo nauja, dabar viskas daug paprasčiau. Tačiau tuo metu didžiausias stebuklas buvo, kad laimėjau konkursą ir man atsivėrė vartai pamatyti platųjį pasaulį.
Visada maniau, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Mano tėtis buvo geografijos mokytojas ir daug pasakojo apie pasaulį – jis mane labai įtraukė. Laikui bėgant pradėjau kelti sau klausimą: „Kas bus toliau?“
Nebuvo lengva, nes mano šeima neakcentavo išorinio grožio. Atrankose labai žeidė tai, kad mane rinkosi pagal odos švarumą, įvaizdį, plaukus.
Tuomet pagalvojau: „Juk nesu mergina tik tam, kad šypsočiausi, reklamuočiau prekes.“ Pajutau, kad reklama yra didžiausia manipuliatorė, o aš buvau atvira ir nuoširdi mergina, nemėgau apgaudinėti, todėl mados industrija mane ėmė erzinti.
Mačiau, kad esmė – ne apdarai, o tai, kuo žmogus gyvena, – tai mane intuityviai skatino studijuoti psichologiją.
Man trūko gilumos žmonių bendravimo srityje. Įsiklausiau į save ir tapo aišku, ko noriu mokytis. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti kultūrinius skirtumus, keitėsi pasaulio suvokimas. Anksčiau jaudinausi, kaip man pavyks įsitvirtinti dabartiniame darbe, ar manimi patikės žmonės.
Po ilgų studijų žmonėms nieko neteko įrodinėti – nuoširdžiai dirbau, mačiau, kad darbas patinka. Tai buvo mano siekiamybė ir ji išsipildė su kaupu.
Manau, kad tai nėra profesinio kelio pabaiga. Mano srityje amžius yra privalumas, ir dabar yra tas laikas, kai užsiimu tik praktika ir realizuoju save. Laikui bėgant galbūt kilsiu dar vienu laipteliu aukščiau – sieksiu tapti psichoanalitike, kad savo žiniomis galėčiau dalintis su studentais.
– Ar niekuomet nesigailėjote grįžusi gyventi į Lietuvą? Turbūt turėjote galimybę likti gyventi bet kurioje pasaulio šalių.
– Ne, labai džiaugiuosi – mane visuomet labai traukė mano šaknys. Man patriotiškumas buvo įdiegtas nuo vaikystės. Lietuvybės nesieju su valdžia – ją matau atskirai. Būti Lietuvos dalimi, dirbti savo žmonėms, gyventi čia man labai gera – to neatperka nei materialinė gerovė, nei klimato sąlygos.
Turėjau galimybę pajusti skirtingą klimatą, pajutau, kaip gera, kai ateina ruduo ir žiema. Esu gyvenusi geresnėmis sąlygomis, ten, kur daugiau galimybių, bet pati patyriau, jog ne tai yra laimė. (Šypsosi.) Santykiai su artimais žmonėmis, bendri išgyvenimai – tai mane laiko.
Džiaugiuosi, kad galiu savaitgaliui išvykti ir vėl čia grįžti. Man labai svarbu žmogaus šaknys, kiti jas nukerta, o man tai leidžia žinoti, kas esu, – tai įprasmina mano būtį šiame pasaulyje.
– Ar vis dar palaikote ryšį su žmonėmis, sutiktais užsienyje?
– Tai pavyksta sunkiai. Kad palaikytum ryšį, reikia nuolatinių pastangų, jie savaime nesilaiko. Žinoma, liūdna, nes užsienyje turiu žmonių, su kuriais esu gyvenusi, daug patyrusi.
Neseniai grįžau iš draugės vestuvių Prancūzijoje. Bendrumo ir artumo jausmui palaikyti reikia bendravimo, o kuo mažiau bendrauji, tuo labiau nutolsti. Bet visur pasaulyje jaučiuosi kaip namie – juk 5 metus esu gyvenusi Paryžiuje, Milane ar Niujorke, nors jis labai sparčiai keičiasi. Nuvykus į Barseloną ar Londoną man nėra painu. Dabar save laikau mažiau pasaulietiška, bet širdy dar turiu tą jausmą.
– Ar nepasigendate fotografų blyksčių, renginių ir didelio dėmesio? Gal kyla mintis vėl grįžti į grožio ir mados industriją?
– Su viena pažįstama, kuri yra modelių agentūros savininkė, neseniai buvau Paryžiuje. Juokaudama jai užsiminiau: „Gal tu mane priimk į pagyvenusių modelių, kaip sakoma, moterų, vietą?“ (Juokiasi.) Kartais ji turi projektų Vokietijoje, kur reikia vyresnio amžiaus moterų. Susimąsčiau, kad galėčiau sugrįžti į mados pasaulį, bet tik nuvykti dėl vieno užsakymo ir nemesti darbų čia.
Blyksčių nesu pasiilgusi – galbūt ilgiuosi kelionių, įspūdžių. Juk dabar reikia viską organizuoti pačiai. Tąkart su drauge pakalbėjome, pasijuokėme ir pamiršome, bet viduje savęs paklausiau, ar norėčiau grįžti, – manau, kad viso to esu atsikandusi tiek daug, kad užteks ilgam.
– Ko jus labiausiai išmokė kelionių kupini metai, kai buvote modelis?
– Manau, labiausiai išmokau kantrybės. Dirbant modeliu reikia daug laukti. Kantrybė labai reikalinga – mūsų visuomenėje visi visko nori čia ir dabar. Mokėjimas sustoti, nepasiduoti inercijai labai padeda. Manau, tai išmokė ir savarankiškumo, pakantumo – juk teko išeiti iš tėvų namų, tvarkytis buitį.
Sunkiausia buvo Azijoje – ten visai kitokia kultūra. Gyvenau Taivane ir Tokijuje, nes ten dirbau, o ne poilsiavau, jaučiausi išnaudojama, pigia darbo jėga. Jų kultūra ir mentalitetas labai sunkiai suprantami, jaučiausi labai svetima. Mane labiau traukia Pietų Amerika, nors ten neteko lankytis.
– Ar daug laiko kasdien skiriate grožiui? Kokią dalį jūsų gyvenime užima mada?
– Mažai... (Šypsosi.) Negaliu sakyti, kad to nesinori, – visada smagu pasipuošti, rasti ką nors kokybiško. Visuomet reikia mokytis atrasti tam laiko, tuomet tenka savęs paklausti – ar tikrai turiu tam noro. Matyt, nėra tokio didelio poreikio – kai viduje ramu, nelabai reikia ko nors ypatingo išorei.
Apsipirkti einu dukart per metus. Nesu daiktų vergė – galėčiau gyventi ir su senu garderobu. (Juokiasi.) Man svarbu esminė priežiūra, higiena. Labiau vertinu švarą ir minimalizmą. Kasdien pasidažau blakstienas ir įrėminu antakius.
– Ar norėtumėte, kad jūsų dukros taptų modeliais arba įsisuktų į mados pasaulį?
– Kartais pagalvoju apie tai. Bet dukroms nenoriu nieko piršti. Man svarbu, kad vaikai turėtų pasirinkimą, jaustų, kas juos traukia. Mums svarbu tarpusavio santykiai, tad jei kuri nors dukra nutartų tapti modeliu, tikrai ją palaikyčiau, tik psichologiškai paruoščiau, kas jos laukia, ką reikėtų daryti, kai liūdna ar jautiesi vienišas. Jei rinktųsi, manau, tai gera savęs pažinimo mokykla. Baisiausia yra standartai, į kurį modeliai turi įtilpti. Jei mano dukrai reikėtų save keisti, spausti – to nelinkėčiau.
– Paprastai šeima gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Kokius pokyčius labiausiai pajutote jūs?
– Visuomet turėjau instinktą tapti mama, tad nepasakyčiau, kad tai ką nors labai pakeitė. Bet auginant vaikus daug kūrybos, gera savyje matyti atgimstantį vaiką.
Pajutau kūrybinį azartą, kaip sudominti vaikus, tarkime, išsivalyti dantis. Žinoma, vaikų priežiūra užima laiko, išmokau gebėti įsipareigoti. Susilaukusi dukterų supratau gyvenimo laikinumą. Dažnai pagalvoju, kad laukiu, kada mano dukros bus paauglės, prasidės jų maištas, rinksis mokslus, taps mamomis. Yra ir kitų dalykų – daugiau kantrybės, sąmoningumo, įsiklausymo.
– Kokį vaidmenį šeimoje atliekate jūs? Ar esate planuotoja, o gal vadeles kiek stipriau laiko jūsų vyras?
– Jūs esate panašūs ar vis dėlto skirtingi?
– Manau, kad tikrai turime panašumų, bendrų interesų. Nors žmogumi susižavime dėl tų savybių, kurių mums patiems trūksta. Yra dalykų, kurių galime mokytis vienas iš kito. Moters ir vyro pasauliai labai skirtingi. Matau, kuo jis mane žavi ir ko mane gali išmokyti.
– Ar dėl šeimos tenka ką nors paaukoti?
– Anksčiau labai jaudinausi, kad neteisinga nuolat būti pavargusiai, dėl to teko nusibrėžti ribas, kiek galiu ir kiek malonu dirbti. Dabar mano mergaitės paaugo: viena mokykloje, kita – darželyje, viskas tapo paprasčiau. Anksčiau buvo sunku suderinti mokslus, darbą ir vaikų priežiūrą. Dabar jomis pasirūpina kiti – ten joms gera. Viską susireguliuoju pagal save, svarbu išgirsti savo poreikius ir su jais susidraugauti. Šeimos pareigas su vyru dalijamės perpus, savaitgalį griežtai nedirbame, leidžiame laiką kartu, o kartais norisi nuveikti ką nors skirtingo, atskirai.
– Kokios jūsų pareigos šeimoje?
– Mūsų šeimoje pareigos skirstomos pagal laiką. Maistą ruošia tas, kuris yra namuose, aš nuvedu vaikus į darželį ir mokyklą, o vyras pasiima. Jeigu vyras dieną skiria savo laisvalaikiui, stengiuosi savęs nenuskriausti ir pasinaudoti kuria nors savaitės diena ir aš. Viskas skamba paprastai, vedę esame jau 8 metus, bet tai reikalauja daug pastangų. Būna momentų, kai sunku rasti bendrą sprendimą, bet išbūname tą laiką ir kalbantis viskas išsisprendžia. Abu esame labai užsispyrę, tad tenka mokytis nusileisti.
– Ar turite neįgyvendintų norų, svajonių?
– Viena mano kolegė sakė: „Aš nieko nebenoriu, tik dėkoju.“ (Juokiasi.) Aš irgi. Esu dėkinga, kad vaikai sveiki, kad mamą, močiutę turiu. Jaučiu daug dėkingumo už tai, kas vyksta, – nebeturiu materialinių svajonių. Linkiu daugiau sveikatos artimiesiems ir sau. Dažnai pamąstau, kad man labai gera būti čia ir dabar. Visada norėjau išmokti taip gyventi, ir pavyko. Neturiu grandiozinių planų.
