Tėvai dar vaikystėje atsižvelgė į vietoje nenustygstančios penkiametės mergaitės norus ir nuvedė į baleto būrelį. Vėliau buvo gimnastikos, sportinių šokių pamokos, tad aišku, iš kur ta nepriekaištinga moters laikysena.
„Vis dėlto baigus mokyklą reikėjo rinktis, ar studijuoti rimtus mokslus universitete, ar likti prie šokių ir išvažiuoti į užsienį. Pasirinkau universitetą, bet nuo šokių taip pat nenutolau. Įsiliejusi į krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ šokėjų grupę susipažinau ir su Mindaugu. Taip mūsų keliai ir susikirto“, – juokėsi E.Andreikaitė.
Vilniaus universitete lietuvių filologiją ir ispanų kalbą studijavusi Eglė kuriam laikui pagal mainų programą buvo išvykusi ir į saulėtąją Ispaniją, kur tuo metu žaidė mylimasis. O baigusi studijas susikrovė lagaminus ir pradėjo naują gyvenimo etapą.
Trejus metus praleidę Ispanijoje, jau kurį laiką Mindaugas ir Eglė gyvena šurmulio pilname ir niekuomet nemiegančiame mieste – Niujorke. Ir nors namų ilgesys išvykusius visuomet aplanko, Eglė įsitikinusi: jos namai šalia Mindaugo.
Pora kartu jau daugiau nei penkerius metus. Tą laiką, kol Mindaugas žaidė Ispanijos Malagos „Unicaja“ komandoje, šalia jo buvo ir Eglė. Juokaudama moteris prisiminė, kad pirmieji mėnesiai saulėtoje Ispanijoje buvo iššūkis, nes reikėjo priprasti prie lėto ispanų tempo ir neatsakingumo.
Tačiau ji greitai įsiliejo į ispanų gyvenimo ritmą ir atrado sau mielos veiklos – vedė šokių pamokas, fotografavosi reklamoms. Ir, žinoma, po treniruočių grįžusį mylimąjį lepino pačios ruoštu maistu.
E.Andreikaitė įsitikino: šiltas Ispanijos klimatas ir lėtas gyvenimo tempas visiškai skiriasi nuo Niujorko, tačiau jų gyvenimo permainos nepakeitė.
– Ne pirmą kartą paskui mylimąjį išvykote iš Lietuvos. Šįkart tas atstumas nuo namų išties didelis, o kur dar laiko skirtumas. Kokios buvo jūsų pirmosios įkurtuvių savaitės? Ar iškart pripratote prie didelio miesto ritmo?
– Tiesą sakant, nors JAV ir gerokai toliau, to skirtumo per daug nejusti. Bet kokiu atveju grįžti namo sezono metu kartu negalime, o bendrauti su artimaisiais nebent šiek tiek trukdo didesnis laiko skirtumas. Tačiau labai norint viską galima išspręsti. Džiugu, kad dėl krepšinio turime galimybių pagyventi visiškai skirtingose šalyse ir kultūrose, jas pajusti.
– Galbūt užklupus namų ilgesiui pagalvojate, kad ateityje savo gyvenimą vis dėlto galėtumėte sieti su Lietuva?
– Natūralu, kad kartais taip būna, tačiau kai negali pakeisti situacijos, tereikia su ja susitaikyti. Apie tokią tolimą ateitį galvoti būtų drąsu. Niekada nežinai, ką atneš kita diena. Tačiau, be abejo, Lietuva mums buvo, yra ir tikrai visada bus artimiausia širdžiai.
– Ar dažnai bendraujate su namiškiais?
– Paaiškėjus, kad nebeliksime Malagoje, manėme, jog gerokai sumažės ir svečių. Tačiau Niujorkas turbūt net lenkia Malagą pagal norinčiųjų aplankyti skaičių.
– Ar Niujorke gaminate lietuviškus patiekalus?
– Lietuviškų patiekalų dažnai gaminti netenka. Sezono metu Mindaugo mityba gana griežtai sustyguota. Tad kad ir kaip jis mėgtų lietuvišką virtuvę, ja labiausiai mėgaujasi vasarą pas mamą. Sezono metu gaminu šiek tiek sveikesnį ir lengvesnį maistą.
– Ar nebuvo abejonių, ką veiksite išvykusi, o gal priešingai – vykote jau turėdama tam tikrų karjeros ambicijų?
– Klausimo, ar verta vykti, nebuvo. Tačiau klausimų „ką ten reikės veikti?“, natūralu, visada būna.
Tačiau esu labai laiminga, kad tiek Malagoje, tiek dabar Niujorke pavyko rasti daug veiklos. Aš tiesiog negaliu sėdėti namie ir nieko neveikti. O Niujorkas – galimybių miestas. Reikia tik mokėti ir norėti tomis galimybėmis ir progomis pasinaudoti.
– Jūsų veikla ir toliau siejasi su šokiais. Galbūt ateityje norėtumėte labiau išplėsti šią veiklą ir... atidaryti šokių mokyklą?
– Atvykusi į Niujorką dalyvavau šiuolaikinio baleto grupės „BalletNext“ atrankoje ir gavau kvietimą prisijungti prie jos. Tad treniruojuosi ir šoku su šia grupe. „BalletNext“ įkūrėja – ABT („American Ballet Theatre“) buvusi solistė Michele Wiles, tad galimybė dirbti ir mokytis iš jos yra neįkainojama. Puikiai sutariame ir su ten esančiomis šokėjomis ir šokėjais. Jie pamažu tampa naujais draugais Niujorke. Minčių yra visokių, tik dėl nežinomybės, kur būsime ateityje, visas idėjas bent kol kas tenka atidėti į šalį.
– Įprasta, kad už namų jaukumą atsakinga moteris. Kas jųdviejų šeimoje labiau mėgsta sukiotis virtuvėje ar renka filmus jaukiam vakarui?
– Tas įprastas dalykas yra ir pas mus. Mindaugas pakankamai išsikrauna ir pavargsta treniruotėse ir per rungtynes, todėl nieko keista, kad užimti svečius yra mano reikalas. Dabar labai nebloga gide galėčiau būti ne tik Malagoje, bet ir čia, Niujorke. Tikrai nesiskundžiu dėl namų ruošos. Man patinka kartais pasisukioti virtuvėje ir pabandyti kuo nors nustebinti.
– Dažnai krepšininkų antrosios pusės tiesiog būna gražios, nevengia viešai kalbėti apie įvairias grožio procedūras, prabangius pirkinius, keliones. Būtent tai niekada nebuvo jūsų prioritetas. Kokia jūs pati ar judu su Mindaugu esate kasdieniame gyvenime?
– Kalbėti apie kitus būtų netaktiška. Kiekvienas žmogus pasirenka, ką kalbėti, ką operuotis ar kokiu būdu leisti pinigus. Nėra vieno teisingo kelio. Mindaugas yra labai taikliai pasakęs, jog automobilis reikalingas tam, kad nuvažiuotum iš taško A į tašką B, o laikrodis – kad rodytų laiką. Džiugu, kad šiuo metu turime tokias sąlygas, kad dažnu atveju gali per daug negalvoti apie finansus. Bet nemanau, kad tai turėtų būti priemonė pasirodyti prieš kitus žmones.
Lietuva Niujorke
Neseniai Eglė dalyvavo lietuvės stilistės Editos Nyork projekte. Edita su komanda iš Lietuvos įspūdingiausiose Niujorko vietose įamžino ten gyvenančias skirtingų rasių moteris, aprengusi jas lietuvių dizainerių kūriniais.
Be Eglės, Niujorko grožį ir įvairiapusiškumą atskleidė Haityje gimusi, Majamyje augusi, o dabar nekilnojamojo turto agente Niujorke dirbanti Roselie bei Kolumbijoje gimusi, bet šiuo metu Niujorke pardavėja dirbanti Diana Herrera. Visos trys moterys buvo papuoštos „Laura Daili“, „Robert Kalinkin“, „Wear Mad By July“, „Loulu Et Tu“, „Liza Svajos“, „Bevangardo“, „Pepper Me“, „S.B. Linija Accessories“ kūriniais, pagražintos vizažistės Jurgitos Beržonskienės ir įamžintos fotografės Jevgenijos Žukovos.
„Niujorke fotografavome dvi dienas, pradėjome Centriniame parke, stojome prie Bruklino tilto, Centrinės Niujorko bibliotekos, Bruklino parko, Taimso aikštėje ir baigėme prie „Flatiron“ pastato. Tempas buvo ypač didelis, iššokdavome iš savo juodo autobusiuko neleistinoje vietoje, prie pat policininkų akių, kaip blogiukės iš filmo ir puldavome fotografuoti“, – prisiminė Edita Nyork, netrukus ketinanti panašų projektą pakartoti Meksikoje.
