Žurnalui „Stilius“ Vaida papasakojo apie nelengvą savo kelią į pripažinimą.
– Dabar esate grožio ir estetikos namų bendraturtė, jūsų klientų sąraše – garsiausi šalies žmonės, bet mažai kas žino, kad prieš devyniolika metų į Vilnių atvykote su penkiasdešimt litų kišenėje.
– Tuo metu su sūnaus tėčiu nutarėme pasukti skirtingais keliais, nes tuokėmės gerokai per jauni. Išvykstant iš gimtosios Palangos keliasdešimt litų naujam gyvenimo etapui įdavė draugė ir sūnaus seneliai. Su jais iki šiol palaikau artimą ryšį.
Į Vilnių iškart paimti sūnų Mantą buvo nedrąsu, nes jam buvo vos ketveri metai. Atvykusi į sostinę apsigyvenau savo močiutės name be jokių patogumų. Tada kaip niekada suvokiau, jog kai nieko neturi, o brangūs žmonės toli, lieka tik Dievo tikėjimas, tada aiškiai gali pajusti jo didybę ir buvimą šalia. Tuomet kelyje sutinki begalę gerų žmonių, kurie padeda susirasti darbą, jame pavyksta sutarti dėl kasdienio atlyginimo, o tai reiškia, kad turėsi ką valgyti. Būna, kad nieko neuždirbi, nes žmonės tiesiog neateina tavo paslaugų, vadinasi, tądien neini į kambarėlį, kuriame pietauja kolegos.
Buvo visko, kartais finansų trūkumas prispausdavo tiek, kad likdavo tik tikėjimas. Kiekvieną sudėtingą gyvenimo akimirką mane gelbėjo geri, lemtingai sutikti žmonės ir viltis.
Vėliau mums abiem su Manto tėčiu gyvenimas susiklostė palankiai: sukūrėme naujas šeimas su gerais žmonėmis. Man jau penkiolika metų gyvenime ir veikloje padeda vyras Algirdas Barniškis, garsių roko muzikos festivalių – Bliuzo naktų, „Galapagų“ ir Roko naktų – organizatorius.
– Kaip makiažo meistrė karjerą pradėjote kino srityje. Kaip žinomi žmonės elgiasi užkulisiuose, kur jų nemato gerbėjai?
– Visos žvaigždės yra labai žemiškos. Jos visko mačiusios, ragavusios ir tikrai neišsidirbinėja, akių man nedrasko, o labai ramiai išdėsto savo norus. Dažniausiai garsūs žmonės nelaukia susiraukę, kol perskaitysiu jų mintis, kad kas nors ne taip. Jie dalija patarimus, paaiškina savo viziją ir jaučiasi saugūs, nes žino, kad viskas pataisoma.
Labai retai pasitaiko nevaldomo charakterio asmenybių, kurios turi žalingų įpročių. Tada ir kyla grėsmė papulti į emocinę audrą kad ir dėl vieno štricho. Stengiuosi nepriimti situacijos asmeniškai ir jautriai: įkvepiu, iškvepiu ir dirbu toliau, o kritiniu atveju kliento paprašau duoti šiek tiek laiko susikaupti.
Darbe kartais pastebiu labai gražių žmonių, kurie įnirtingai stebi save veidrodyje. Bet tai suprantama, nes jie pirmą kartą pas mane ir nežino, koks bus galutinis rezultatas. Kas iš to, kad klientas atrodo puikiai ir sulauks daug komplimentų, bet viduje galbūt dėl kokios nors nesėkmės negali jaustis gerai. Tada stengiuosi jo nepaleisti tol, kol pagerėja savijauta, nes ir pačiai būna situacijų, kai turiu padirbėti su savo saviverte, tad stengiuosi suprasti ir kitų žmonių būseną.
– Ką darote, kai jūsų ir kliento nuomonės skiriasi?
– Pradėjusi mokytis makiažo paslapčių norėjau demonstruoti savo meną ant visų, bet bėgant laikui supratau, kad ne mano ego, o žmogus man diktuoja, kaip jis atrodys. Aš turiu atspindėti jo poreikį, nenu-krypti nuo asmenybes, tinkamai įvertinti natūrą, esybę, aprangą. Dabar jau žinau, kad makiažo meistrai neturi teisės savo meno demonstruoti ant kliento. Mūsų misija visai kitokia – parodyti tikrą žmogų ir paryškinti jo bruožus, taip atskleidžiant jo savitumą. Tik tokiu atveju viskas bus gerai.
Karjeros pradžioje nebuvo socialinių tinklų savireklamai, nebuvo kaip plačiajai visuomenei parodyti savo darbus – naujų užsakymų atsirasdavo tik dėl gerų rekomendacijų, todėl kiekviena pažintis man labai brangi. Su daugeliu pirmųjų klientų bendrauju iki šiol.
Visuomet vadovaujuosi požiūriu, kad klientas visada teisus, o aš turiu padaryti viską, kad jis išeitų patenkintas. Būna, kad žmonės nori ko nors tobulo, nes šventai tiki, kad tas, kuris užsako muziką, gali sau leisti viską. Ir turi kurti tą tobulumą, kurio tikisi klientas. Tik niekuomet negalima pamiršti savęs net tą „nupirktą“ akimirką. Svarbu būti geram ir išlikti ramiam, juk ir bloga kliento nuotaika ar noras gauti visą įmanomą dėmesį netrunka amžinai. Reikia išsiskirti taikiai ir nuolankiai.
– Mėgstate dirbti tyloje, bet neišvengiamai išgirstate labai asmeniškų istorijų. Garsenybės nori ne tik jūsų paslaugų, bet ir draugystės, nes žino, kad jų paslaptys bus saugios?
– Viskas, kas būna pasakyta darbo metu, man yra šventa. Išgirsta istorija nugula į seifą, kurio kodą žinau tik aš ir klientas. Kolektyve niekuomet neaptariame klientų, jų savybių, išvaizdos, elgesio.
Iš patirties žinau, kurie klientai negali susitikti, nes šiuo metu jų santykiai ne patys geriausi. Juokaujame, jog studijoje yra net du išėjimai, kad žmonės galėtų prasilenkti ir išvengtume nemalonių akimirkų. Būna, kad abu klientai pasakoja savo išgyvenimus, bet tai, apie ką kalbamės su vienu ir su kitu, net kaip menkiausia užuomina negali praslysti. Bendraujant man svarbu išlikti sąžiningai, nepataikauti ir patarti, jeigu esu to prašoma.
Būna, matau, kad žmogus ant kažko pyksta, ir pati jaučiuosi šiek tiek paveikta situacijos, tada prasideda transformacijos etapas. Įvardiju pyktį kaip netektį, kurią reikia išgyventi ir paleisti. Labai padeda pokalbis. Juk žmogaus siela visada yra gera, tik gyvenimo patirtis įvairi. Kartais ateina liūdna klientė ir paprašo padaryti makiažą, kuris padėtų pasijusti geriau. Tuomet suveikia efektas, kai išorinis grožis padeda atrasti ir vidinių jėgų nusišypsoti. Tai veikia kaip terapija.
– Jūs iš laisvai samdomos makiažo meistrės tapote grožio ir estetikos namų viena vadovių. Kokius žmones subūrėte aplink save?
– Žmogų, kuris ateina dirbti kartu, suvokiu ne tik kaip darbuotoją, kuris duos naudos. Sena tiesa byloja, kad tie, kurie ieško darbo vien dėl pinigų, kenkia ir sau, ir kitiems. Į kolegas žiūriu kaip į šeimos narius. Jie ateina kartu kurti, augti ir dalintis.
Empatija, emocinis intelektas man yra svarbiausios kolegų savybės. Priimdama žmogų į darbą dirbtinai nekuriu išbandymų, nes visuomet liks abejonė, ar žmogus taip pat reaguos ir realybėje. Pažinčiai užtenka savaitės, o kartais net mažiau. Dažniausiai naujokai paslysta, kai mano, jog darbas su žmonėmis mažai kuo skiriasi nuo sėdėjimo prie kompiuterio ar dokumentų. Tuomet padedame naujokui prasilaužti, o jeigu nepavyksta, žmogus pats supranta, kad nepataikė.
– Bet ką daryti, jeigu klientas yra neteisus ir piktnaudžiauja savo padėtimi?
– Jeigu sulaukiu pretenzijos, vadinasi, ji pagrįsta ir gali virsti puikiu patarimu. Kritika moko augti, be to, žmogų visuomet reikia išklausyti, jis save kasdien mato vis kitaip. Net jei pastebiu, kad klientas atėjo blogai nusiteikęs, būnu jam atlaidi, nes jis turi absoliučią teisę į savo požiūrį ir jausmus.
Kartais užtenka vos kelių akimirkų, kad suprasčiau – žmogus dar nepasiruošęs prašomai procedūrai. Tokiu atveju stengiuosi sustabdyti klientą nuo skubotų veiksmų.
Manau, žmogui save keisti iš esmės labai pavojinga, nes gali šokiruoti ne tik save, bet ir aplinkinius. Viską rekomenduoju daryti ramiai, pamažėle.
Prisipažinsiu – kuriant vestuvinį makiažą dažnai niežti rankos pakeisti nuotakos šukuoseną. Matau, kad ateina pasakiško grožio moteris su kažkokiu keistu objektu ant galvos, tuomet pradedu atsargiai jos klausinėti, kaip ji jaučiasi, ar jai patinka tokia šukuosena ir, jei tik pastebiu abejonę, kabinuosi už jos.
Man labai svarbu, kad žmogus atrodytų nepriekaištingai. Juk jei svarbiausią savo gyvenimo dieną kas nors atrodys ne taip, nuotraukų albume ir jaunikio atmintyje tas nesusipratimas liks amžiams. Man baisiausia būtų sužinoti, kad klientė mano sukurtą makiažą nusiplovė, todėl visuomet stengiuosi maksimaliai atspindėti jos norus.
– Pagarba savo darbui ir kiekvienam sutiktam žmogui – tarsi jūsų vizitinė kortelė.
– Žmogus, kaip asmenybė, susiformuoja trisdešimt penkerių metų, bet su charakteriu gali dirbti visą gyvenimą. Charakteris – tavo likimas. Kiekvienam žmogui vis kas nors nutinka, gyvenimas be problemų – iliuzija, todėl reikia išmokti su tuo svoriu tvarkytis. Kai žmogus su savimi daug šnekasi, mąsto ir sugeba būti kritiškas sau, jis gražėja.
Pradėjau praktikuoti išvykas, į kurias vykstu viena, nes namie ir darbe supa žmonės. Išvykstu mažiausiai dviem dienoms, pasiimu geriausias savo drauges knygas ir tuomet sugebu į save pažvelgti ne tik kaip į moterį, mamą, vadovę, bet ir kaip į žmogų.
Labai aiškiai tada suvokiu savo esybę. To reikia, kad suprastum, kur dabar esi, pamatytum savo trūkumus, barjerus ir pradėtum keistis. Tikrai nelaikau savęs šventuole, bet kiekvieną dieną stengiuosi sukurti geresnę savo versiją.
Mūsų visų tikslas – tapti laimingiems. Kurdami laimę sau, dovanosime vaikams gerą pasaulį. Tikiu, kad vaikai mums nėra už nieką skolingi. Jie – laisvi paukščiai, kuriems lemta patirti savo skrydį. Esu labai dėkinga sūnui už jo supratimą, idėjas ir buvimą greta.
Kad galėtume dalintis, turime investuoti į savo dvasinį augimą. Tai tarsi sielos higiena kasdienėje rutinoje. Turi būti susikaupimo, savotiškos maldos minutės. Žmogus, kuris dovanoja, apdovanoja pats save.
