Darbo dienomis matyti Sandrą televizijos eteryje – nebe naujiena. Ji kartais kandi, gal kiek stačiokiška, nebijanti aštresnių žodžių, tačiau nuolat nuoširdžiai bandanti padėti kiekvienam, prašančiam pagalbos. Moteris juokėsi, kad moteriškumo jai išties kartais pritrūksta, o kad auga tvirto, vyriško charakterio mergaitė, visi pastebėjo dar vaikystėje.
„Tėtis labai laukė sūnaus, tad aš gavau ir moteriškų, ir vyriškų savybių“, – pradėdama pokalbį juokėsi ji.
Apie asmeninį gyvenimą Sandra iki šiol kalbėjo mažai. Nors ji ryžtingai kovoja ieškodama teisybės, atviraudama apie save kiek kuklinasi: „Nežinau, ar mano gyvenimas labai įdomus, bet apie darbą galėčiau kalbėti valandų valandas.“
Vis dėlto tuomet dar studentė Sandra netikėtai įsidarbino televizijoje ir ilgus metus buvo „žmogus už kadro“. Ji dirbo su įvairiais populiariais projektais kaip laidų redaktorė, kol vieną dieną suprato: viskas – gana. Darbas nebedžiugino, jame neliko nieko įdomaus, ji nebesijautė auganti.
„Išėjau ir nuo darbo televizijoje turėjau penkerių metų pertrauką. Susiradau žemišką – administratorės darbą užsienio kompanijoje ir sėkmingai dirbau. Vieną vasaros vakarą netikėtai sulaukiau skambučio: gal norėčiau grįžti. Iškart pasakiau „ne“, nes toje rutinoje aš jau buvau užsisukusi. Bet pasėdėjau vakare kieme, panaktinėjau, kitą dieną darbe padėjau pareiškimą ir išėjau į niekur. O tada sulaukiau pakartotinio skambučio, atvažiavau į susirinkimą ir taip vėl likau televizijoje. Laiminga pasirašiau sutartį, ir man sako: „Bet, žinok, tau reikės būti ekrane.“ Tai buvo kaip šaltas dušas, nes niekada nebuvo siekiamybės būti matomai. Bet šaukštai jau buvo po pietų“, – pirmąsias akimirkas apie pasirodymą ekrane prisiminė S.Žutautienė.
Ilgus metus panašaus pobūdžio projektai įvardijami įvairiai: esą jie – surežisuoti, tokio darbo sąmoningas žmogus negalėtų dirbti, tuo labiau gėdinga knaisiotis po kitų nenusisekusį gyvenimą ir jį viešinti. Tačiau tokiems Sandra turi tvirtą atsaką.
„Daug kas sako, kad gėda po kaimus važinėti, su asocialiomis šeimomis bendrauti. Absoliučiai jokios gėdos! Aš pati kilusi iš mažo miestelio, niekuomet savęs nepristačiau kaip miestietės. O kaimo žmonės, kad ir kaip sunkiai besiverčiantys, yra nuoširdesni“, – svarstė ji.
Sandra neslepia, kad filmuojant jai ne visada pasiseka suvaldyti emocijas ir nepratrūkti, tačiau tokios akimirkos į eterį išeina retai. Vis dėlto su siaubu ji prisimena pirmuosius metus, kai namo parsinešdavo kiekvieną bėdą ar išgyvenimą.
„Esu iš tų žmonių, kurie turi labai daug kantrybės. Gal tai mano žemaitiškas būdas, nes žemaitė esu iki kaulų smegenų. Gana ilgai žmonės turi galimybę man tampyti nervus. (Juokiasi.) Pirmuosius metus „TV pagalboje“ atsimenu kaip pačius baisiausius todėl, kad absoliučiai kiekvieną nufilmuotą bėdą parsinešdavau namo ir ilgai sau neduodavau ramybės, nesugebėjau atsiriboti. Kol pati galvoje nesusidėliojau, kad negaliu neštis namo svetimų bėdų, praėjo nemažai laiko. Juk turiu ir asmeninį gyvenimą, kuris negali nukentėti“, – pasakojo „gelbėtoja“.
Jau penkiolika metų šalia Sandros – mylimas vyras Edvardas. Rugpjūčio mėnesį pora atšventė aštuntąsias vestuvių metines, sėdę į katerį ir išplaukę vakarienės Juodkrantėje. Juokdamasi moteris pridūrė, kad jie nėra tradicinė šeima, nes namuose pasimato labai retai. O žodis „retai“ reiškia ne valandą ar dvi per parą, o dažniausiai vos du kartus per savaitę.
„Jis lygiai taip pat labai daug dirba, kiekvieną savaitę keletą dienų būna komandiruotėse. Todėl pykčių, kad aš labai daug dirbu ir nebūnu namuose, nekyla. Pripratome abu, neturime laiko net susipykti“, – skambiai nusijuokė S.Žutautienė.
Jų meilės istorija galėtų priminti kino filmo scenarijų. Susipažino jie dar studijuodami, kai trečiakursė Sandra pastebėjo žavingą pirmakursį Edvardą. Dar draugystės pradžioje ji išgirdo, kad būsimas vyras – visiškai neromantiškas, tad tikėtis vakarienių žvakių šviesoje ar žiedlapiais nuklotų namų nereikėtų. Tačiau dabar viskas kardinaliai pasikeitė.
„Laiko vienas kitam turime nedaug, bet jo atsiranda. Aš per tuos metus susigyvenau, kad mudu nesame užkietėję romantikai, ir niekada nereikalavau dėmesio. Bet nutiko taip, kad be progos dabar gaunu didžiules puokštes gėlių. Ir taip smagu. Su metais ir romantikos atsiranda. Neseniai irgi netikėtai sugalvojome skristi kur nors savaitgaliui pabūti kartu, susėdome, nusipirkome bilietus, ir jau buvo ko laukti“, – džiaugėsi moteris.
Visi tie, kurie mano, kad po darbų televizijoje Sandra skuba namo pas šeimą, gamina vakarienę ar planuoja jaukius savaitgalius, liks kiek nustebę. Nors gaminti ji labai mėgsta ir, esant poreikiui, sako, skanėstais išmaitintų visą armiją, tačiau dabar tai daro retai.
Apie šeimos pagausėjimą Sandra kalba kiek atsargiai, tačiau netrunka pridurti, kad požiūris į mamos statusą pamažu kiek pasikeitė.
„Apie šeimos pagausėjimą pagalvoju, bet ir bijau. Būdavo, kas nors paklausia apie vaikus, aš tiesiai šviesiai rėžiu savo nuomonę, o manęs nesupranta. Dabar stengiuosi nebesakyti nei taip, nei ne. Tam turi ateiti laikas. O kada jis ateis, jau ne visai mano rankose. Kita vertus, gal ir mano, bet aš nebenoriu būti kategoriška, kokia buvau anksčiau. Visą laiką sakydavau, kad aš viena viską galiu, viską sugebu, darau, kaip noriu. Bet taip šnekėti negerai, tuo labiau girdint vyrui“, – įsitikinusi Sandra.
Vis dėlto, kaip ir kiekviena moteris, Sandra neišvengia situacijų, kai palūžta, nusvyra rankos ir, regis, pasiduoda apatijai.
„Pavasarį, po dvejų ar trejų metų darbo, pirmą kartą sau pasakiau, kad viskas, nebepakeliu. Ne fiziškai, bet emociškai. Suvokiau, kad daugiau nieko nedarau, o tik klausausi, kaip aplink visiems yra blogai, bandau visiems patarti, bet man pačiai pradėjo darytis sunku, atsirado asmeninių problemų. Bet praėjo vasara, pas sesę Norvegijoje pailsėjau gryname ore, atsigavo kūnas ir protas, tai dabar vėl dvejus metus tikrai nieko tokio nepasakysiu“, – šyptelėjo S.Žutautienė.
Dabar, nedrąsiai žvelgdama į ateitį, ji įsitikinusi, kad ilgametė meilė televizijai ne be reikalo vadinama nepagydoma. Sandra pritaria minčiai, kad nėra nieko laikinesnio nei televizijos projektai, kur niekada negali nuspėti, jie bus sėkmingi ar ne. Bet ji tvirtai įsitikinusi, kad grįžusi į televiziją ji iš naujo atrado save.
„Niekada neriečiau nosies, kad dirbu televizijoje. Tai toks darbas kaip ir visi kiti. Tik mano atveju jis dar suteikia kūrybinės laisvės ir kasdienių galimybių džiaugtis mažais nuverstais kalnais“, – sakė ji.
