Paryžiuje gyvenantys vizualiųjų menų kūrėjai Svajonė ir Paulius (54 m.) Stanikai – žinomas kūrybinis duetas „SetP Stanikas“. Poroje juodu dirba dar nuo studijų laikų, yra surengę parodų Vilniuje, Niujorke, Pekine, Šanchajuje, Londone, Maskvoje, Berlyne ir, žinoma, Paryžiuje. O kur dar parodos Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Meksikoje. Prieš keliolika metų jie Lietuvai atstovavo Venecijos bienalėje ir pateko tarp pagrindinio prizo nominantų, rašo žurnalas „Stilius“.
Interviu apie darbą, parodas jie duoda kartu ir pabrėžia, kad nesvarbu, jog vieną ar kitą mintį pasakė Paulius, – Svajonė mano lygiai taip pat. Tačiau šį kartą norėjosi žvilgsnį nukreipti į moterį – kaip ji gyvena ir kuria, eksperimentuoja ir klysta, ieško ir atranda Paryžiuje. Žodžiu, kaip ir kuo gyvena vilnietė Paryžiuje.
„Pirmą kartą į Paryžių atvažiavome seniai – kokiais 1992-aisiais. Tai buvo mūsų pirmoji kelionė į Prancūziją. Paryžius patiko ir tada, tik nesugebėjome jo suvokti“, – gurkšnodama kavą ramiai pasakoja Svajonė. Ji apsirengusi taip subtiliai, kad nė viena aprangos detalė neiškrinta iš konteksto. Nežinodamas niekada nepamanysi, kad prieš akis – ta menininkė, kuri savo kūryba mėgsta provokuoti ir šokiruoti.
Ji ramiai tęsia pasakojimą: „Paskui ten nuvažiavome 1999-aisiais. O tada meniniais reikalais pradėjome važinėti dažnai. Ir vis pagyvendavome po du tris mėnesius. Būdavo, tris mėnesius per metus gyvename Paryžiuje, devynis – Vilniuje. Ir pagaliau apsigyvenome Paryžiuje. Gal nuo 2001-ųjų, tiksliai nepamenu. Anksčiau gyvenome netoli Monmartro, dabar – 10-ajame rajone šalia Šventojo Martyno kanalo su daugybe tiltelių. Tame pačiame name butą nuomojasi ir dukters Dalios šeima.“
– Kuo jums patinka Paryžius?
–Ten labai daug kultūros – šiuolaikinio meno centrų, muziejų, ten Luvras, Orsė – šį atmintinai pažįstame. Orsė, Luvras, Miesto muziejus nuolat rengia didžiules kurio nors dailininko parodas. Paskutinėmis parodos dienomis prie muziejų nusidriekia eilės – ne vien turistų, pačių prancūzų. Ten kultūra labai svarbi žmonių gyvenime, tas poreikis tiesiog ore tvyro. Paryžius – šviesus miestas, labai optimistiškas. Ten klimatas kitoks, saulės daugiau, dangus aukštesnis. Turi rūpesčių – eini į miestą ir iš karto atsipalaiduoji. Namie vienaip atrodo tos problemos, o kai eini gatve, iš karto užplūsta kitas jausmas, kitomis akimis į viską žiūri. Miestas pakelia nuotaiką.
– Ar išmokote nardyti tarp prancūziškų taisyklių? Daugelis sako, kad prancūzai – sudėtinga tauta.
– Pradėjo patikti. Taip, jie vadovaujasi daugybe taisyklių, ir tos taisyklės pasidarė aiškios. Žinai tvarką ir tos tvarkos laikaisi. Visi laikosi. Visur reglamentuota, ką tu turi padaryti, ir žinai, ką kitas turi padaryti. Va, tas aiškumas pradėjo labai patikti. Niekas neišeina iš rėmų.
– Kokia turi būti, kad pritaptum Paryžiuje, kad taptum paryžiete?
– Elegantiška, kultūringa ir gebėti suvaldyti emocijas. Negali pakelti balso. Atvažiuoja pas mus draugų lietuvių ir lauko kavinėje atsipalaiduojame, vienas per kitą rėkiame, ką nors aiškiname. Paulius susigriebia: „Pažiūrėkit, kaip mes atrodom.“ O prancūzas važiuoja metro ir kalba tyliai, kad kitiems netrukdytų. Jie – individualistai, labai saugo savo teritoriją. Nelenda tau į akis ir tu turi nelįsti. Turi netrukdyti kitam. Savo apranga prancūzės niekada neišsišoka.
Jaunystėje buvau labai ekstravagantiška, bet tie laikai praėjo. Prancūzės ekstravagancijos visiškai nemėgsta. Kai palygini Paryžių ir Londoną, tai Londone – laisvė, kas ką nori, tą ir daro. Paryžiuje viskas labai santūru. Tačiau dalykinis kostiumėlis moteriai nebūtinas, net į darbą banke moterys eina su suknelėmis.
Kai mūsų dukra Dalia, finansininkė, dirbo bankuose Los Andžele, Niujorke, Londone, Miunchene, į darbą privalėjo vaikščioti su kostiumėliais ir pavargo nuo tų kostiumėlių, o Paryžiuje – ne, apranga daug laisvesnė. Egzistuoja daug taisyklių, bet jos lankstesnės. Nepaisant to, vis tiek privalai atrodyti elegantiškai. Jei nepataikysi, tau pasakys: „Išsišoko.“
Po dviejų kursų Sorbonos universitete dukra tęsė mokslus Paryžiaus Dauphine’ų universitete – viename geriausių Prancūzijos finansų universitetų, kuriame studijuoja aukštuomenės atžalos. Bet ir ten egzistavo taisyklė – negalima išsišokti. Tą taisyklę ji greitai perprato ir savo apranga ten pritapo.
Prancūzių stilius – visko nei per daug, nei per mažai. Tai turi pagauti. Turi pademonstruoti skonį, bet labai santūriai.
Net eidami į operos teatrą prancūzai neperlenkia lazdos – puošiasi, bet niekada neišsipusto. Turi pajusti, kad tik nepersipuoštum. Persipuošti – blogai. Juk teatre žmogus klausosi operos, o kaip jis apsirengęs, ne taip svarbu. Jeigu į „Grand Opera“ atėjo užsienietė, tai su suknele iki žemės. Prancūzė niekada neis į teatrą su ilga suknele.
Jie išsipusto išskirtinėse šeimos šventėse – vestuvėse, jubiliejuose, privačiuose vakarėliuose. Prancūzijoje drabužio etiketė, garsus prekės ženklas nėra svarbiausia. Svarbu, kaip viską suderini, kaip pajunti stilių. Stiliaus pojūtis – svarbiausia.
– Kaip prancūzai žiūri į prezidento Emmanuelio Macrono žmoną Brigitte, kuri paauglystėje buvo jo mokytoja ir už jį vyresnė 24 metais? Nuskambėjo, kad ją jau krikštija stiliaus etalonu.
– Jos stilius truputėlį laužo taisykles – suknelės ir sijonai turėtų kiek pridengti kelius. O kaip į ją reaguoja prancūzai, priklauso nuo jų politinių pažiūrų. E.Macrono partijos nariai, manau, reaguoja puikiai. Kita vertus, Prancūzijoje privatus žmogaus gyvenimas visiškai atsiejamas nuo jo darbų. Prancūzai nepultų smerkti prezidento sužinoję, kad jis, be žmonos, turi ir meilužę.
O FranCois Hollande’as? Su Socialistų partijos bendražyge Segolene Royal, su kuria gyveno nuo ankstyvos jaunystės, jis turi keturis vaikus, bet nebuvo jos vedęs. Ji buvo kandidatė į prezidentus, bet rinkimus pralaimėjo Nicolas Sarkozy. Jau tuo metu F.Hollande’as turėjo kitą partnerę – Valerie, politikos žurnalistę, su kuria kartu gyveno. Prezidentavimo metais atsirado dar kita partnerė – aktorė Julie Gayet. Kilo skandalas, kai jis naktį motoroleriu važiavo pas ją. Bet problema buvo ne ta, kad prezidentas naktį važiuoja pas meilužę, o ta, kad pabėgo nuo savo apsaugininkų.
O kokia prezidento FranCois Mitterrand’o istorija? Kad jis turi nesantuokinę dukterį Mazarine, išaiškėjo tik jo gyvenimo pabaigoje. Teko susidurti su ta dukra. Ir mūsų Dalios kurse buvo tokia istorija – mergina, sulaukusi bene 20-ies, sužinojo, kad jos tėvas turi kitą moterį ir kitų vaikų, gyvena dvilypį šeiminį gyvenimą.
Pas juos tos meilės istorijos – kaip kasdienybės priedas, kaip valgis. Koks skirtumas, ką aš valgau? Turėti meilužį ar meilužę ten normalu. Žmogus net didžiuojasi: „Va, turiu naują draugę ir žmona manęs nemeta.“ Kita vertus, žmona prancūzui – šventas reikalas. Bet vieną dieną jis gali pasakyti: „Aš išeinu.“ Ir – jokių paaiškinimų, ir tai normalu. Žmogus be paaiškinimo gali išeiti iš šeimos. Prancūzai tikrai keisti.
– Bet ir individualistai turi draugų, o menininkai – ypač. Iš kokio sluoksnio jūsų draugai Paryžiuje?
– Menotyrininkai, kitų profesijų žmonės, bet ne menininkai. Nors ten menininkai draugiškesni nei čia. Jie tau gali ir pagelbėti. Lietuvoje nelabai pagelbės, kiekvienas savo košėje verda.
– Kodėl kuriate poroje su savo vyru?
– Taip susiklostė nuo studijų pradžios. Paulius studijavo ekonomiką, aš – Dailės institute. Jis išeidavo iš paskaitų ir atvažiuodavo pas mane į institutą. Mudu nuo mokyklos laikų draugai. Bet sunku pasakyti, kuris kurį priėmė į kūrybinį duetą, nes Paulius mokėsi dailės pas senelį (skulptorių Petrą Vaivadą. – Red.). Jis buvo labai geras akademinio piešinio, lipdybos mokytojas. Bet Paulius vis tiek stojo į ekonomiką. Kodėl – ilga istorija.
– Turbūt niekas nesuskaičiavo, kiek laisvųjų menininkų gyveno Paryžiuje pastarąjį šimtmetį? Kiek jų prasigėrė, nusižudė, mirė nuo džiovos? O jų drobių kainos kilo ir kilo, kilo ir kilo – ne dešimtmečiais, o metais, ne metais, o mėnesiais. Koks šiais laikais laisvojo menininko gyvenimas Paryžiuje?
– Viskas labai sudėtinga. Norėdamas turėti laisvę privalai suktis. Turi perprasti parodų, stipendijų, užsakymų sistemą ir mokėti joje nardyti. Kad galėtum laisvai gyventi, turi pats sau būti vadybininkas, reklamos agentas, buhalteris, vairuotojas, darbų pakuotojas ir krovikas. Toji menininko gyvenimo dalis – tikras verslas.
Bet kartkartėmis esame kviečiami dėstyti aukštosiose meno mokyklose ir tas darbas būna gera finansinė paspirtis. Žinoma, ir didelis malonumas. Tose mokyklose dėsto žymūs prancūzų fotografai, kino režisieriai, filosofai, šiuolaikinio meno kūrėjai.
– Kiekviena paroda mėgstate stebinti, provokuoti, net šokiruoti. Jūsų kūryba nerami. Pastarąjį pusmetį Vilniuje pristatėte dvi parodas – instaliacijas „Uraganas Theresa“ ir „Pavasaris/Le Printemps“. Kaip atsirado „Uraganas Theresa“, kur nevengiate politikuoti?
– Tada „Brexit“, Theresa May buvo aktualu. Bet tai – kūrybos dalykai, nepapasakosi, kas inspiravo vienos ar kitos instaliacijos atsiradimą. Kuri tai, kas tau aktualu, kas tuo metu jaudina. Rugsėjį esame pakviesti į vieną Venecijos bienalės renginį. Turime sukurti porą videofilmų migracijos tema. Tai bus filmai ne tik apie pabėgėlius – apie pasaulinę migraciją, apie šiuolaikinio pasaulio įvykius.
– Jūsų instaliacijos susideda iš įvairių kūrinių – fotografijų, piešinių, objektų, videofilmų. Ar negaila po parodos visa tai išrankioti?
– Aišku, gaila. Kartais ir žūsta tie darbai, kai ko negali atkartoti – kitoje erdvėje viską kitaip sukomponuoji. Fotografijas galima iš naujo atspausti, piešinius kartais parduodame. Tie kūriniai visame pasaulyje – ir Lietuvoje, ir Paryžiuje, ir Kinijoje, ir Amerikoje. Bet svarbiausia – sukurti. Malonumas didžiausias.
– Lietuvoje žmonės šiuolaikinio meno beveik nesupranta – labiau nori tradicinio paveikslo.
– Žinote, kodėl taip yra? Lietuvoje žmonės nelavinti dailės srityje nei pradinėje mokykloje, nei vidurinėje. Jiems niekas nieko neaiškino apie šiuolaikinį meną nuo vaikystės. Bet jeigu vaikus pradėtų su tuo supažindinti nuo pirmos klasės, būtų kitokie rezultatai – žmogus nesistebėtų. Prancūzijoje vaikai su šiuolaikiniu menu supažindinami nuo trejų metų, kai pradeda eiti į mokyklėles.
Prancūzijoje eiti į parodas – gero tono ženklas. Jie žino, kad paskui vakarėlyje galės apie tai pasakoti, diskutuoti, nors galbūt ir ten to meno niekas taip gerai nesupranta kaip specialistai. Bet prancūzai žino, kad yra vakarienės temų – aptarti operą, teatrus, kiną, knygas. Taip pat ir šiuolaikinę dailę. O kad galėtum aptarinėti, turi būti matęs, girdėjęs, skaitęs. Apie pinigus, brangius pirkinius per vakarienę Paryžiuje nekalbama.
– Kodėl savo vienturtę leidote studijuoti finansų ir bankininkystės, o ne į menus nukreipėte?
– Labai gerai. Dalia – finansų analitikė, dabar dirba prancūzų plėtros agentūroje AFD. Daug važinėja po Afriką, Aziją, Lotynų Ameriką, analizuoja tų šalių padėtį, bankų, draudimo kompanijų veiklą, aiškinasi, kokios ten galimybės investuoti.
Ji dirba kaip pamišusi, o mes dažnai vakarais anūkę prižiūrime. Meilei – treji su puse, nežmoniškai aktyvi, po namus siaučia – pietietiškas kraujas nerimsta. Vengiame ilgam išsivesti į miestą, bijome, kad nesuvaldysime.
Mūsų žentas Edgardo – italų ir ispanų kilmės, gimęs Argentinoje, Buenos Airėse. Bet ekonomikos mokslus baigė Prancūzijoje, dirba banke. Dalia su vyru kalbasi ispaniškai ir prancūziškai, su dukra – lietuviškai. Mes su Meile kalbamės tik lietuviškai, ji viską supranta, tik nesurezga sakinių, nes labai sunku. Tačiau kartą Vilniuje savo tėčiui pareiškė: „Basta, papa! Čia Lietuva, kalbam lietuviškai.“
