Smiltės gyvenimas pastaraisiais metais labai pasikeitė. Pernai ji išsiskyrė su vyru Dariumi Bagdžiūnu, su kuriuo susilaukė dabar jau trejų metų Petros Laisvės. Tačiau netrukus į jos širdį pasibeldė organizacijų plėtros specialistas Kęstutis Vingilis – jie susižadėjo ir šį mėnesį susilauks atžalos.
– Praėjusiais metais išsiskyrėte su vyru. Ko išmokė pirmosios santuokos baigtis?
– Supratau, kad žmonių santykių nereikia mėginti įsprausti į įsivaizduojamus rėmus ir visko pagal tai matuoti. Taip pat geriau pažinau save, sužinojau apie save ne tik gražių, bet, deja, ir baisių dalykų. Tačiau tai labai svarbi patirtis – kai atvirai pripažįstu savo silpnybes, apima stiprus impulsas imtis pokyčių.
Atsirado poreikis pačiai susikurti tvirtesnį pagrindą po kojomis, jau nekalbant apie atsakomybės jausmą už save, Petrą ir artimuosius.
Santuoka – tai tik formatas, mūsų santykiai nenutrūko, jie tik pasikeitė. Su buvusiu vyru bei jo šeima mes ir toliau bendraujame draugiškai, jis yra puikus, rūpestingas tėtis.
– Visąlaik dirbote žemiškus biuro darbus, tačiau jus geriausiai žinome kaip modelį. Ar mada vis dar jūsų gyvenime?
– Mada ir stilius niekada nepalieka manęs. Peržiūriu sustabdytas akimirkas, pasikartoju, ko mane išmokė modelio gyvenimo patirtis. Kai ką pritaikau šiandien, o kartais ir sustabdau save, primenu sau, kad dabar išgyvenu kitą gyvenimo etapą: be kamerų, pozavimo, susikurtų įvaizdžių.
Sunku išeiti iš to, kas buvo įprasta, tačiau man tai tikras prabangos laikas, kai įsisąmoninu savo patirtį ir svarstau, kaip ją pritaikyti ateityje.
Man labai reikia pauzių, kad ir vėl šokčiau pagal savo vidinę muziką, iš širdies.
– Kaip kilo mintis pasukti į visai kitą sritį ir pradėti gaminti „TUTU Spot“ ledinukus?
– Pradžia buvo labai spontaniška. Neturėjome finansinių įsipareigojimų investuotojams, todėl šią naują veiklą priėmėme kaip laisvalaikio leidimo būdą. Tuo metu abi su partnere Elvita Brazdylyte gyvenome Naujamiesčio loftuose ir kaip tik gegužės mėnesį šiame rajone turėjo vykti Dizaino savaitė.
Paskutinę minutę sugalvojome joje dalyvauti. Tuo metu dirbau reklamos gamybos prodiusere, o Elvita buvo akademinėse atostogose po vaiko gimimo (studijavo scenografiją), tad galvose besisukančių meninių idėjų tikrai turėjome. Naktį kūrėme, o dieną – bandėme, kepėme, virėme iš to, ką turėjome namuose. Galiausiai mūsų eksperimentu tapo ledinukai – jais prekiavome senovinio lifto šachtoje.
– Jums pavyko tai, apie ką svajoja daugelis, – prasimušti į tarptautinę rinką. Ar už tai reikėtų dėkoti kažkada kilusiai idėjai ledinukų formai skirti ne mažiau dėmesio nei jų sudėčiai?
– Manau, kad taip, nes mažai kas eksperimentuoja su forma, idėja, tad iš karto sulaukėme didelio susidomėjimo. „TUTU Spot“ yra vadinamųjų nišinių saldainių studija, todėl stengiamės pasiūlyti daugiau personalizuotų ir kūrybiškų variantų.
Juk sakoma: „Toks gražus daiktas, kad jei galėčiau, suvalgyčiau!“ Prašom! Būtent tai mes ir sukūrėme, tai – visai nauja produktų kategorija. Įdomu kurti ir eksperimentuoti versle nesivadovaujant jau nusistovėjusiomis taisyklėmis. Netiesiogiai skatiname antivartotojiškumą: mums malonu, kad žmogus mėgaujasi saldainiu ilgiau, laiko jį kaip dovaną, įkvėpimo šaltinį.
– Man jūs su Elvita labiau primenate dvi kūrėjas, o ne dvi verslininkes. Ar tai, kad į verslą nėrėte mažai ką žinodamos apie jo taisykles, jums ir suteikė laisvės eksperimentuoti?
– Manau, kad taip. Niekada neplanavome kurti tokios saldainių studijos, taip nutiko dėl natūralios įvykių sekos: sugalvojome smagiai praleisti savaitgalį, žmonėms patiko, nusprendėme pabandyti rimčiau, žmonėms ir toliau patinka.
Mūsų darbe viskas vyksta labai natūraliai ir greitai. Kūrybos procesas – vienas maloniausių procesų: dirbame tik su Elvita, dėl kai kurių produktų pasitariame su platintojais, nuolat stebime aplinką, užsirašome vartotojų komentarus.
– Ar auginant patirties bagažą visą šį laikotarpį keitėsi jūsų verslas ir požiūris į jį?
– Pradėjome nuo požiūrio „svarbu, kad būtų smagu“, tačiau kai pamatėme, kokius vandenis dar galime užkariauti, nusprendėme į tai žiūrėti rimčiau. Anksčiau neįvertinau, kad ir versle yra daug kūrybos.
Anksčiau su Elvita dirbdavome kada norėdavome ir kaip norėdavome, daug eksperimentuodavome. Išgyvenome visus etapus: kažkada pačios virėme karamelę ir keliavome po įvairias vasaros šventes pristatyti savo produkcijos.
Mums kokybė ir estetika visuomet buvo labai svarbu, todėl to siekėme, o visam kitam taupėme, kruopščiai skaičiuodavome centus.
Po kurio laiko, padidėjus gamybos apimčiai ir atsiradus samdomiems darbuotojams, perėjome į kitą lygmenį. O kur dar gamybos technologijų išmanymas, maisto ruošimo įmonės valdymas?
Į viską gilinomės abi su Elvita, daug padėjo žmonės, jau ilgą laiką bendradarbiaujantys su maitinimo įstaigomis, užsiimantys didmenine, mažmenine prekyba: skambindavome jiems, klausdavome, konsultuodavomės.
Per tą laiką verslas tapo mažu mūsų šeimos nariu, juo rūpinomės labai atsakingai. Daug pirmųjų prekybos taškų, kuriuose prekiavome saldainiais, irgi buvo iš pažįstamų, draugų rato: vieni pradėdavo veikti, kiti liaudavosi, tačiau visiems jiems esame labai dėkingos už pasitikėjimą ir tikėjimą produktu. Be jų pagalbos nebūtume šiandien ten, kur esame.
– Ar nesunku suderinti augantį ir dėmesio reikalaujantį verslą su rūpestingos mamos pareigomis?
– Gimus dukrai Petrai Laisvei leidau sau šiek tiek atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Tuo metu pasikeitė prioritetai, darbo organizavimo principai. Dabar, laukdamasi antrojo kūdikio, jaučiuosi kur kas ramiau, esu susikoncentravusi į darbus, jau turiu viziją, kaip galėsiu viską ramiai suderinti ir jam gimus. Tiesa, dabar dienos išties intensyvios, pripažįstu, kad pasiilgstu visuomeninio gyvenimo, šurmulio...
– Ar turite viziją, kokias vertybes ugdysite savo vaikams?
– Vaikus palaikysiu visuose jiems svarbiuose gyvenimo etapuose, o labiausiai – ieškant pusiausvyros tarp kritinio požiūrio ir idealizmo. Išmokyti juos turbūt galėsiu tiek, kiek moku pati ir kiek jiems tai bus įdomu.
Galbūt stengsiuosi diegti ne konkrečius dalykus, bet formuoti tam tikrą požiūrį į verslą, ekonominius ir žmonių santykius. Pavyzdžiui, mano mama, kaip ir daugelis tos kartos tėvų, gyvendama kitoje santvarkoje negalėjo manęs išmokyti kapitalistinio gyvenimo principų, tačiau visada stengėsi skiepyti vidinę stiprybę, atkaklumą, valią, skatino kūrybiškai ieškoti išeities iš beviltiškos padėties ir niekada neprarasti humoro jausmo.
