Trauką prie technikos Indrė pajuto dar vaikystėje, kai būdama vos 11 metų išmoko valdyti motorolerį. Vis dėlto jaunai merginai to pasirodė per mažai ir jau po kelerių metų ją buvo galima išvysti darant akrobatinius triukus su motoroleriu. Jos šeimoje nei tėtis, nei mama nėra lenktynininkai, tad niekas jos už rankos į šį adrenalino kupiną sportą neatvedė.
Nors aktyvų gyvenimo būdą mėgsta abu tėvai, jie visaip bandė dukterį atkalbėti, tačiau nesėkmingai. „Nežinau, kas dėjosi mano viduje, bet lenktynių troškau labiau už viską“, – pokalbį juokdamasi pradėjo Indrė.
– Indre, profesionaliu automobilių sportu užsiimate jau ne vienus metus. Bet juk tai – visai ne moterims skirta pramoga! Kaip reagavo tėvai į tokį jūsų pomėgį ir azartišką aistrą?
– Technikai buvau ir esu gana imli. Puikiai pamenu, kad jei duodavo pabandyti pavairuoti kokią transporto priemonę, labai greitai išmokdavau. Profesionaliai žiedinėse automobilių lenktynėse lenktyniauju jau penktą sezoną. Pirmosios mano varžybos buvo 16 metų, o išsilaikiusi egzaminus ir sėdusi prie automobilio vairo pradėjau lenktyniauti standartinių automobilių slalomo varžybose.
Tėvai griežtai man neuždraudė, namų arešto nepaskelbė. (Juokiasi.) Bet nebuvo ir labai didelio noro, kad dalyvaučiau tokio pobūdžio varžybose. Kai rimtai įsiliejau į varžybų ritmą, jau buvau pilnametė, suaugęs žmogus. Nelabai jau ir galėjo mane sustabdyti.
Pamenu, kai bandydavo neleisti, varžybose važiuodavau su draugų skolintais automobiliais. Iš pradžių mama nevažiuodavo stebėti varžybų, dabar jau pamažu viskas keičiasi. Kaip tyčia, kai mama buvo varžybose, patekau į nedidelę avariją. Lekiant 180 kilometrų per valandą greičiu man dingo stabdžiai. Įsivaizduoju, kad mama tikrai jaudinosi, bet kažkaip man pačiai ji nieko nesakė.
Save pavadinčiau atsargia vairuotoja. Suprantu, kad tai ekstremalus, labai rizikingas sportas, bet viską stengiuosi daryti apgalvotai. Aišku, visada gali būti techninių gedimų, kurie nuo tavęs nepriklauso, bet viską galima pasverti, apskaičiuoti ir išmokti.
– Išties nedaug moterų domisi tokiu sportu, tad jūsų kompanija – itin vyriška. Kaip jus priėmė lenktynininkai vyrai?
– Žiedinėse lenktynėse moterų išties nedaug. Daugiausia lenktyniaujame dviese, atskiros moterų klasės nėra, todėl važiuojame kartu su vyrais toje pačioje grupėje. Kai atėjau, mano kolegė jau buvo važiavusi, o aš tebuvau ta „dar viena“.
Pradžioje buvo visko: ir keistai pažiūrėdavo, ir nepasitikėdavo. Į akis nesakė nė vienas, tačiau po nedidelio incidento patyliukais kalbėdavo: „Atėjo, padarė avariją, išsigąs ir viskas baigsis, taip ir manėme.“ Gal tai mane dar papildomai paskatino taip lengvai nepaleisti savo svajonių. O dabar jie žiūri kaip į lygiavertę lenktynininkę.
– Lengva numanyti, kad tai itin nepigi pramoga. Ar jums, kaip moteriai, sunkiau susirasti rėmėjų? O gal priešingai – moteriškumas tokiose situacijose tik padeda?
– Pasakysiu atvirai. Pasirinkus automobilių sportą yra du keliai: kurti save kaip produktą ir daug dirbti su reklama, kad susirastum partnerių, arba kitas kelias – užsidirbti ir šį sportą priimti labiau kaip hobį. Brangų hobį. Aš esu labiau tas antrasis variantas. Daug dirbu, taip pat prisideda partneriai. Pinigų niekas už dyką neduoda, už juos reikia atlyginti sunkiu darbu. Tai veiksniai, kurie atima labai daug papildomo laiko.
Penkias dienas per savaitę kasdien važinėju iš Kauno į Marijampolę, kur dirbu, ir grįžtu atgal namo. Tad aš, kaip ir visi paprasti žmonės, tikrai nesėdžiu nuo ryto iki vakaro prie automobilių, o dirbu. Vėlgi negalėčiau sau leisti nusipirkti kailinių ar brangių batų, nes viską išleidžiu automobilių sportui. (Šypteli.)
– O kaip pergalių skonis? Ar jos atperka visą įdėtą darbą?
– Jeigu pavyksta užlipti ant prizinės pakylos – tai atperka visą nuovargį. Mane skatina ir tai, kad dar liko nepasiektų titulų. O tikslų visada norisi siekti. Saldžiai pergalei turi ir labai daug atiduoti, daug ką paaukoti.
– Visos mes, moterys, susitikusios apkalbame ir naujausias drabužių, kvepalų, batų tendencijas. To moterims juk visada mažai. Kaip artimos draugės reaguoja į tokį jūsų pomėgį?
– Aš visą laiką turėjau potraukį prie technikos, tad mano draugės jau įprato. Jos tokią mane pažino, priėmė ir iki šiol yra kartu. Bet juk susitikusios mes apie varžybas ar automobilius beveik ir nesikalbame.
Mano nagai taip pat visada nulakuoti, vaikštau ir į kirpyklą, ir pas kosmetologes. (Juokiasi.) Aš kaip tik džiaugiuosi, kad draugės neleidžia pamiršti moteriškumo. Kaskart susitikusi su jomis atrandu tuos dalykus, kuriuos būdama vyrų kompanijoje galėčiau užmiršti.
– Ne paslaptis, jūsų širdis užimta. Ar antroji pusė nesako, kad reikėtų kiek pristabdyti, pasisaugoti? Turbūt planuojate ir šeimą kurti...
– Mano antroji pusė, dabar jau sužadėtinis, taip pat yra lenktynininkas. Dėl šio sporto mes ir susipažinome. Jis yra vienas pagrindinių skatintojų, kuris, žinodamas mano charakterį, kaip tik sako: „Eik ir daryk, kad paskui nesigailėtum.“
Kai kuriose ilgų nuotolių lenktynėse važiuojame kartu viename ekipaže. Jei važiuojame atskirai po vieną, toje pačioje klasėje nekonkuruojame. Netgi sakyčiau, kad jei ne jis, dar neaišku, kaip apskritai man sektųsi važiuoti.
Turi būti palaikymas. Abu šiam sportui skiriame labai daug laiko, tačiau niekada neužmirštame ir vienas kito. Nežinau, ar kitokį pomėgį turintis žmogus suprastų mano užimtumą.
Manau, toks sportas ir šeima tikrai suderinama. Kartais vyriškoje kompanijoje pasijuokiame, kad niekada negali žinoti, kaip pagausėjus šeimai apsivers moters psichologija, savisaugos jausmas. Bet manau, jei pati labai norėsiu, sugebėsiu viską suderinti.
