Kelią į didįjį ekraną Lyja pradėjo netradiciškai – jai teko suvaidinti sceną lovoje, būti kaip reikiant išgąsdintai tikrų šūvių filmavimo aikštelėje Ukrainoje ir atlaikyti griausmingas ovacijas Kanų kino festivalyje.
Lyja – nedidukė, išraiškingų rudų akių. Atrodo nedrąsi. Jos mintys laksto nuo vienų dalykų prie kitų, balsas trūkčioja. Iš kur toks keistas jos vardas? „Tėtis išrinko, – sako. – Kai gimiau, buvo rūkas, lietinga diena. Bet ne dėl to man davė tokį vardą.“
Lyja tiki, kad visi žmonės – romantikai. „Aš irgi romantikė“, – priduria.
Tačiau „Šerkšno“ siužetas romantika nekvepia. Pagrindiniai filmo herojai Rokas (Mantas Jančiauskas) ir Inga (L.Maknavičiūtė) – užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje. Jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau viskas klostosi taip, kad atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje Ukrainoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą ir meilės vertę.
– Lyja, filmas keliauja po kino teatrų sales. Ar viską padarėte, ką norėjote padaryti?
– Šiuo momentu manau, kad padariau tiek, kiek galėjau. Gal ne tai, kad padariau, o išmokau daug. Iš režisieriaus, aktorių. Turiu omenyje ir Vanessą, ir Andrzejų, ir savo partnerį Mantą. Man buvo pasakyta: „Filmas prasideda tada, kai žiūrovas jį pamato.“ Aš noriu, kad filmas būtų laukiamas.
– Ar jaučiatės laiminga, kad filmavotės pas Š.Bartą?
– Labai daug davė tas filmavimasis. Dėmesingumo ir meilės. Tikėjimo. Jūs sakote, kad tas filmavimasis – sėkmė. Aš daug galvojau apie tai. Manau, dar viskas priešaky.
– Ar didelė buvo konkurencija dėl Ingos vaidmens?
– Girdėjau, atrankoje buvo dešimt mergaičių. Gal ir buvo kažkokia konkurencija. Tų mergaičių nemačiau, nežinau, kas jos. Mane atrinko per pirmąjį bandymą.
– Apsidžiaugėte? Išsigandote?
– Apėmė didelis nerimas dėl studijų, nes reikėjo išvažiuoti į Ukrainą trims mėnesiams. Aišku, mamai buvo didelis stresas, broliui – irgi. Tas filmavimasis buvo neįkainojama patirtis. Taip, man pasisekė. Bet karas yra karas.
– Netoli fronto linijos filmuojant judu su Mantu aikštelėje nuaidėjo šūviai iš separatistų pusės. Tikri, nesurežisuoti. Ar labai išsigandote?
– Taip. Parkritome ant žemės. Aš šaukiau, o Mantas... Mudu buvome labai išsigandę. Ne tik mudu – visi. Buvo skirtingos žmonių reakcijos. Skirtingai žmonės kovoja su baime. Bet aš kalbu apie save. Tikrai mane tie šūviai išgąsdino.
– „Šerkšnas“ – pirmasis vaidybinis jūsų filmas, ir štai – lovos scena. Ar norėjote taip debiutuoti?
– Ne, nenorėjau to daryti. Bet mane labai palaikė režisieriaus asistentės Alina ir Aneta. Man buvo sunku prieš kameras nusirengti.
Neprisimenu, ar scenarijuje buvo parašyta ta scena. Manau, buvo, bet gal tiesiog netikėjau, kad taip bus. Man atrodo, kad aktorius visą save turi atiduoti kine, teatre. Gyvenime, aišku, kad ne.
– O kas bus, jeigu jus ištiks meilė, jeigu tam žmogui nepatiks, kad jo mylimoji – aktorė?
– Mes su Mantu įsimylėję filme. Bet taip buvo ir iš tikrųjų. Kiek truko filmavimas? Tris mėnesius. Trys mėnesiai, ir viskas. O kiek trunka meilė? Ji gali trukti valandą – gali žmogų įsimylėti akimirksniu. Niekada nežinai, kada gali įsimylėti. Gali įsimylėti dabar, gali įsimylėti po metų. Gali įsimylėti žmogų bendraudamas su juo tik laiškais. Manau, kad meilė gydo ir padeda įveikti sunkumus.
– V.Paradis „Šerkšne“ vaidina karo žurnalistę. Kaip ji bendraudavo su komanda? Atskirai būdavo nuo kitų?
– Šiaip jai priklausytų kaip žvaigždei būti atokiau nuo kitų aktorių, ar ne? Ji bendravo su mumis. Bet aš neturėjau bendrų scenų su ja. Man A.Chyra – geresnis aktorius. Labai geras, iš jo daug pasimokiau. Jis vaidino žmogų, kuris kuruoja užsienio žurnalistų darbą Ukrainoje. Filmuojant buvo nemažai improvizacijų. Improvizacija kine – gal ir gerai. Filmavo ir paprastus žmones, kuriuos sutikome kelyje, jų namuose, jų aplinkoje, ir jie – labai geri aktoriai. Viskas buvo labai natūralu.
– Pasaulinio garso italų režisierius Federico Fellini irgi mėgo filmuoti žmones iš gatvės. Labai man patinka jo filmai, o „Amarkordas“ – tobulas. Geresnio nesukursi.
– Taip? Man tai ne. Man labiausiai patiko „Didis grožis“. Irgi italų. Tai filmas apie jaunystę ir apie senatvę. Iš dalies – apie meilę. Labai gražus filmas. Ir muzika labai graži. Ir aktoriai labai gerai vaidina. Ypač geras tas diedukas (pagrindinio vaidmens aktorius Toni Servillo. – Red.).
– Gegužę „Šerkšną“ pristatėte Kanų kino festivalyje, paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Ar neišgirdote pavydo gaidelių – dar studentė, o jau važiuoja į Kanus, kai ten nebuvo Lietuvos kino žvaigždės?
– Taip, kai tau dvidešimt, vykti į tokį festivalį tikrai yra sėkmė. Bet pavydo nepajutau.
– Kas padėjo pasipuošti filmo pristatymo vakarui?
– Man svarbu apsirengti gražiai. O mano padėjėja buvo mama, su ja po parduotuves vaikščiojome.
– Kokia buvo publikos reakcija po filmo?
– Buvau nustebinta, kai pamačiau, kad salė pilna žmonių. Mes sėdėjome salės viduryje. Nenutuokiau, kad po filmo prie pat mūsų įjungs šviesas. Nesitikėjau, kad aš atsistosiu, o žmonės plos. Pasijutau kaip kokiame Holivude – šviesos, tau jos spigina į akis taip, kad negali nieko matyti, žmonės ploja. Man labai svarbu, kad žmonės vertintų mano darbą, kurį atlikau.
Jaučiau, kad buvau kažko apakinta. Apakinta pačios atmosferos. Žmonės, manau, buvo pakerėti filmo. Jaučiau, kad aš irgi buvau pakerėta – ir paties filmo, ir vaidybos, ir montažo. Būtent Kanuose jį pamačiau pirmą kartą.
Gaila, bet iš arti nemačiau garsių aktorių. Krantinėje buvo įrengtas ekranas, kuriame buvo matyti didžiosios festivalio scenos vaizdai. Tame ekrane buvo matyti daug aktorių, kurie sėdėjo salėje ir laukė filmų pradžios. Tai buvo labai įdomu. Gaila, kad negalėjome įeiti į tą salę. „Šerkšnas“ ir mes buvome pristatomi kitoje salėje – programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Patys Kanai – stebuklingi. Labai daug žmonių. Jie išsipuošę ir labai laisvi. Toje krantinėje vaikšto ir pusnuogiai, su bikiniais. Atsipalaidavimas. Visiškas.
Kanai tuo ir stebuklingi, kad čia visi susipažįsta: ir kino žvaigždės, ir režisieriai, ir aktoriai, ir muzikantai. Ten – didelis pažinčių ratas.
– Kur labiau norėtumėte dirbti – kine ar teatre?
– Aš dar nežinau, ar būsiu aktorė.
– Na, ir naujiena. Esate nelabai įsitikinusi savo pašaukimu?
– Žinau, kad galiu būti aktorė. Viską tam darbui atiduočiau. Bet nežinau, kas bus po dvejų metų. Gal pakeisiu specialybę, gal nuspręsiu, kad šita specialybė – ne man, nežinau. Bet ieškau darbo, noriu užsidirbti. Noriu lavinti savo balsą, kad galėčiau įgarsinti filmus. Jeigu ateityje būtų įmanoma dar studijuoti ketverius metus kad ir kur nors kitur ar užsiimti socialine veikla su vaikais, sutikčiau.
– Turite kokį nors atsarginį variantą? Gal tapote, rašote, muzikuojate?
– Turiu idėjų. Mes su kurso drauge planuojame kurti muzikinę grupę. M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigiau smuiko specialybę. Nenoriu paleisti to, ką turėjau mokykloje, prarasti to įdirbio. Nenoriu atsisakyti muzikos ir kūrybos. Man tai svarbiausia. Bet paskutiniais metais mokykloje pakeitė labai daug dalykų ir aš nemačiau savęs, smuiku grojančios orkestre. Todėl ir stojau į aktorinį.
Norėčiau režisuoti spektaklius, sukurti filmą.
– Bet po šio filmo sėkmės, ko gero, sulauksite gerų pasiūlymų filmuotis.
– Sulaukiau. Bet nežinau, ar noriu filmuotis. Dar noriu sutvirtėti psichologiškai. Tai nėra vaidmenys, lygiaverčiai šiam filmui. Noriu laipteliais palypėti aukščiau.
Noriu gero vaidmens – noriu sukurti stebuklingą vaidmenį.
