Beveik per šešerius metus, kiek scenoje kartu yra „Pinup Girls“, ne viena Lietuvos grupė (ypač – merginų) spėjo susiburti, išgarsėti, išsiskirstyti. Kai kurios – dar ir atsikurti, ir vėl nugrimzti į užmarštį, rašo žurnalas „Stilius“.
Blizgios popmuzikos scenoje, kurioje žvaigždės keičiasi greičiau, nei spėja nudžiūti dažai ant kompaktinių plokštelių, išsilaikyti penkerius metus yra šis tas. Juolab kad „Pinup Girls“ ateitis atrodė labai miglota prieš trejus metus, kai grupę paliko trečioji „pinupė“ Ieva Ambrazaitė.
Niekas nesugriuvo – „Pinup Girls“ turi apie šimtą tūkstančių sekėjų feisbuke, grupės koncertų grafikas – nuolat užpildytas, o Viktorija ir Simona scenoje atrodo linksmesnės nei bet kada anksčiau.
Įjungus diktofoną tas linksmumas niekur neišgaruoja. Simona pusantros valandos neužsičiaupdama gali pasakoti apie viską – muziką, sukneles, verslą ir prieš savaitę klube per koncertą sutiktą kuklų vaikiną, kuriam „Pinup Girls“ sudainuota „Su gimimo diena“ tapo svarbiausia tą dieną švęsto gimtadienio dovana. Jei gydytojai jai nediagnozavo hiperaktyvumo, tą dieną jie buvo labai neatidūs.
„Koncertų nemažėja. Nesame iš tų grupių, kurios kartą per mėnesį į kokį nors klubą padainuoti nuvažiuoja. Mes dabar net nelendame į dėmesio centrą. Net leidžiame sau pasirinkti, eiti ar ne į televizijos laidas. Dažnai pasakome „ne“.
Na, kiek kartų galime eiti pasakoti apie savo dietas arba grožio ritualus? Tai vemti verčia“, – sako Simona.
– Tada turbūt už akių kalbama, kad esate pasipūtusios.
Simona: Manau, ne. Kaip tik priešingai – po koncertų gerbėjai sako, kad esame labai paprastos.
Nesame pasipūtusios, mums niekas niekada nedaužė langų, nenuleido automobilio padangų, nesuplėšė suknelių. Kai po koncerto išeiname iš klubo, net gerokai padauginę vyrai labai mandagiai mus išlydi, žiūri, kad saugiai įsėstume į automobilį. Man kartais atrodo, kad visa Lietuva – mūsų draugai.
Tik veiklos pradžioje turėjome polėkio visur būti matomoms, bet taip gali susigadinti reputaciją ir iššvaistyti laiką ten, kur visai nereikia. Eiti į renginį tik tam, kad nusifotografuotum prie sienelės? Daug kartų tą sienelę esu apėjusi. Ne todėl, kad būčiau pasipūtusi, o todėl, kad tą dieną atėjau nesipuošusi, tiesiog pabūti žiūrove. Mes tiesiog atsirenkame, kur norisi būti. Ar man norėtųsi eiti į menstruacinės piliulės pristatymą? Turbūt ne.
Gal mes tiesiog senstame. (Juokiasi.)
Viktorija: Aš tai ne, aš jaunėju.
Simona: Turbūt įsimylėjai?
Viktorija: Ne.
– Kiek turite scenos kostiumų?
Simona: Spintoje nebetelpa.
Viktorija: Mano spintoje pilna tų scenos drabužių, kuriuos naudojame, ir lagaminas tų, kurių nebenaudojame, bet gaila išmesti.
– Į visus telpate?
Simona: Aš tai gal jau nebe. (Juokiasi.)
Viktorija: O yra ir tokių, kurie dabar per dideli. Kartą išsitraukiau sukneles, su kuriomis tik kartą koncertavome. Sakiau – gal pabandome? Bet Simona atsisakė.
Simona: Aha, nes iškirptė buvo iki bambos. Nenorėjau aš į tą suknelę tilpti. (Juokiasi.)
– Kokioje keisčiausioje vietoje jums teko koncertuoti?
Simona: Klaipėdoje, kažkokiame angare, buvo atidarytas naujas klubas. Atvažiuojame – striptizo stulpas, scenoje – sudužusi veidrodžių siena, suklijuota izoliacijos juosta.
Viktorija: Mūsų paklausė, ar galime trise padainuoti į du mikrofonus. Po pirmos dainos vadybininkė mūsų koncertą nutraukė, nes įgarsinimas buvo klaikus. Šią vasarą buvo dar viena panaši istorija. Nesakysiu, kur, bet vėl Klaipėdoje. (Juokiasi.)
Simona: O yra ir linksmesnių – esu žemyn galva dainavusi, prekybos centre, ten kažkokio rekordo buvo siekiama.
Viktorija: Man jos buvo labai gaila.
Įspūdingi koncertai buvo Azerbaidžane. Koncertavome ten gal penkis sykius. Trys iš tų pasirodymų buvo vestuvėse. 500–600 žmonių dalyvauja, visas viešbutis ant jūros kranto išnuomotas, visa televizijos komanda filmuoti atvažiuoja. (Juokiasi.)
Simona: Iš tokių vestuvių galima labai gerai gyventi.
– Didžiajai daliai publikos vis dar esate seksualios merginos labai trumpais sijonais. Toks įvaizdis neerzina?
Simona: Ne, nes esame moterys, norisi šiek tiek seksualumo. Man atrodo, tas mūsų seksualumas nėra vulgarus. Neiname į sceną tik su apatiniais, paliekame tai kitoms grupėms. Na, neisime juk į sceną su skarelėmis kaip močiutės.
Viktorija: Beje, pastaruoju metu į sceną eidavome su gana ilgomis suknelėmis. Bet, kaip supratau iš eskizų, nauji mūsų sceniniai apdarai bus gerokai seksualesni nei iki šiol. Kai pamačiau, net pradėjau sportuoti. (Juokiasi.)
– Pramogų versle gajūs mitai, kad merginų grupių narėms prodiuseriai draudžia tuoktis. „Pinup Girls“ netrukdo santuokai? Juk per koncertus ir darbus Simona su vyru (didžėjumi, laidų vedėju, dueto „Radistai“ nariu Jonu Nainiu. – Red.) vienas kitą mato retai?
Simona: Mūsų šeima šiek tiek nenormali, nes abu esame baisiai užsiėmę. Darbams paaukojame labai daug laiko, dažniausiai negalime ramiai kartu leisti savaitgalių, bet randame laiko pabūti dviese.
Kad aš dažnai keliauju su „Pinup Girls“, Jonas niekada nepriekaištauja, nes ir jis nuolat laksto. Dabar toks metas mūsų gyvenime, jis juk nesitęs amžinai.
Vaikai? Žinoma, jų norime. Dabar tik vaikų iki visiškos laimės mums ir trūksta. Tikrai nemanau, kad jie – kliūtis karjerai, atvirkščiai, tai suteiktų pilnatvę. Ypač dabar, kai jau tvirtai stoviu ant kojų.
Vyras apskritai norėtų visos futbolo komandos. Bet aš tikiu, kad vaikai pasirenka, kada ateiti. Žinau, kad jų bus.
– Viktorija, esate viena žaviausių Lietuvos scenos moterų, tačiau nuolat sulaukiate klausimų, kodėl neturite vaikino ir kaip tai išvis įmanoma.
Viktorija: Dėl tų klausimų aš ir neskubėjau pasakoti, kaip prieš keletą mėnesių išsiskyriau su draugu. Buvo sunku apie tai kalbėti. Dabar žmonės jau mato, feisbuke yra statusas „vieniša“. Bet varpais dėl to neskambinau.
Man viskas gerai. Einu per gyvenimą ramiai, nieko specialiai neieškau, nesinaudoju pažinčių programėlėmis. (Juokiasi.)
Neslepiu, kartais pasvajoju apie šeimą, vaikus, bandau save įsivaizduoti prie altoriaus. Buvo žmogus, bet abu nusprendėme, kad nesame skirti vienas kitam.
Simona: Vaikinai dabar tikrai Viktorijai rodys daugiau dėmesio. Tie, kurie laukė eilėje, domėjosi, gal ji išsiskirs, dabar turės šansą.
– Abi turite veiklos už grupės ribų. Viktorija tapo paveikslus, dabina interjerus – piešia ant sienų. Tai pomėgis ar darbas?
Viktorija: Iš pradžių piešimas buvo tik pomėgis, bet po truputį pradėjo duoti pajamų. Jau teko ir individualios veiklos pažymėjimą pasiimti. (Juokiasi.)
Dabar daugiausia piešiu pagal žmonių norus, užsakymus.
– Ir ko tie užsakovai pageidauja?
Viktorija: Labai dažnai portretų pagal nuotraukas, nuo to aš ir pradėjau.
Dabar labiau traukia paveikslai. Turiu užsakymų porai mėnesių į priekį, dirbu kiekvieną dieną. Galėčiau iš to net pragyventi, jei kainas pakelčiau. (Juokiasi.)
Kita vertus, tai, kad dainuoju grupėje, turbūt irgi nulemia, kad žmonės renkasi mano paveikslus.
Įdomiausias užsakymas? Vienas vaikinas atsiuntė buvusios merginos, gulinčios lovoje, nuotrauką ir paprašė nupiešti.
Tada nupiešiau, bet neseniai kitas vaikinas atsiuntė savo nuotrauką su buvusiąja. Šįkart atkalbėjau – pasakiau, kad jam tiesiog nereikia tokio prisiminimo.
O ant sienų užsakovams pastaruoju metu nepiešiu. Turiu keletą užsakymų, bet tie sienų tepliojimai kuriam laikui baigėsi. Gal ne visiems laikams – jei turėsiu įdomų užsakymą ir laiko, kodėl ne?
– Kai „Stilius“ jus kalbino prieš trejus metus, Simona svajojo apie dizainerės karjerą ir būtų bet ką atidavusi už galimybę pabūti Juozo Statkevičiaus dirbtuvėje. Dabar jūsų sukurta jaunimo drabužių linija „Nunu“ jau labai populiari.
Viktorija: Apie J.Statkevičiaus dirbtuves ji ir dabar svajoja. (Juokiasi.) Tik jis nepriima.
Simona: Aš net nedrįsčiau prašytis. Nors jei priimtų, žinoma, eičiau.
Nevadinu savęs dizainere. Esu siuvėja, netyčia atradusi tai, kas man patinka ir tapo nemažu verslu.
Feisbuke „Nunu“ turi 80 tūkstančių sekėjų, turime elektroninę parduotuvę, yra biuras, keturi darbuotojai, UAB, PVM ir taip toliau. Per trejus metus – neblogai. Ir visa tai – be jokios mokamos reklamos.
Kasdien išsiunčiame apie 50 siuntinių su drabužiais, prie kiekvieno prisiliečiu pati, ranka rašau etiketes.
Kartais svarstau, kad pažįstu kiekvieną savo klientą. Turiu padėjėją, bet iš esmės visi veiksmai vyksta per mane. „Nunu“ – mano asmeninis kūdikis, toks, kokį įsivaizdavau.
Dar nieko neturėdama jau įsivaizdavau, kaip atrodys dėžutės, etiketės. Nesvajojau, kad turėsiu biurą, – man tai atrodė per didelis įsipareigojimas. Bet turiu jau beveik metus, o nuo gruodžio jis veikia kaip dirbtuvės, į kurias atėję žmonės galės nusipirkti drabužių.
Būtų labai paprasta išdalinti drabužius parduotuvėms, bet norėjau jaukios erdvės, į kurią žmonės tiesiog ateitų pabendrauti. Ir tokių netrūksta.
Be to, jei atiduočiau perpardavinėtojams, apdarai kainuotų gal net dvigubai brangiau. Mano tikslas – kad jie būtų įperkami.
– Jei galėtumėte bet kuriam atlikėjui pasiūti drabužius, kas tai būtų?
Simona: Vaikų kolektyvui „Džimba“ nuvežiau 21 suknelę. (Šypsosi.)
Artimiausiems žmonėms dovanoju net nelaukdama gimtadienių. Bet tiesiog padovanoti drabužį man kartais atrodo pernelyg paprasta. Pavyzdžiui, seseriai 33-iojo gimtadienio proga padovanojau 33 dovanas. Kai kurios buvo juokingos, kai kurios – rimtos. Pavyzdžiui, kortelę, kurioje parašyta, kad draugai vieną vakarą prižiūrės vaikus. Tai smagiau, nei tiesiog dovanoti sijoną.
Viktorija: Daug smulkių dovanų yra smagiau nei viena didelė. Dėl paveikslų – aš irgi retai juos dovanoju. Gal žmogui nepatiks, o paskui aš nueisiu į svečius, nepamatysiu ant sienos ir įsižeisiu. (Juokiasi.)
– Ar būna, kad pabundate ir pagalvojate: „Ei, bet juk, geriau pagalvojus, aš esu žvaigždė“?
Simona: Ne, man ir Viktorijai net nepatogu, kai mus gatvėje atpažįsta. Jei sugebėtume tuo mėgautis, gal labiau liptume per galvas, labiau pasinaudotume tuo žinomumu, kuris mums teko.
Viktorija: Aš dėmesio gaunu scenoje, to visiškai pakanka, kasdienybėje jo visiškai nereikia. Einu gatve nesidažiusi ir nesišukavusi.
Simona: Gal mūsų grupė ir populiari todėl, kad viskas čia paprastai, bet ne prastai, be jokių ypatingų išsidirbinėjimų.
Pasipūsti, susireikšminti šioje veikloje labai lengva, jei pradedi eiti iš proto nuo to, kad parduotuvėje su tavimi kas nors nori nusifotografuoti.
Bet reikia suvokti: toks tavo darbas, tave žmonės dažniau mato, bet tai nereiškia, kad esi išskirtinis.
– Su gerbėjais bendraujate be jokių barjerų. Nepasitaiko tokių, kurie peržengia ribas, bando persekioti?
Simona: Mes netraukiame blogų žmonių. Turiu automobilyje kryželį, kurį padovanojo draugas. Po kiekvieno koncerto grįžusi paliečiu jį ir pasakau „ačiū“. Už viską – šeimą, „Pinup Girls“, verslą. Esu tikra – ką duosi žmonėms, tą ir gausi atgal.
– Jūs dar galite viena kitą kuo nors nustebinti?
Viktorija: Ne, tai neįmanoma. Kai ji atvažiuoja pasiimti manęs į koncertą, iš pasisveikinimo galiu suprasti – man patylėti ar šnekėti. Pagaunu jos nuotaiką iš žvilgsnio.
Simona: Mums nereikia apsimetinėti. Nesame seserys tik todėl, kad nesame to paties kraujo ir tėvai ne tie patys. Esame artimos kaip giminaitės.
Viktorija: Kai nuvažiuoju į Simonos tėvų namus Marijampolėje, kavos pasidaryti jau einu nieko neklausdama. Niekas nesistebi ir nieko neklausia.
Simona: Jei nebeliktų „Pinup Girls“, o Viktorija nenorėtų toliau bendrauti, nežinau, ką jai padaryčiau. Negalima iš gyvenimo išbraukti žmogaus, su kuriuo kone kasdien esi penkerius metus.
– O jei rimtai – susimąstote, kas bus, kai „Pinup Girls“ nebebus?
Viktorija: Dažnai. Nes tikrai baigsis. (Juokiasi.) Grupės gyvavimo pradžioje sakėme: ji bus mažiausiai penkerius metus. Dabar – jau beveik šešeri metai. Ir viskas gerai. Neįsivaizduoju šalia savęs scenoje kito žmogaus, tik Simoną.
Simona: Mėnesiai lekia taip, kad net nespėju suprasti. Ką gali žinoti, gal po trejų metų grupėje apskritai bus kitos merginos – taip pasaulyje kartais pasitaiko. Nors, žinoma, būtų visiška nesąmonė. (Juokiasi.)
Jei grupė iširs, tai arba todėl, kad turėsime vaikų ir nebenorėsime eiti į sceną, arba todėl, kad mūsų klausytis norės tik valytoja, likusi išvalyti salės po koncerto. Kol kas taip nėra. Trečias variantas – jei šoktume nuo scenos ir mūsų niekas negaudytų. Bet geriau nešoksime.
