Didžėjai šiuolaikiniame pasaulyje – lyg roko žvaigždės. Didžėjų pasiklausyti ateina minios, o jaunimas dažnai juos garbina labiau nei dainininkus.
Šlovės spinduliuose jau spėjo pasimaudyti ir telšiškė Samanta. Po pergalės tarptautiniame didžėjų konkurse „Burn Residency“, ko gero, buvo dvi nuomonės: arba ji užmigs ant laurų, arba toliau skinsis kelią muzikos pasaulyje.
Kokie Samantai buvo pastarieji metai?
„Po pergalės vis dar sulaukiu klausimų, kaip man sekasi. Pastebėjau, kad dauguma žmonių su manimi anksčiau nebendravo, o laimėjusi jiems pasidariau įdomi. Todėl nuomonė peršasi tik viena – jiems įdomu, ar neužmigau ant minėtų laurų. Kam nepaglostytų širdies, jei kam nors nepasiseka? Deja, tokių žmonių yra labai daug. Aš esu ir būsiu žmogus, neleisiantis jiems tuo džiaugtis. Neleisiu sau nė minutės pokaičio miego ant laurų. Toliau kursiu ir sieksiu savo užsibrėžtų tikslų“, – dėstė Samanta.
Pastarieji metai Samantai buvo kupini atradimų bei didelių ir gražių renginių, kuriuose, kaip sako jauna moteris, jai buvo garbė groti. Lietuvaitė 3 kartus apšildė vieną garsiausių technomuzikos didžėjų Dubfire. Argentinoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje grojo prieš tūkstantines minias ir gali pripažinti – tai buvo geriausi jos pasirodymai!
„Lenkijoje vykstančio festivalio „Audioriver“ bilietai buvo išparduoti ir susirinko turbūt rekordinis skaičius – 25 000 žmonių! Pernai pirmą kartą grojau Stokholme, festivalyje „Sonar“. Labai didelį įspūdį paliko garsių didžėjų sąrašas ir jų grojimas.
Po šio festivalio jaučiausi pasisėmusi elektroninės muzikos žinių. Lietuvoje pilnoje šokių muzikos aikštelėje apšildžiau garsųjį Johną Digweedą, o Ibisoje vakarėlyje laive – vieną žinomiausių pasaulyje didžėjų Pete’ą Tongą. Susipažinau su begale talentingų didžėjų bei prodiuserių. O tuos, kuriuos pažinau kiek anksčiau, buvo be galo gera vėl pamatyti, tačiau didžiausias malonumas – kad jie mane atpažino ir kreipėsi vardu“, – įspūdžiais dalijosi S.Savickytė.
– Ar viešumas jus pakeitė kaip asmenybę?
– Labai gerai, kai žmogus pasikeičia į gera. Tačiau visada buvau gera ir gero vėjo linkėjau kitiems, manęs niekas taip ir nepakeitė. Tiesa, įgavau daugiau drąsos ir stiprybės kiekviename žingsnyje. Anksčiau ganėtinai jautriai reaguodavau į neigiamus komentarus, o dabar išmokau dėl to nekvaršinti galvos. Neigiamą energiją išmokau paversti motyvacija, skatinančia judėti į priekį.
– Pastaruoju metu jums teko susipažinti su garsiausiais pasaulio didžėjais, keliauti po pasaulį. Ar nebūna taip, jog kartais sunku patikėti, kad tai ne sapnas?
– Kai visi susirenkame vakarieniauti prieš renginius – visada savęs klausiu: nejaugi tikrai sėdžiu drauge su šiais didžiais žmonėmis? Tiesą sakant, apie tai net nebuvau svajojusi ir tuo labiau nemaniau, kad bus taip beprotiškai gera būti su tokiomis asmenybėmis.
Labai gerai atsimenu savo pirmąją vakarienę Ibisoje su J.Digweedu. Prieš eidama vakarieniauti labai jaudinausi, svarsčiau, ką reikės kalbėti, ko paklausti. Per vakarienę jis pirmas mane užkalbino, o skirstantis dar ir padovanojo 6 savo kompaktinių plokštelių rinkinius bei savo įrašų studijos marškinėlius.
– Pasikalbėkime apie technomuzikos vakarėlių užkulisius, juk ne viskas auksas, kas auksu žiba. Esate mergina, o didžėjų merginų nėra daug. Ar netenka sulaukti nepadorių pasiūlymų?
– Deja, tenka. Po grojimo geriausiame ir garsiausiame pasaulio klube „Space“, esančiame Ibisoje, ėjau paklausyti kitų didžėjų muzikos kitoje scenoje. Prie manęs priėjo vienas klubo darbuotojų. Jis matė mane grojančią ir paklausė, ar norėčiau pratęsti grojimą jo viešbučio kambaryje. Pasijutau nekaip, nors neparodžiau to ir nesutrikau, tiesiog trumpai atšoviau: ne, ačiū, ir nuėjau savais keliais.
Nereaguoju į tokius pasiūlymus aršiai. Turiu omenyje, kad kitos, ko gero, trenktų tokiems per veidą. Stengiuosi į tokias situacijas žiūrėti ir reaguoti ramiai.
– Ar nebūna taip, kad tiesiog pavargstate nuo trankios muzikos, žmonių apsupties, darbo naktimis ir paryčiais?
– Nelygu, kiek laiko skrendu iki vietos, kurioje groju. Kita vertus, esu jauna ir nemanau, jog turėčiau skųstis dideliu nuovargiu. Juolab kad esu nauja didžėjė tarptautiniu mastu ir jeigu renginyje yra garsių didžėjų, niekada nepraleidžiu progos su jais susipažinti ir pabendrauti. Lygiai taip pat kalbuosi su renginių organizatoriais ir bandau užmegzti draugiškus ryšius. Tai svarbu, jei nori būti pakviesta ir kitą kartą.
– Ne vienas garsus didžėjus, grojantis technostiliaus ar hauso muziką, namuose klausosi visiškai priešingos muzikos, tarkime, klasikinės. Ar tai būdinga ir jums?
– Labai teisinga įžvalga. Mano namuose foninė muzika gali pasikeisti gal net ir 5 kartus per dieną. Tai priklauso nuo nuotaikos, o mano nuotaika labai dažnai keičiasi, tad kartu keičiasi ir muzikos stiliai.
– Kai pasirašėte sutartį su agentūra „Titan International“ ir viena garsiausių agentūrų „The Bullitt Agency“, kurią įkūrė Dubfire, jums buvo užsiminta apie tai, jog reikėtų išsikraustyti į Berlyną ar Londoną. Ar vis dar neplanuojate emigruoti?
– Planuoju. Tačiau šiuo metu dar ne laikas, kalbėjomės su vadybininku šia tema, abu manome, kad reikėtų palaukti, kol dar labiau įsivažiuos mano grojimai užsienyje.
– Praėjusiais metais vykote į vieną garsiausių Argentinos festivalių, o štai dabar neseniai grįžote iš Kolumbijos festivalio „Eivissa Sound“. Kokių įspūdžių parsivežėte?
– Argentinoje grojau 3 dienas kartu su Dubfire. Kiekvienas grojimas buvo vis geresnis, o žmonių skaičius aikštelėje vis didėjo!
Kolumbijoje grojau mažoje Šventojo Andriejaus saloje, festivalyje „Eivissa Sound“. Prie šios salos yra dar mažesnių salyčių, vienoje jų buvo pastatyta atskira scena. Grojau pagrindinėje saloje ir pagrindinėje scenoje, kurioje pasirodė visi garsūs didžėjai. Man taip pat teko garbė apšildyti Johną Acquavivą ir groti kartu su Kaiserdisco.
Tiek Argentinoje, tiek Kolumbijoje įspūdžiai buvo nepakartojami, į abi vietas skridau pirmą kartą. Labai nustebino Pietų Amerikos žmonės: šiluma, noru bendrauti, jie net kitaip šoka! Vienas didžėjus man patarė atkreipti dėmesį į argentiniečių judesius. Jie šoka judindami pečius – lyg jais irkluodami, plaukdami, sunku nupasakoti, bet kai tai pamačiau savo akimis, labai prajuokino, niekada nebuvau kur nors to mačiusi! Beje, kelionės metu orai buvo fantastiški! Man pasisekė, nes per abi keliones turėjau šiek tiek laisvo laiko, tad nepraleidau galimybės pasilepinti Pietų Amerikos saule ir žiemą grįžti įdegusi.
– Kolumbija apipinta daugybe mitų: anksčiau kalbėta, kad neva tai šalis, netinkanti turizmui, čia grobiami turistai, klesti narkotikų verslas. Kokia Kolumbija pasirodė jūsų akimis?
– Skrisdama į Kolumbiją turėjau 13 valandų pauzę prieš kitą skrydį, nutariau pernakvoti viešbutyje. Važiuodama Bogotos gatvėmis mačiau didžiulį kontrastą – tarp apšviestų didesnių pastatų ir nešvarių tamsių gatvių. Su vienu didžėjumi teko nemažai kalbėtis apie Kolumbiją. Deja, jis patvirtino, kad geriau nevaikščioti vakarais nežinomomis gatvėmis ir jokiais būdais neišsipuošti, nes gali būti apiplėštas net ir vidury dienos. Vietiniai plėšikai, pamatę žmogų su nauju telefonu, tiesiog prieina, išsitraukia peilį ar pistoletą ir ramiu veidu atima jį iš tavęs. Jis patarė nesirengti brangiais drabužiais, nerodyti naujų telefonų ir panašiai.
– Ką planuojate netolimoje ateityje?
– Labai netikėtai susipažinau su grupe „Happyendless“ ir dar labiau nustebino tai, jog jie domisi technomuzika. Todėl nusprendėme pabandyti dirbti kartu, netolimoje ateityje išgirsite mūsų bendrus darbus! Neseniai gavau patvirtinimą, kad vyksiu į Airiją apšildyti Dubfire. Taip pat noriu kuo greičiau susitvarkyti reikalus su Amerikos darbo viza, o tada agentūra galės pradėti planuoti ten mano turą.
