Šiandien Edilija vėl kuria. Tiesa, nebe muziką, o... papuošalus. Savo dirbiniams ji suteikė „Water For Soul“ („Vanduo sielai“) pavadinimą. Ne veltui – moteriai labiau nei materialūs dalykai rūpi dvasiniai. Edilija nebijo pripažinti, kad nutolo nuo savo prigimties ir vis dar bando atrasti save tikrąją.
Savęs ieškoti ji pradėjo netikėtai nutrau-kusi sėkmingą dainininkės karjerą ir neturėdama tolesnio plano. Tuomet jautėsi tarsi būtų pagaliau išsilaisvinusi. Po kelerių metų išsiskyrė su vyru, susikrovė lagaminus, pasiėmė pusantrų metų dukrą Lelą ir paliko namus. Galiausiai moteris dingo iš viešumos ir džiaugėsi atrasta ramybe.
Edilija per tą laiką save išbandė ir pardavėjos, ir direktorės kėdėje, bet net ir pastaroji iki galo nedžiugino.
„Nenoriu būti įsprausta į tam tikrus rėmus. Trokštu daryti tai, kas man suteikia pasitenkinimo.
Jeigu ką nors darau, turiu tai daryti nepriekaištingai ir būtent taip, kaip jaučiu ir suprantu aš pati. Tobulumo siekis – mano savybė, kuri mane kiek erzina, nes kol kas man trukdo. Bet mokausi ją paversti privalumu“, – kalbėjo buvusi dainininkė.
Šiuo metu ant jos rankos žiba net trys sužadėtuvių žiedai, kuriuos įteikė verslininkas Modestas Bložė (37 m.). Ir nors sūnaus Grainiaus (4 m.) juodu susilaukė po poros metų draugystės, vestuves vis atidėlioja. Kasmet ji gauna naują sužadėtuvių žiedą – juk jis galioja tik metus.
„Šiemet ketvirto žiedo dar negavau, galbūt jau pribrendo laikas vestuvėms“, – juokiasi E.Nikartaitė.
Edilija neabejoja, kad vestuvės įvyks, tačiau kol neturi aiškios šventės vizijos, įvykių nespartins.
– Kokia jūsų su Modestu meilės istorija?
– Turėjome bendrus draugus, bet niekada nebuvome susitikę. Kartą susitikome ir to užteko. Iš pradžių jis buvo labai geras mano draugas, bet staiga supratau, kad elgiuosi tikrai ne kaip šalia draugo būdama. Tas ryšys buvo abipusis, pavadinčiau tai chemija – visa tai trunka jau septynerius metus.
Jis tuo metu kaip tik skyrėsi, aš pati dar irgi nebuvau išsituokusi oficialiai. Todėl tiek žiniasklaidoje, tiek aplinkoje buvo bandoma klijuoti nelegalių santykių etiketę. Tačiau man popierius nieko nereiškia. Savo skyrybas skaičiuoju nuo tada, kai nusprendžiau viską užbaigti. Su Modestu sūnaus susilaukėme planuotai. Tiesiog atėjo tas stiprus jausmas ir nieko negali padaryti. Tuomet nesvarbu, kad šeimą kuri ne santuokoje, nes natūraliai nori su šiuo vyru susilaukti vaikų.
Kai susipažinau su Modestu, atradau naują jausmą – saugumą. Labai svarbu kiekvienai moteriai už vyro jaustis tarsi už sienos. Modestas atsidavęs šeimai, draugams. Tai vyras, kuris mane patraukė savo vyriškumu. Ir dabar jis kartais man sako, jog galbūt susikūriau tą jo vyriškumą. (Juokiasi.) Bet žinau, kad tiesiog pamačiau jame tai, ko jis pats apie save dar nežino. Galbūt ir aš nebuvau tokia moteriška, kokia norėčiau būti, bet jis tai manyje matė.
– Ar kol buvote dingusi iš viešumos, buvo sunkių momentų, kuriuos norėtumėte pamiršti?
– Nemoku ir nemėgstu skųstis, todėl negaliu sakyti, kad mano gyvenimas buvo koks nors ypač sunkus. Žinoma, jame buvo visko. Ir tuomet, kai buvo vadinamasis žvaigždės etapas, buvo sunkių momentų. Vėliau – skyrybos, nors ir mano pačios iniciatyva, bet nori nenori paveikusios. Juk kai su vaiku ant rankų išeini į nežinią, natūraliai užsidedi šarvus. Esi mama, kuri privalo atsistoti ant kojų, pradėti viską nuo nulio. Viskas taip lipdėsi ir formavo visai kitą mano asmenybės pusę. Negailėjau sau kritikos, maniau, kad esu viena ir viską turiu padaryti pati. Bet juk daug žmonių turėjo gerokai sudėtingesnį gyvenimą, todėl man tikrai nėra ko skųstis. Tiesiog viskas, kas vyko, tapo mano patirtimi.
– Kodėl nusprendėte pasitraukti iš scenos tuo metu, kai buvote populiarumo viršūnėje?
– Penkerius metus praleidau scenoje, o vėliau tiesiog atėjo noras išeiti. Buvo kuriamos istorijos, kad išeinu dėl šeimos. Bet iš tikrųjų, jei yra noro, karjera scenoje niekam netrukdo. Tada norėjau išeiti ir nebuvo įdomu, ką darysiu paskui. Man svarbiausia buvo viską užbaigti. Buvimas scenoje buvo įvairiapusiškas etapas, pasisėmiau labai įdomios ir vertingos patirties, kurios niekur kitur nebūčiau prisirinkusi. Bet kad ir kaip saldžiai ir smagiai viskas atrodytų iš šono, yra ir kita viso to blizgesio pusė.
Ilgainiui mane tai išsekino. Turėjau statusą, kurio nebegalėjau pakelti dėl įvairiausių priežasčių, bet jų jau nebenoriu viešinti. Po tam tikro laiko nebegalėjau suvokti, kaip galima šiame versle dirbti neparduodant savęs, artimųjų, svarbiausių švenčių. Šiuo metu yra daugybė atlikėjų, jie patys pasirenka savo kelią, patys organizuojasi veiklą, atsirenka, kur dalyvauti, su kuo, kaip ir kada. Tiesiog mano laikais ir mano atveju viskas buvo kitaip ir aš to stipriai atsikandau. Prireikė dešimties metų, kad vėl galėčiau pažiūrėti į viešumos pusę.
Dabar vėl į viešumą žiūriu kaip vieną galimybių, dar vieną įdomią kryptį. Nors kaip dainininkę save vis dar sunkiai įsivaizduoju, norėčiau išbandyti jėgas televizijoje. Galbūt tapti laidų vedėja, gal aktore. Tačiau... Gal pasakysiu ir aštriau – bet kol kas man susidaro vaizdas, kad, norint patekti į televizijos verslą, reikia būti kažkieno meiluže ar žmona. Nes kitų naujų veidų ten ir nematyti. Galbūt šis mano pasakymas kam nors nepatiks ir tai nepadidins mano galimybių atsidurti televizijoje, bet tokia jau esu. (Šypsosi.) Nemoku veidmainiauti ir dažniausiai sakau tai, ką galvoju.
Žinoma, galiu pakritikuoti ir save – galbūt čia reikėtų daugiau pastangų lendant į akis reikiamiems žmonėms, o to nedarau ir net nemoku.
– Kodėl nenorite ir vėl dainuoti?
– Pastaruoju metu dauguma manęs klausia to paties ir sako, kad turėčiau dainuoti. Net nežinau kodėl, bet dainininke savęs nelaikiau niekad. (Šypsosi.) Matyt, pati sau neatitikau kartelės, kurią buvau užsikėlusi. Nors mano atliekamos dainos ir dabar skamba, tai tikrai nėra mano vienos nuopelnas.
Žmogus, kuris kūrė tas dainas, – unikalus. Taip, mano balsas turi vidinės galios, melancholijos, jis tikrai kai ką transliuoja. Bet vėl dainuoti... Nežinau. Būti žinomam – dovana ir kartu didžiulė atsakomybė.
– Esate užsiminusi, kad Geltonos pėdsakas niekada neišnyks. Jūs jo baidotės ar priimate?
– Šis slapyvardis buvo išmąstytas, prie jo labai mažai prisidėjau. Jis prigijo, turėjo savitumo, o to ir siekta. Bet tai niekada nebuvo mano mėgstamiausia spalva ar panašiai.
Visuomet buvo žmonių, kurie manęs nemėgo, bet buvo ir tokių, kurie mylėjo, o aš tai supratau tik dabar. Ilgą laiką bandžiau kratytis dainininkės statuso. Norėjosi viską ištrinti, bet šiandien tai vadinčiau nebranda. Su metais ateina platesnis suvokimas. Juk nebuvau pornografijos žvaigždė! Tai, ką dariau, buvo šviesu. (Šypsosi.) Dalijausi tuo, ką tuo metu turėjau, nors ir pati to iki galo nesuvokdama.
Man į atmintį įstrigęs vienas įvykis. Praėjo daug metų, bet mane vis dar atpažįsta. Kartą su Modestu sėdėjome vienoje senamiesčio kavinukėje. Šalia atsisėdo labai stilinga ir pasitempusi moteris, ji iškart patraukė mano dėmesį. Išgėrė taurę vyno ir priėjo prie manęs paklausti, ar esu dainininkė Geltona. Norėjau numoti ranka ir numykti „ne“, bet nedrąsiai atsakiau „taip“.
O ji tiesiog padėkojo man už išgelbėtą gyvybę. Papasakojo, kad sunkiausiu gyvenimo momentu ji netyčia atrado mano dainą „Galima“, jos be paliovos klausėsi ir ji įkvėpė norą gyventi. Man tai buvo labai svarbu. Susigraudinau ir susimąsčiau.
– Nuo kūrybos neatitolote – dabar kuriate aksesuarus. Ar jums tai pagaliau atrasta širdžiai miela veikla?
– Žinoma. Man patinka, kai kuri, apipavidalini, nufotografuoji ir paleidi. Kai sulaukiu grįžtamojo ryšio, jaučiuosi neapsakomai laiminga. Man patinka kurti, o ne štampuoti tuos pačius dalykus. Nors nuo mažens lankiau dailės mokyklą, kurioje esu išbandžiusi viską, kažkuriuo gyvenimo momentu save nurašiau kaip visiškai nekūrybingą asmenybę.
Dabar pradėjau save atrasti iš naujo. Man būtų sunku dirbti sausą darbą biure. Bet koks darbas: ar tai būtų namų tvarkymas, ar maisto ruoša, ar darbas, už kurį gauni pinigus, turi būti atliekamas kūrybiškai. Man viskam reikia įkvėpimo.
– Kalbėdama vis save nuvertinate, esate sau labai kritiška.
– Esu nuotaikos žmogus, bet mėgstu, kad viskas manyje ir aplink mane būtų nepriekaištinga...
Daugiau – „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
