Dalydamasi šiltais prisiminimais Dainė juokėsi, kad iki šiol pamena pirmą pasimatymą. Ir pirmąjį bučinį, kurį išprovokavo ji pati. „Kai jis pirmą kartą mane palydėjo namo, iki šiol pamenu, buvau įsitikinusi, kad pabučiuos. Bet jis tik apsikabino, atsisveikino ir nuėjo! O pabučiavo per trečiąjį pasimatymą, bet ir tai mano iniciatyva, kai pagalvėmis apmėčiau“, – juokėsi D.Baumilė.
Su pora susitikome pirmąją Dainės motinystės atostogų dieną. Moteris jau paliko darbo vietą ir kasdienę rutiną užpildys kūdikio laukimo džiaugsmais. Ji atvira: nėštumas toks lengvas, kad, regis, visos dienos kelioms savaitėms į priekį suplanuotos – pilnos aktyvios veiklos. „Žinoma, jei paskutinėmis savaitėmis pasidarys kiek sunkiau, aš tikrai pristabdysiu ir leisiu sau pagulėti, patinginiauti. Bet dabar aš pilna energijos, puikių emocijų, norisi tiek visko nuveikti!“ – šypteli ji.
Nors pora keletą minučių juokdamiesi ginčijosi, kada Dainė pranešė žinią apie šeimos pagausėjimą, – Donatas buvo įsitikinęs, kad Kūčių išvakarėse, o Dainė – kad Kūčių rytą, iš jų sklindančią emociją galima apibūdinti vienu žodžiu – laimė. Pora kūdikio lytį žino, tačiau atskleisti dar neskuba. „Žinote, visko būna. Pasakysime, kad laukiame vieno, o gims kitas. Visi po to kalbės, kad apsimelavome“, – sutartinai juokėsi pora.
Tai – ne vienintelis pokytis šeimos gyvenime. Donato jau kurį laiką nebematyti scenoje. Ilgą laiką koncertuodami su bičiuliu Luku Pačkausku grupėje „Kastaneda“ jiedu mėgavosi populiarumu ir šlovės spinduliais. Tačiau dabar D.Baumila dainininko karjerą iškeitė į renginių vedėjo darbą ir prisipažįsta, kad jaučiasi atradęs save.
– Gyvenate džiugiu laukimu – šeimos pagausėjimo. Ar ši žinia į jūsų gyvenimą įnešė kokių nors pokyčių?
Dainė: Ši naujiena mums buvo lauktas, planuotas bendro gyvenimo tęsinys. Lygiai taip pat kaip Smiltė (pirmagimė duktė. – Red.). Į santykius mes jau seniai įnešėme visai kitų dalykų. (Juokiasi.) Dabar jau esame tiesiog labiau subrendę.
– Daine, ar pamenate, kaip Donatui pranešėte džiugią žinią? Kaip jis reagavo, kad laukiatės antro vaikelio?
Dainė: Naujieną norėjau pasilaikyti iki Kalėdų ir tik tada pranešti. Bet tuo metu Donatas sirgo, mums jau reikėjo ruoštis važiuoti švęsti Kūčių, o jis gulėjo visas be jėgų, su aukšta temperatūra... Kažkaip natūraliai taip išėjo, kad šią Kalėdų dovaną įteikiau kiek anksčiau. (Šypteli.) Ir galiu pasakyti, kad ta emocija atpirko viską: maniau, net ir temperatūra akimirksniu nukrito. (Juokiasi.) Šeimos pagausėjimo labai laukia ir Smiltė.
Donatas: Dabar tarpusavyje mes labai daug bendraujame. To laiko nėra daug, bet stengiamės jį panaudoti su kaupu, praleisti kokybiškai: ne įlindę į kompiuterį, o su vaiku skaičiuojame, rašome, žaidžiame stalo žaidimus. Ir daug svajojame. Šito turbūt mes labiau mokomės iš Smiltės.
– Smiltės susilaukėte tame amžiuje, kai dar buvo būdingas jaunatviškas požiūris, didelis entuziazmas. Ar brandesniame amžiuje laukimas yra kitoks?
Donatas: Nesakau, kad tada buvome nepasiruošę susilaukti vaiko. Buvome pasiruošę. Tik buvome jauni ir į gyvenimą žiūrėjome kaip į uždarą dėžutę. Žinojome, ką kiekvieną dieną turime padaryti, kad galėtume pragyventi, savo poreikius patenkinti.
Dainė: Mes neturėjome ilgalaikio tikslo. Neturėjome to tikro supratimo, kas yra šeima, ko mes abu norime. Viskas klojosi kaip pagal tam tikrą visuomenės apibrėžtą šabloną, kaip turėtų būti. Vestuvės, namai, vaikai, darbas. Matyt, tam tikrą laiką ir save pametę buvome... Jaučiame labai didelį skirtumą, kokie buvome anksčiau ir kokie esame dabar. Gal dėl to, kad mūsų gyvenime atsirado žmonių, kurie mums parodė labai gerą pavyzdį, kas apskritai yra šeima, pagarba vienas kitam, šeimos tikslas. Labai džiaugiuosi, kad tie žmonės yra mūsų gyvenime. O Donatas apskritai dabar yra kitas žmogus. (Juokiasi.)
Donatas: Atrodo, kad visi žino kažkokias tiesas ir pagal jas gyvena. Bet kartu jie žino ir tas tiesas, pagal kurias negyvena, bet kaip ir turėtų gyventi. Neįžeidinėk, sakyk komplimentus, turėk kantrybės, stresinėse situacijose reaguok ramiai, gerbk, visą gyvenimą mokykis. Logiški dalykai. Man tuo metu atrodė: ko dar reikia mokytis? Savo jau atsimokiau, dabar reikia švęsti! Pas mus atsirado žodis „laisvė“ ir mes įvairiais būdais pradėjome jos siekti. Pirmiausia turėjo pasikeisti požiūris ir vertybės, o tai dauguma atvejų susiję su šeima. Mes pradėjome vienas į kitą žiūrėti kitaip, nuslopinome ambicijas, išmokome nusileisti.
Dainė: Perskaičiusi knygą „Penkios meilės kalbos“ supratau, kad mes apskritai menkai vienas kitą pažįstame. Nepaisant to, kad kartu esame nuo mokyklos laikų. Mokykloje juk nemoko tokių dalykų, kas yra šeima ir kaip sukurti gerą šeimos pavyzdį. Taip, mes turime nuostabius tėvus, kurie daug metų nugyvenę ir toliau gyvena kartu. Bet jie yra kita karta, jie mažiau šnekėjosi tarpusavyje. Mes esame atviresni. Aš tikiu, kad kiekviena šeima turi savų paslapčių apie ilgalaikius santykius ir gyvenimą kartu. Turi kada nors nusileisti, susitarti, apsišlifuoti.
– Turbūt pritarsite, kad gražus tas etapas, kai šeimoje nebelieka pykčių dėl ne vietoje padėto puodelio.
Dainė: Kad visai nebūtų pykčių, taip nebūna. Tiesiog pamažu jie sprendžiami kitaip. Nebelieka principinių pykčių. Yra labai geras posakis: tu būsi arba teisus, arba laimingas. Šeimoje tai visiškai galioja.
Donatas: Didelę dalį mūsų emocinių sprendimų pakeitė loginiai. Labai geras pavyzdys: ne vietoje padėjai puoduką. Tada pasakai sau „stop“: ką aš galiu padaryti? Galiu bambėti, kodėl ir vėl jis ne vietoje, galiu padėti puoduką į vietą ir nieko nesakyti. Arba galiu prieiti ir sakyti: „Na, mažute, klausyk, padėk tu tą puoduką.“ (Juokiasi abu.) Pas mus šeimoje Dainė skalbia drabužius, aš plaunu indus. Bet tai nereiškia, kad ir aš negaliu suspaudyti skalbyklės mygtukų, o Dainė – išplauti poros lėkščių. Mes papildome vienas kitą.
– Dauguma moterų nėštumo metu džiaugiasi, kad gali valgyti „už du“, o tai – puikus pretekstas neriboti savęs. Ar leidžiate pasimėgauti sau tuo laikotarpiu, kai gali valgyti ką nori ir kiek nori?
Dainė: Aš šnekėjau atvirkščiai, kad labai laikysiuosi maisto normų, bet nieko nepavyksta. (Juokiasi.) Laukdamasi Smiltės buvau priaugusi nemažai svorio – 18 kg. Planavau, kad su antru vaiku taip nebus, nes reikia prisižiūrėti, kad po to priaugtą svorį būtų lengviau numesti. Bet, matyt, organizmas diktuoja savo sąlygas, nes nesilaukiant viskas buvo paprasčiau. Dabar ypač norisi saldumynų. (Juokiasi.)
– Turbūt nejauku sulaukti klausimų apie tai, kad oficialiai judu išsiskyrę... Tad gal pagalvojate ir apie vestuves?
Dainė: Aš visuomet sakau, kad bažnytinės santuokos mes nenutraukėme. Prieš Dievą prisiekėme būti kartu ir mylėti vienas kitą. Apie vestuves, žinoma, pagalvojame. Tačiau nemanau, kad tai būtų didelė šventė su keliomis dešimtimis svečių. Dabar juk tiek galimybių susituokti jaukiai už Lietuvos ribų... Kad ir Italijoje! Dviese nepabėgtume – kartu pasiimtume artimiausius žmones. Tad ką gali žinoti, gal išties dar ištarsime vienas kitam „taip“.
– Donatai, labai įdomu, kaip įvyko tas lūžis, kad sceną iškeitėte į renginių vedėjo vaidmenį?
Donatas: Tiesą sakant, nesakyčiau, kad viskas labai kardinaliai pasikeitė. Segmentas išliko tas pats: buvimas dėmesio centre, bendravimas su publika, darbas scenoje. Gal tik kiek pasikeitė pobūdis tos žinutės, kurią aš stengiuosi skleisti. Vedantis renginius žmogus be išlygų turi būti profesionalas. Man ne gėda prisipažinti, kad į muziką, į mūsų su Luku bendrą veiklą žiūrėjau gerokai pro pirštus, atsainiai. Tai tebuvo geras gyvenimas, lengvi pinigai, smagiai leidžiamas laikas.
Renginių vedėjo darbą pasirinkau labai paprastai: aš gerai jaučiuosi tai darydamas ir nuolat mačiau save tokioje srityje. Dabar aš galiu save realizuoti. Man patinka būti tarp žmonių ir manau, kad visą gyvenimą man tai patiks.
Man šis darbas duoda gerą grįžtamąjį ryšį, todėl norisi tik dar labiau augti, tobulėti. Šiandien aš taip jaučiuosi. Nežinau, ar taip jausiuosi po penkerių metų. Scenarijaus šablonas visuomet būna, bet improvizuoju, visuomet dainuoju gyvai. Ir tai – visiškai kitokia muzika nei ta, kurią iš manęs žmonės buvo įpratę girdėti. Dažnai man sako: „Klausyk, anksčiau tu kažką ne tą dainavai.“ (Juokiasi.)
– O gal tuomet galima būtų sakyti, kad tiesiog pasikeitė jūsų prioritetai?
Donatas: Taip. Tikrai taip. Tuo laiku buvo kelionės, tuomet aš laksčiau. Man patiko vakarėliai, naktis leisti klubuose, po koncertų ilgiau užsibūti, pašėlti. Nors tai truko gana ilgai, tas gyvenimo etapas baigėsi.
Anksčiau man taip pat yra tekę vesti renginius, bet tai nebuvo vestuvės, korporaciniai, valstybiniai renginiai, kurių dabar yra išties daug. Tai buvo daugiau su naktiniais klubais susijusios šventės. Bet kuriuo atveju įgyta patirtis ir viena kita protinga mintis, kuri kartais atsiranda, pradėjo kuždėti, kad ši sfera yra visapusiškai naudinga. Tiek finansiškai, žinoma, tiek tobulėjant kaip asmenybei.
Pasibaigus tam lakstymo etapui į viską pradėjau žiūrėti atsakingai. Jeigu nori būti kurios nors srities profesionalas, turi augti. Praktika yra gerai, bet aš stengiuosi vadovautis principu „būk geresnis nei vakar“.
Paprasčiau sakant, nereikia galvoti, kad norėčiau būti geresnis už tą ar aną ir dar badyti pirštais, o tai mes labai mėgstame daryti. Bet visada reikia stengtis būti geresniam tiesiog už vakarykštį save. Reikia įžvelgti, ką darei blogai, ir galvoti, kaip tai galėtum ištaisyti, stengtis nekartoti klaidų ir iš jų pasimokyti.
– Bet juk dabar renginių vedėjų galima rasti ant kiekvieno kampo.
Donatas: Šiandien labai didelė jų pa-klausa. Iš to susiformavo pasiūla. Todėl tiek vieniems, tiek kitiems labai lengvai galima pasiklysti. Tiems, kurie planuoja savo šventę, aš visada sakau, kad reikia susidėlioti prioritetus, ko tikitės iš šventės. Vieniems smagu šaukštu per dubenį padaužyti, o kiti nori modernumo. Aš visuomet sakau „taip“ moderniam scenarijui ir požiūriui. Šventė neturi būti prisigėrimo vakarėlis. Tai turi būti įdomu, subtilu ir išlaikyta gera emocija.
Dainė: Vyras pats savęs, aišku, nepagirs, bet aš matau, koks jis grįžta namo. Jis mėgaujasi savo darbu ir kasdien stengiasi dar labiau tobulėti.
Post Scriptum
Dažnai filmų scenarijai ar knygos skelbia, kad meilė trunka trejus metus. Kad po septynerių metų šeimą ištinka krizė, o amžinos meilės modelio dabartinėje visuomenėje kaip ir nebeliko. Donatas ir Dainė šiuos etapus praėjo, o dabar jie – vėl įsimylėję lyg paaugliai. Ir to nesidrovi skelbti garsiai. Kartu su pora sutarėme sužaisti žaidimą, kurio rezultatą jie išvys tik skaitydami straipsnį. Kiekvienas jų ant popieriaus lapo užrašė žodžius, kurių kiekvieną dieną vienas kitam gal ir nekartoja, tačiau dėl jausmų yra tikri šimtu procentų. O gal net daugiau.
Donato žinutė žmonai: „Kasryt nubundu su šypsena, galėdamas apkabinti savo gyvenimo meilę. Esi nuostabi žmona, mama, draugė. Žinau, kad mūsų laukia gyvenimas, kupinas nuotykių bei pačių geriausių emocijų. Su tavimi mes kartu užkariausime pasaulį!“
Dainės žinutė vyrui: „Aš labai džiaugiuosi žinodama, kas mūsų laukia ateityje. Ypač – tavo tikėjimu tuo. Mūsų gyvenimas pasikeitė į brandžią pusę: džiaugiuosi tavo kantrybe, rūpestingumu, meile ir skleidžiamu pozityvumu. Myliu tave ir tikiu mūsų ateitimi!“
