„Labas rytas, Lietuva!“ vedėja Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė atvirai – apie grožį, darbus ir šeimą

2017 m. gegužės 9 d. 18:34
Indrė Greizaitė
LRT laidos „Labas rytas, Lietuva!“ vedėją Eglę Daugėlaitę-Kryževičienę (29 m.) drąsiai galima vadinti mėgstamiausiu eterio veidu. Tad nieko keisto, kad būtent ji šiemet Europai praneš Lietuvos komisijos balus „Eurovizijoje“, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Stilius".
Daugiau nuotraukų (7)
Įtampos dėl milijoninės auditorijos ji kol kas sako nejaučianti, nors tokia užduotis jai patikėta pirmą kartą.
„Jaudulį imu justi tik dabar, kai aplinkiniai pradeda teirautis. Tada suprantu, kad tai – visai svarbios pareigos, ir nepraslys pro akis.
Nors šis darbas – vos minutės reikalas, auditorija yra milijoninė, tad ir atsakomybė tenka nemaža. Tai bus ir atsakinga, ir smagi patirtis“, – įsitikinusi ne vienus metus tiesioginio eterio ryto laidą vedanti žurnalistė.
Kasdien žiūrovus su šypsena žadinanti Eglė pripažįsta – rytais namuose ji tylesnė, bet emocingesnė ir kartais mėgstanti aštresnį žodį.
Jau penkerius metus iš Klaipėdos kilusios Eglės rytas prasideda tuomet, kai už lango tamsu, o dauguma televizijos žiūrovų saldžiai miega šiltuose pataluose. Ir jau šeštą valandą ryto ji pasitempusi ir puikiai nusiteikusi sveikinasi su žiūrovais kitapus ekrano.
E.Daugėlaitė-Kryževičienė iš lovos pakyla labai sunkiai, būna naktų, kai žadintuvą tikrina kas valandą, kad tik nepramiegotų.
„Šeimoje vienintelė taip anksti keliuosi, nebent kam nors reikia kur nors skristi, tada tempas ir pasiruošimas toks pat. Ir kai manęs paklausia, kaip man pavyksta atsikelti anksti, dažnai laidą palyginu su suplanuotu skrydžiu: čia niekas nelaukia.
Pramigai – skrydis vis vien įvyksta, taip pat ir laida. Labai gerai atsimenu, kaip tėtis sakydavo, kad jei ilgai parpsiu, niekada nieko nepasieksiu. Atrodo, kad į jo posakį net kiek per daug įsiklausiau“, – šypsosi Eglė.
– Ar prieš išeidama į darbą spėjate lėtai pasimėgauti pusryčiais?
– Man pusryčiai būtini, gerąja prasme esu nuo jų priklausoma, nesvarbu, kokiu metu atsikeliu. Idealu, kai pusryčiai būna neskubūs, bet dažniausiai jie trunka 10–15 minučių. Stengiuosi, kad būtų maistingi ir suteiktų energijos visam rytui.
– Gal su kolegomis turite kokią nors rytinę tradiciją?
– Tradicija paprasta – antra kava ar pusryčiai jau pasibaigus laidai.
Žinoma, pusryčių keliauja ne visa komanda, nes kad žiūrovai budintųsi drauge, ryte dirba bene 10–15 žmonių.
Visada minime gimtadienius, tad šeštą valandą ryto pas mus gali būti net tortas pjaustomas!
– Greičiausiai ne vienas žiūrovas mano, kad jums niekada nebūna blogos nuotaikos. Kaip pavyksta nuo pat ankstyvo ryto žiūrovus žadinti su šypsena?
– Matyt, toks jau mano būdas – nebūti nuotaikos žmogumi. Būna geresnių rytų, kai ūpas tiesiog yra, darbas einasi sklandžiai ir pavyksta dėlioti mintis. Būna, kad tiesiog nesikloja. Svarbiausia – natūralumas net suklydus ar nusikalbėjus į lankas. O geros energijos įkrauna ir pašnekovai, atvykstantys į studiją.
– Kuo šis darbas jus žavi?
– Jis toks daugiabriaunis. Improvizacija, milžiniškas temų spektras, didelė dinamika. Kartais net atrodo, kad tikrai niekaip nesuspėsi... Ir, žinoma, nuolatinis tobulėjimas, nes darbas matomas – savistaba ir savikritika čia taip pat gelbėja. Man gera, kai žmonės nuoširdžiai sako, kad be manęs rytas ne toks mielas bei sklandus ir kad aš pasibeldžiu į daugelio lietuvių šeimas, praskaidrinu jų ryto rutiną. Šis darbas daug išmoko, nemenkai nuzulina charakterio kampus. Juk būna visko: ir erzelio, ir tokių akimirkų, kai galvoju, kaip smagu, kad mūsų komanda tokia didelė.
 
Manau, įgavau laisvumo prieš kameras, natūralumo, yra dalykų, kuriuos kaskart tobulinu, ir visada reikia save kontroliuoti, bet dėl to tik įdomiau.
– Ar po laidos pavyksta bent šiek tiek pamiegoti?
– Po laidos ruošiuosi kitai laidai, ieškau pašnekovų, kuriu anonsus. O papietavusi jau galvoju apie popiečio miegą. Kai kada pavyksta, kai kada ne.
Svarbiausia nepersimiegoti, nes vakare būna labai sunku. O vakarop turiu įvairios veiklos – tai ir susitikimai, ir renginiai, ir sportas.
Kaip ir visiems, matyt, skirtumas tik tas, kad mano diena gerokai ilgesnė.
– Dirbate ir renginių vedėja. Ar ši veikla atima daug laiko?
– LRT eteryje, be laidos, tenka vesti papildomus renginius arba projektus, ir tai man tikrai labai patinka. Nėra taip, kad renginių grafikas suplanuotas bent porą mėnesių į priekį, bet būna savaičių, kai kur nors tenka vesti bent po vieną renginį. Man artimas toks darbo pobūdis – tai geras šaltas dušas, nes žiūrovus matai arti, o ne tik numanai, kas dedasi anoje ekrano pusėje.
– 2015 metais kalbininkų komisija jus išrinko kalbos grynuole. Kaip tobulinate savo kalbą?
– Šis įvertinimas buvo lyg ir avansu. Nė vienas nekalbame 100 procentų taisyklingai. Tik kalbant be suflerių – o tai aš darau turbūt 90 procentų viso laidos laiko – galimybių suklupti gerokai daugiau. Tad visada turiu galvoti ir, jei tik kyla abejonių dėl kirčiavimo, spėti pasitikrinti.
Nesu kalbos žandaras ir kitų, pavyzdžiui, kompanijoje vakarojant, nepuolu taisyti. O kai grįžtu į Klaipėdą, iškart pasiduodu ir kirčius dėlioju taip, kaip seniau. Tada grįžus į darbus vėl reikia susiimti, nes tie klaipėdietiškos šnektos kirčiai labai patogūs. (Šypsosi.)
Tai yra amžinas darbas, kartais sėdi ir dešimtkart sau kartoji taisyklę ar žodžio kirčiavimą ir vis vien, žiūrėk, tiesioginis eteris, gyva kalba, ir vėl klaida.
– Teko girdėti, kad jums buvo piešiama smuikininkės ateitis. Kaip supratote, kad norite pasukti į žurnalistiką?
– Smuikininke galėjau tapti, bet būtų reikėję labai anksti išvykti iš namų. Man, jautriai ir prisirišusiai prie šeimos, tai būtų buvęs nemenkas išbandymas.
Be to, puikiai sekėsi mokslai, tad tėvai patarė spręsti pačiai. Aš ir nusprendžiau.
Pasigailiu tik vieno – kad negriežiant smuiku labai greitai dingsta įgūdžiai. Todėl jį vis išsitraukiu, susiderinu ir pagroju vieną kitą kūrinio pradžią ir padedu.
– Kokia esate darbe ir kokia namie?
– Manau, vienintelis skirtumas būnant namie tas, kad esu gerokai tylesnė, ypač rytais. Dar esu gerokai emocingesnė ir viską rėžiu tiesiai. Mėgstu pajuokauti ir gal net aštriau kai ką pasakyti.
– Prieš porą metų vasarą ištekėjote už teisininko Dominyko. Kaip puoselėjate savo meilę?
– Laimingos santuokos receptą pasakysiu tada, kai mudu minėsime auksines vestuves.
Galima skaityti, galima klausyti kitų patirčių, bet niekas nenukaldins tavo laimės. Mano taisyklė paprasta – išsikalbėti ir nepalikti to kitai dienai.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Drauge sportuojame, keliaujame. Visada smagu atrasti nepažintų vietų, net čia, Lietuvoje, tiek daug dar nesame matę. Mėgstame koncertus, operą, baletą. Kiek leidžia laikas, būtinai aplankome.
Džiaugiuosi, kad turime draugų, kuriems toks laisvalaikis nesvetimas, tad visai šauniai paturistaujame ir „pasikultūriname“ su gausesne kompanija.
 
– Gal judu su Dominyku jau mąstote ir apie atžalas?
– Kai kuri šeimą, dažniausiai šis klausimas nėra ignoruojamas. Ir dažnai pagalvoji, kaip atrodys tavo mažyliai, kokie jie bus, kaip augs, kaip mes auginsime, ką duosime, ko mokysime. Apskritai, manau, neįkainojamas jausmas tapti tėvais. Tad niekur nedingsiu – noriu ir aš patirti motinystės jausmą. O kada tai bus? Dirbu ekrane, tad tikrai neprasprūs pro akis.
– Ar jūs iš tų moterų, kurios ilgai ruošiasi prie veidrodžio?
– Valandžiukė, ir aš pasiruošusi. Jei tai labai svarbus renginys, dažniausiai makiažą ir šukuoseną patikiu specialistams. Džiaugiuosi atradusi savus grožio specialistus. Kai kurie jų nekinta jau kokius penkerius metus. Labai vertinu žmones, kurie dievina savo darbą ir dirba su tokia meile, kad tiesiog nepavykti negali.
– Nuo tada, kai žiūrovai jus pirmą kartą išvydo televizijos eteryje, pasikeitė ir jūsų išvaizda: tapote lieknesnė ir labiau savimi pasitikinti. Ką patartumėte žmonėms, kurie nori atsikratyti svorio?
– Įjungti valios mygtuką. Nustoti užkandžiauti ir varstyti šaldytuvą. Pajudėti bent keliskart per savaitę. Nevalgyti daug maisto vienu kartu.
Pabandyti atsisakyti cukraus ir bandelių. Jei sakote, kad neturite laiko valgyti pietų, pasigaminkite iš vakaro ir atsineškite. Tai neužtrunka daug laiko – 15–20 min., ir jūs dviem dienoms turite pietų lauknešėlį.
– Lankote bokso treniruotes. Dauguma tai laiko vyrišku sportu.
– Neseniai su viena mergina per bokso treniruotę aptarėme, kad joks stereotipiškai vyrišku vadinamas sportas neišmuš moteriškumo. Tu arba moteriška, arba ne. Šis sportas, kaip ir bet kuri fizinė veikla, padeda koordinacijai, ištvermei ir koncentracijai. Kodėl boksas, o ne, tarkime, aerobika? Ogi įdomiau ir nėra jokios monotonijos. Nemanykite, kad boksas – tik padriki smūgiai. Pirmiausia reikia išmokti smūgiuoti techniškai. O tie, kurie netiki, – bokso mitus laužo per treniruotes.
natūralumasEglė DaugėlaitėRytas
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.