Vienoje gražiausių Jonavos vietų – prie miesto tvenkinių – gyvenantys Ligitas ir Neringa Kernagiai vakarus dažniausiai leidžia greta namų. Vos kelios dešimtys metrų nuo namo kiemo driekiasi pėsčiųjų ir dviračių takai, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Dažną vakarą išvažiuojame pasivažinėti dviračiais ir paspirtukais“, – sako N.Kernagienė (34 m.).
Kol jaunėlis poros sūnus Deilas (2,5 m.) dar tik mokosi tarti sakinius, jokių didelių kelionių šeima neplanuoja. Tačiau prisipažįsta, kad kelionės yra tai, kas praturtina, ir joms negaila leisti pinigų.
„Aš turiu svajonę aplankyti visas pasaulio sostines“, – sako L.Kernagis.
Beje, pora sako turinti ir vieną didelę bendrą svajonę. „Kad nebūtų karo. Nieko nėra baisiau, nei bėgti ir palikti savo namus“, – tvirtina Ligitas ir Neringa.
Mintis apie karą Neringai kilo ne šiaip sau. Neseniai moteris kelyje išvydo daug karinės technikos ir ginkluotų vyrų.
„Žinojau, kad vyksta karinės pratybos, tačiau pirmą kartą man pasidarė taip baisu. Visur daug kariuomenės, pontoniniai tiltai, tankai. O ką reikėtų daryti, jei tai nutiktų? Jonava – didelės rizikos zona. Kai galvoji apie tai, apima baimė.
Sapnavau, kad į mobiliuosius telefonus gauname žinutę apie prasidėjusį bombardavimą ir kad reikia bėgti. Keistas jausmas – suprantu, kad sapnuoju, bet apėmė panika. Pabudau ir galvoju: neduok Dieve tai išgyventi. Kažkas baisaus“, – sako N.Kernagienė.
Apie įvairias šalies ir pasaulio aktualijas kalbos netyla ir Kernagių namuose. Neringa juokiasi, kad jų namuose televizorius rodo vien naujienų kanalus, ir tik penktadieniais visa šeima žiūri animacinį vakaro filmą.
„Tačiau apie aktualijas, politiką Ligitas kalba labai daug. O aš neturiu iš ko rinktis – klausau. Kai buvo Seimo narys, jis apie politiką kalbėjo tikrai mažiau nei dabar“, – sako moteris.
O pats L.Kernagis tvirtina, kad išmanyti ir žinoti, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje, būtina.
Neringa neslepia – ji džiaugiasi, kad Ligitas grįžta į sceną, o ne į politiką: „Kai jis baigė kadenciją Seime, man tapo ramiau ir tie penkeri metai, kai Ligito nėra aktyvioje politikoje, buvo geri ir ramūs. Dainavimas geriau nei politika – juk dainininkus žmonės myli labiau.“
Tačiau Seimo nario etiketės, regis, L.Kernagiui atsikratyti pavyks dar negreitai: „Kai buvau Seime, mane vadindavo dainininku. Dabar grįžtu į sceną ir mane vadina politiku. Visur rašo – buvęs Seimo narys. Kažkoks nesusipratimas. Nors mano specialybė – energetikas, per visą kadenciją taip ir buvau „dainininkas“.
Dabar galvoju – kai žmonėms sakai, jie negirdi. Gali net šaukti, vis tiek negirdi. Todėl dabar dainuosiu, nes kai uždainuoji – tave išgirsta. Paprastas pavyzdys. Žmonės kalba, kad Seime – mafija ir korupcija, tačiau niekas jų negirdi. Tačiau vos tik uždainavau „Mafija Seime“, man pradėjo grasinti net apkalta“, – juokiasi L.Kernagis.
Ligitas, kaip ir daugelis, kartais pasvarsto, kad jei būdamas dvidešimties būtų turėjęs tiek proto, kiek dabar, galbūt gyvenimas būtų kitaip susiklostęs.
Tačiau tai natūralu, sako Ligitas. Bėgant metams keičiasi daugelis dalykų: pasaulio matymas, vertybės, požiūris, pagaliau žmogus įgyja išminties.
„Kartais galvoju: juk niekas nežinome, kiek mums liko. Daugelį dalykų ėmiau kitaip vertinti po to, kai man medikai diagnozavo vieną odos vėžio stadijų. Labai svarbu džiaugtis šia diena“, – kalba L.Kernagis.
To paties vyras moko Neringą. Nuo ryto iki vakaro logistikos įmonėje dirbanti moteris į namus kartais grįžta suirzusi.
„Neringa, pagalvok, jei mes visi trys – aš, Šarlotė, Deilas – išvažiuotume į parduotuvę ir negrįžtume, jei patektume į avariją ir mūsų nė vieno neliktų, ar tu ir tada pyktum?“ – tokiais žodžiais į Neringą, pavargusią nuo kasdienybės, kreipiasi Ligitas.
Tada, sako Ligitas, Neringa tik susiima už galvos. Ir pati supranta ginčo beprasmiškumą. Filosofiškai sutuoktiniai žiūri ir į vaikų auginimą, o kantrybės Ligitą moko Neringa.
„Juos reikia nešioti ant rankų, apkabinti, nes praeis dar metai kiti, ir vaikai užaugs. Tada jie turės draugų ir jiems bus gėda, jei mama ar tėtis lydės į mokyklą. Šarlotė auga labai rami, o Deilas – tikras neklaužada. Tačiau jei jo nebūtų? Kas tada? Tegul jis būna bet koks, bet tegul tik būna. Kas naktį Deilas ateina į mūsų lovą, atsigula per vidurį, o mums lieka tik lovos krašteliai. Ir tegul. Tai laikina. Paskui tokio džiaugsmo – nubusti kartu – jau nebus“, – svarstė L.Kernagis.
„Aš turiu nuostabų vyrą“, – lauko terasoje į stiklines pildama šaltalankių gėrimą sako Neringa. Ir nors sutuoktiniai vienas kitą patraukia per dantį, Neringos balse jokios ironijos nėra.
Namuose daug laiko praleidžiantis Ligitas iš ryto nuveža Šarlotę į mokyklą, o Deilą – į darželį ir vakarais bei savaitgaliais daug laiko praleidžia su vaikais.
„Ar aš nepavydi? Jis nesuteikia man tokio pagrindo. Ligitas yra naivus. Juk jam rašo moterys, ir dažnai. Aš iš karto matau, kai jį kabina, o jis šito nesupranta, neskiria. Mano, kad visos jam rašo tiesiog draugiškai. Bet aš jam pasakau“, – juokiasi N.Kernagienė.
Ir Neringai, ir Ligitui ši santuoka – pirmoji, tačiau iš ankstesnių santykių L.Kernagis turi jau suaugusį sūnų Marką.
Pora susituokė L.Kernagiui dirbant Seime, jau gimus Šarlotei. Tada Neringa net neįsivaizdavo, kiek ir kokio dėmesio sulauks.
„Vienos laidos žurnalistai tiesiogine prasme lipo per langus, o Neringa gulėjo ant grindų – taip slėpėsi, nenorėjo viešumos, buvo ką tik po gimdymo grįžusi iš ligoninės.
Tada ant manęs išties buvo išpilta daug negražių dalykų, kurie buvo laužti iš piršto. Vėliau mes abu pasijutome įsprausti į kampą – nebuvo ką daryti, reikėjo paneigti tai, kas buvo pasakyta. Todėl sutikome duoti interviu, papasakojome apie šeimą“, – sako L.Kerganis.
Neringa sako pirmą kartą patyrusi, kaip pramoginėse laidose gali būti interpretuojami faktai.
– Ligitai, moterys buvo ta tema, kuri visiems ir buvo įdomiausia?
– Taip, juk nekalbės apie muziką. Apie moteris, matyt, įdomiau. Keista – yra po tris keturis kartus susituokusių ir išsiskyrusių žmonių, ir niekas jiems nekabina mergišiaus etiketės.
Mano gyvenime buvo trys moterys. Iš pirmosios meilės gimė Markas. Vėliau buvo dar viena moteris, su kurią gyvenome dešimt metų ir vienas kitą gerbiame iki šiol. Skyrėmės ne dėl asmeninių santykių, o dėl kitų priežasčių.
Tada atsirado Neringa, sukūrėme šeimą, gimė vaikai. Tiesa tokia paprasta, ją supranta visi Lietuvos žmonės, bet ją pateikti gali būti taip sudėtinga.
Brandžiai visuomenei tai neturėtų būti įdomu, tačiau iki tos brandžios visuomenės, matyt, dar ilgas kelias.
– Jūsų šeimoje išskirtiniai vardai – Ligitas, Deilas, Šarlotė. Kodėl?
– Man mano vardas niekada nepatiko. Taip sugalvojo mama, ji tikėjosi, jog gims mergaitė, ir būtų ją pavadinusi Ligita. Bet gimiau aš. Negalėdama išrinkti vardo pavadino Ligitu. Daug metų buvau vienintelis toks Lietuvoje.
Deilas – Neringos sugalvotas vardas. Aš būčiau sūnų pavadinęs Ferdinandu ar Sebastijanu. Labai patiko šie vardai. Tačiau Neringa sakė, kad sūnų noriu pavadinti serialų herojų vardais. Bet kad aš tų serialų visai nežiūriu, man tiesiog patiko vardai.
Dukterį Neringa norėjo pavadinti Sintija, aš – Šarlote. Sutarėme, kad jei gims naktį – bus Sintija, jei dieną – Šarlotė. Neringa buvo šventai įsitikinusi, kad vardo lažybas laimės. Tačiau Šarlotė gimė dieną.
Beje, prieš gimstant Deilui Šarlotė labai laukė sesės. Neseniai mokykloje jai draugė pasakė, jog gerai, kad ji turi brolį, mat brolio norėtų ir ji. „Imk mano“, – tada draugei pasiūlė mūsų dukra.
– Neringa, ar linkėtum savo vaikams kūrybinio kelio? Jie muzikalūs?
– Muzikalūs. Linkėčiau jiems įgyti gerą specialybę ir gyvenime daryti tai, kas patinka. Ne kartą Ligitui sakiau: tu esi toks laimingas, kad gali veikti tai, kas tau patinka. Atvirai tariant, man jau beveik 35-eri, tačiau aš ir dabar nežinau, kuo norėčiau būti užaugusi. O kūryba yra gražu.
– Neringa, jei vyras padovanotų visiškai laisvą savaitgalį, ką veiktumėte?
– Lėkčiau ten, kur tylu ir ramu. Arba norėčiau greitai perbėgti Paryžių. Bet kol vaikai maži, mes abu savo gyvenimus esame kiek nustūmę į šoną. O kai jie paaugs – visi kartu keliausime. Kelionės suteikia labai daug – patirties, pažinimo.
– Ligitai, kodėl pats po ilgos pertraukos sumanėte grįžti į sceną? Galbūt tai tiesiog mada, mat apie sugrįžimą į sceną praneša ne vienas atlikėjas.
– Manau, kad atsirado jų poreikis. Naujos muzikos fone senos dainos skamba kaip perliukai. Nors daug naujų dainų, žmonės jų neatsimena. Tikrai nenoriu pasakyti, kad dabar kuriama muzika bloga, yra daug geros ir kokybiškos. Tačiau žmonės nori senų dainų, kurias gali dainuoti kartu, galbūt kartais naivių, bet tikrų ir nuoširdžių tekstų.
Mano repertuare labai daug hitų, kažkada laimėjusių pirmąsias vietas įvairiuose „topuose“. Nors pavienių koncertų būna nuolat, labai noriu surengti turą su gyvai grojančiais muzikantais. Jau dabar pradėjome repetuoti, ir tai yra toks kaifas. Su manimi kai kuriuose koncertuose bus ir Šarlotė – mes kartu atliekame dainą „Aleliuja“. Taip pat vaikų choras su patriotine daina „Aš – lietuvis“.
– Dainavote apie popierines gėles, o dabar – „Aleliuja“? Kodėl tokie pokyčiai? Galbūt su šeima esate tikintys?
– Tikėjimas yra vidinė būsena. Mes nesame tie, kurie lankosi bažnyčioje. Joks kunigas neišmokys laikytis Dešimties Dievo įsakymų, jei pats žmogus jų nesilaikys. Pamenu, kai tuokėmės, mums siūlė bažnyčioje lankyti šeimos pamokas. Kokias pamokas, jei jau buvo gimusi Šarlotė? Ir ko apie šeimą mus gali išmokyti kunigas?
Kalbant apie repertuarą galiu atvirai pasakyti – žmonės nori ne naujų, o senų dainų. Todėl jas ir dainuosiu. Beje, „Popierinės gėlės“ nėra daina apie popierines gėles, o apie tai, kas netikra ir kas tikra. Popierinės gėlės gali žydėti amžinai, tačiau jos negyvos. Taip ir su žmonėmis. Reikia vertinti tikrus žmones, tikrus draugus ir atskirti juos nuo popierinių.
Norėčiau koncertuoti ir užsienio lietuviams. Nors keliauju nemažai, mat mano verslo projektai yra užsienyje, dainuoti ten dar neteko. Mano sugrįžimas nėra komercinis projektas. Tiesiog noriu dainuoti ir tomis dainomis dalytis.
– Ligitai, jums jau 53 metai. Koks jausmas gyvenant šeštąją dešimtį?
– Aš taip nesijaučiu, širdyje man mažiau. Gal tai požiūris į gyvenimą, gal kad nuolat turiu veiklos. Žmogus pasensta tada, kai neturi tikslų, o aš jų turiu. Kalbu ne tik apie profesines ambicijas, bet ir apie vaikus. Juos reikia auginti, auklėti. Jei žmogus turi svajonių, jis gyvena. O gyvenimo būdas su TV pulteliu ant sofos, deja, neveda niekur. Taip ir baigsis gyvenimas.
– O animacinių filmų žiūrėjimas kartu su šeima?
– Bet kiek juose paslėptų minčių! Labai gerų dalykų tuose filmuose atrandi. Tai mūsų šeimos ritualas. Jie priverčia susimąstyti ir apie vertybes. Kokios jos dabar? Pinigai. O kokios dar? Dar kartą pinigai. Taip, jie yra svarbūs, jie suteikia laisvę.
Bet tikroji gyvenimo kelionė yra ne pinigai, o kartu skinami obuoliai, bendras laikas, prisiminimai ir dar daugelis kasdienių smulkmenų.
