Tačiau kol kas ne tai svarbiausia. Sėkmingai, fantastiškai, griausmingai praėjo I.Valinskienės koncertai didžiosiose šalies arenose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Sėkme stebėjosi ir pats jų sumanytojas – Ingos vyras Arūnas Valinskas (50 m.).
Todėl keista šią garsią moterį matyti jos namuose Vilniaus pakraštyje visiškai kitokioje aplinkoje. Ji – ne žvaigždė, kaip pati prasitaria, tai tik jos turo, kompaktinio disko ir pačios populiariausios dainos pavadinimas, rašo žurnalas „Stilius“.
Aplinkui laksto šunys, kaisdama arbatą Inga pasakoja linksmas jų atsiradimo šiuose namuose istorijas.
Kartą ji garsiai pasvarstė, kad galbūt norėtų šuns, ir A.Valinskas įteikė porą Jorkšyro terjerų. Kai vyresnysis sūnus Arūnas (27 m.) grįžo po tarptautinių santykių studijų Londone, sumanė taip pat įsigyti šunį ir pagyventi atskirai. Tačiau kai įsigijo dar ir alpakų, grįžo į tėvų namą su visu ūkiu.
Ingos terjeras Sinko pamylėjo sūnaus mopsę Frėją – pasaulį išvydo labai mielas mišrūnas Fenris. Dėl to skandalą iškėlė terjero žmona Zuzė ir buvo išgabenta pas Ingos mamą į Klaipėdą. Dar šeimyna kaime prie parduotuvės rado Musę – palikti vargšės gatvėje širdis neleido, tai dabar laksto kieme ir palaiko draugiją voljere tupinčiam dar vienam šuniui – medžiokliniam Zero.
Gana painu, bet linksma ir, regis, tai taip tinka Valinskų šeimą supančiai aurai.
„Mūsų namuose nuo santuokos pradžios buvo šunų, nė dienos be jų negyvenome“, – ramiai kalba Inga.
– Ar prisimenate, net skambiai galima pasakyti, pirmąjį jūsų santuokos šunį?
– Tai buvo dogas – labai didelis, tais laikais dar ir nelabai matytas šuo. Tuomet dar patys neturėjome kur gyventi, glaudėmės bendrabutyje, bet sugalvojome, kad mums labai reikia šuns ir kažkodėl paties didžiausio.
Taip ir auginome tą šunį slėpdami nuo bendrabučio budėtojų. Tik štai augintinis ilgai nepagyveno – vos pusantrų metų. Paskui buvo bokseriai, taksai... Niekada dėl to nesiginčydavome, nes abu su vyru mylime šunis.
– Kaip jūs jaučiatės, kai po koncertų, kur buvote liaupsinama, atsibundate štai rytą kaimiškoje tykioje aplinkoje, pro langą matote tvartelį, iš kurio tuoj išlįs alpakos, tuoj jus aplos kuris nors šuo. Ta žvaigždė scenoje ir Inga čia – nesijaučiate keistai?
– Susieti iš tiesų sudėtinga. Juokiausi savo vyrui: toks įspūdis, kad tai, ką dariau koncertuose, buvau ne aš. Euforija, atsakomybė, šiek tiek baimės, tūkstančiai žmonių – visa tai tarsi ne mano. Mano – štai šis įprastas gyvenimas su automobilių spūstimis, kurios mane erzina.
– Pirmas išėjimas koncerte Kaune: ką pagalvojote, labai jaudinotės?
– Nebuvo beprotiško jaudulio. Labiau bijojau nežinomybės – aš neįsivaizdavau, kaip jausiuosi. Koncertai man – ne naujiena: daug metų gana aktyviai koncertuoju, tik tai vyksta be didelės reklamos, kaip buvo dabar, salės mažesnės – 400–500 žmonių.
Ko gero, jaudulys buvo toks pat kaip ir prieš bet kokį koncertą... Ne, gal šiek tiek koketuoju – ne toks pat. Didesnis. Šiek tiek techninių klaidų, vienas kitas nepataikymas į natą, tačiau tai pastebėti gali tik mano muzikantai. Bet jokio drebulio nejutau, man nereikia amuletų, paguodos žodžių. Vienintelis dalykas, ko prašau, – bent penkiolikos minučių visiškos ramybės prieš koncertą, dar geriau – valanda, kai man niekas nesuka galvos.
– Koncertų metu išgyvenote momentą, kai džiaugsmas užlieja krūtinę – viskas eina kaip per sviestą, tarsi ant bangos viršūnės, pati jaučiatės puikiai, publika atliepia gera emocija?
– Visada jauti žiūrovą, mažesnėje salėje tai paprasčiau, bet didelėje – emocija ryškesnė. Labai patinka, kai skambant mano mėgstamiausioms dainoms salė klauso visiškoje tyloje. Tai man didžiausias įvertinimas. Ošti pagal pažįstamą ritmingą dainą, kai galima linguoti, ploti, – įprasta. Ir tai paprasčiau, nei prikaustyti dėmesį rimtesniu draminiu, lyriškesniu kūriniu. Tai mane veža labiausiai. Buvo tokių momentų ir didžiosiose arenose, jais džiaugiuosi.
Vis dėlto koncertas nėra tik mėgavimasis geromis emocijomis, tai ir įtampa, nes dainų – per dvidešimt, koncertas tęsiasi porą valandų. Atsakomybė didelė, galvoji apie garsus, kuriuos reikia išdainuoti tiksliai.
– Nepamirštate dainos žodžių?
– Galiu pasidžiaugti – tuo stebisi ir mano muzikantai – niekada neturėjau dėl to problemų. Greitai išmokstu tekstus, o žinau kolegų, kuriems tai sekasi sunkiai. Gal išmoktą prieš tris dienas ir primirščiau, bet dešimt metų atliekama daina jau sėdi tavyje lyg poteriai.
– Dėmesio ženklai – kalnai gėlių, o kokios jums patinka labiausiai?
– Kalijos, ir būtent geltonos. Nežinau pati, kodėl, juolab kad nesu geltonos spalvos mėgėja. Artimieji žino, draugų per jubiliejų birželio mėnesį prašiau dovanoti tik geltonas kalijas.
– Kas vairavo automobilį namo po pirmo koncerto?
– Žinoma, ne aš, – šypteli Inga. – Po koncertų trumpam susibėgdavome su kolegomis. Jutau nuovargį, bet tokį gerą – kaip po didelio puikiai atlikto darbo.
– Ar esate atsisakiusi kur nors koncertuoti, galbūt kurį nors pasirodymą prisimenate su kartėliu?
– Tokių potyrių turi visi, kurie koncertuoja privačiuose vakarėliuose. Aš tai darau gana retai. Labiau vertinu koncertus, kai žmonės specialiai ateina pas mane, nors privatūs renginiai yra geriau apmokami ir būtent iš jų, o ne iš koncertų, į kuriuos parduodami bilietai, daugelis muzikantų gyvena.
Ten, kur žmonės valgo ir geria, koncertuoti nėra smagu. Kai nėra išeities, atlikėjas užsiaugina storą odą ir teigia, kad jam vienodai šviečia. Nemanau, kad sako tiesą. Man tikrai ne vienodai šviečia, kai tenka dainuoti ten, kur 80 procentų svečių tu nesi įdomus. Taip, jie įvertina faktą, kad jiems pakviestas gana brangus atlikėjas, bet tik tiek. Džiaugiuosi, kad man nėra būtinybės dažnai tai daryti.
– Po pirmojo koncerto pamaniau, ar tik tam tikra prasme nepadarėte gero darbo ir savo kolegoms. Pavyzdžiui, jūsų dėka bent jau vienas kitas žmogus išgirdo apie orkestrą „Vilnius Sinfonietta“ su maestro Vytautu Lukočiumi, gyvo garso grupę „Vairas“. Šįmet išleidote albumą „Nuodėmingi angelai“, kuriame – tik lietuvių kompozitorių kūriniai. Ar neapmaudu, kad jaunoji karta perdainuoja įvairiuose šou seniai kompozitorių sudėtas dainas ir daugelis tai priima kaip dabar sukurtas, net neprisimenami senieji kūrėjai, kurių daugelis – jūsų bendraamžiai?
– Jaunimas turi teisę vertinti tai, kas jiems patinka. Kiekviena karta turi savus numylėtinius, ir už tai ją smerkti būtų neteisinga.
Džiaugiuosi savuoju pavyzdžiu: pramogų pasaulio deklaruojamas jaunystės kultas nėra jau toks paklausus ir vienintelis trokštamas. Pasirodo, reikia ne tik jaunų ir papais dainuojančių atlikėjų. Vertinant pagal dabartinius kriterijus, aš su savo penkiasdešimčia metų turėčiau būti karjeros pabaigoje, o jei paklaustumėte į sceną besiveržiančios dvidešimtmetės, gal manęs ir iš viso ten neturėtų būti. Bet štai – aš savo karjeros aukštumoje.
Iš tiesų, jaučiu ironišką pasitenkinimą galvodama apie tuos žmones, kurie teigia, kad „tokių atlikėjų, tokios muzikos nebeturi būti“ – turimas galvoje mano amžius, muzikos stilius.
– Visa šalis žino, kad švenčiate savo penkiasdešimtmetį, – kai kurios moterys linkusios slėpti savo amžių.
– Niekaip nesuprantu, kodėl. Pirma, man to nepavyktų padaryti, nes gimimo datą šiais laikais paprasta sužinoti. Aš nesigėdiju savo penkiasdešimties metų, puikiai jaučiuosi, gyvenu, dirbu, esu įvertinta – tai parodė pastarosios dienos. Kaip tik turėčiau didžiuotis.
– Ar su draugėmis pasišaipote viena iš kitos, kad su amžiumi atėjo tam tikros problemos, tarkime, žyla plaukai?
– Man smagu, kad jau kelis dešimtmečius mes su draugėmis esame ta pati kompanija – atsitiktiniai žmonės nelabai prilimpa. Mes visos viena kitą matėme, stebėjome, į savuosius metus žiūrime su humoru.
Dabar gal po audringų vakarėlių dažniau geriame aspirino ir kitokių vaistų nei ankstyvoje jaunystėje, bet tai tik smulkios juokingos detalės. Ačiū Dievui, kad nepuola rimtos ligos, kurios mus visas perkeltų į kitą lygmenį. Dabar nebent šiek tiek paskauda stuburą, kartais apsisuka galva, o raukšlių viena kitai neskaičiuojame.
Labai lengvai vyksta šis procesas, nenorėčiau sakyti senėjimo – metų kaitos. Aplink – bendraamžiai, nejauti įsipareigojimo atrodyti kaip lygiavertė jaunesnėje kompanijoje, neturi vaizduoti jaunatviškos.
Nei trisdešimties, nei keturiasdešimties metų nesijaučiau taip gerai, kaip dabar. Žinoma, tam įtakos turi aplinka, darbas, tai, kad nepuola finansinės, sveikatos krizės. Posakis, kad į senatvę daraisi protingesnis, man visai ne kalambūras, o išgyvenamas jausmas: iš tiesų su metais ramiau, solidžiau reaguoji į tam tikrus dalykus, ir tai tik džiugina.
– Daugybė moterų norėtų sužinoti, kokias grožio priemones Valinskienė naudoja, kad taip gerai atrodo.
– Tai itin individualu, nereikia norėti, kad viena keturiasdešimtmetė prilygtų kitai keturiasdešimtmetei. Tai genetika. Ji stipresnė nei priežiūra. Aš tikrai nelakstau po kosmetologijos kabinetus, jei pavyksta pas meistrę apsilankyti kartą per mėnesį – jau labai gerai. Mano odos priežiūra elementari – naudoju valomuosius, drėkinamuosius produktus, mano vonios lentynėlėje šimtus eurų kainuojančio kremo niekada nebuvo. Mano oda šiek tiek problemiška, tad naudoju tik tam tikros rūšies kosmetiką, kuri yra šiek tiek ir gydomoji.
Draugės suskaičiavo, kad, pasak gandų, man atliktos 37 plastinės operacijos. Niekada neteigsiu, kad esu kategoriškai prieš jas nusistačiusi, tiesiog nematau reikalo viešai apie tai kalbėti. Tačiau, manau, dar turiu laiko iki tokių rimtų sprendimų. O palaikomosios priemonės – kodėl gi ne? Mano biografijoje, be jokios abejonės, buvo ir botulino, ir hialurono injekcijų. Yra puikių gydytojų, kurie puikiai atlieka tokias procedūras ir, ačiū Dievui, nepildo visų klientės pageidavimų, kad po to tektų stebėtis 3D efekto lūpomis, keistais skruostikauliais ar ištampytais veidais.
– Viena žinoma moteris, atsiimdama scenoje apdovanojimą, nustebino viešai išsakyta mintimi, kad moteriai svarbu ne tik profesinis, bet ir partnerio pasirinkimas. Jūsiškis – puikus, kitą rudenį su A.Valinsku švęsite savo santuokos trisdešimtmetį. Patirtis šnabžda, kokių pageidautumėte draugių savo sūnums?
– Neleidžiu piešti savo marčių paveikslo iš anksto. Norėčiau, kad tai būtų išsilavinusi, padori, mūsų šeimai priimtinos pasaulėžiūros mergina. Bet tai abstraktu. Svarbiausia, ko norėčiau, – negalėčiau reikalauti, bet norėčiau, – kad mano vaikas būtų mylimas ir pats mylėtų. O visi kiti dalykai, netgi tautybė, charakteris, – ne mano reikalas. Aš pati savo vyrą rinkausi ne apgalvojusi ar apskaičiavusi. Tai nebuvo sąmoningas partnerio pasirinkimas, veikiau pasąmoninis – žmogus atrodė patikimas, net negali pasakyti, kodėl.
– Argi apie patikimumą galvojote būdama 18 metų?
– Tuomet negalvojau, viskas vyko spontaniškai, tačiau iš dabartinės metų perspektyvos manau, kad patikimumo pojūtis nulėmė mūsų santykius. Juk mes nei ilgai draugavome, nei kartu gyvenome iki vestuvių. Įstoję į Vilniaus universitetą porą savaičių dirbome bibliotekoje, paskui aš išvykau atgal į Klaipėdą. Porą metų draugavome pasimatydami tik kartą ar kelis per pusmetį, kol vieno pasimatymo metu Arūnas man pasiūlė tekėti, aš pasakiau „taip“.
Jis – itin komunikabilus, man pasirodė itin protingas, palyginti su bendraamžiais, be to, intuityviai jutau, kad šalia to žmogaus saugu. Ir neapsirikau. Taip, mano vyras sudėtingo charakterio, su juo nelengva gyventi šeimoje, buityje, jis – degtukas, jo vertinimai spontaniški, dažnai reikia greitai orientuotis, kad nekiltų kivirčo. Reikėjo išmokti tam tikrų elgesio taisyklių, bet to mokosi visi. Duok Dieve, jei yra porų, kur vienas atspėja kito mintis ir pabaigia pradėtą sakinį, bet, man regis, tai labiau filmų siužetas. Man užtenka to, kad už vyro jaučiuosi kaip už sienos.
– Tai Valinskas skirtą baudą sumoka pilna priekaba centų, tai jis išgeria taurę vyno, įkliūva policijai, netenka teisės vairuoti ir jį vežioja kitos moterys, tai jis dingsta su draugais kelioms paroms – jūsų neišveda iš kantrybės jo ekscentriškas elgesys, kuris žavus iš tolo, bet kažin ar toks atrodo iš arti?
– Pripratau prie to. Mano vyrui pasisekė, kad nesu iš pasiutimo lėkštes daužanti moteris. Konflikto, spaudimo periodais užsidarau savyje ir taip išgyvenu susierzinimą, pyktį. Mano reakcija tyli, nors viduje pagalvoju: „Dieve, ir vėl!“ Dabar jau manęs niekas nebeerzina, į viską žvelgiu ramiai.
Arūnas pats sakė, kad esu vienintelė moteris, kuri gali su juo gyventi. Nelengva, bet įdomu ir patikima. Jei ne Arūnas, pastarųjų koncertų nebūtų buvę. Imsiu ir darysiu – tai ne mano būdas, tai mano vyro pozicija. Jei jis ką nors sugalvoja, neleidžia kilti net menkiausiai abejonei. Jei ne jo palaikymas ir net tam tikras spaudimas, nieko nebūtų įvykę. Jo postūmį veikti jaučiau nuo pat santuokos pradžios.
– Daug žmonių jus myli, bet net ir jie tarsteli: „Gerai tai Valinskienei – gerą vyrą turi.“ Jūs to ir neneigtumėte?
– Visada tai ir sakau. Manęs net nežeidžia, kai nuvertinamas mano vaidmuo ir iškeliamas tik vyro reikšmingumas, toks įspūdis, lyg manęs net nebūtų. Tada sakau: taip, jis man padeda, prodiusuoja, organizuoja, bet bilietus į mano koncertus išperka tikrai ne jis.
Tokios paramos, kokią jaučiu iš savo vyro, tikrai galima ir verta pavydėti, šiuo klausimu man pasisekė. Aš gal irgi pavydėčiau kita moterimi dėta, nieko čia tokio.
– Vyras – viena, bet štai sūnūs irgi pateikia staigmenų. Vyresnėlis Arūnas baigęs mokslus išėjo tarnauti į kariuomenę, jaunėlis 21 metų Šarūnas Olandijoje krimto filosofiją, politologiją, ekonomiką, bet štai grįžo į Lietuvą studijuoti medicinos. Regis, vieni nervai!
– Mes su tėvu – liberalūs: vaikai niekada nejautė mūsų spaudimo dėl pasirinkimo gyvenime. Be to, jie – dideli bernai ir pirštu jiems jau nepagrūmosi. Jie turi teisę gyventi taip, kaip nori. Štai vienas užsimanė alpakų – pats augina, kas, kad mūsų kieme, – šypsosi Inga.
– Jūs ketverius metus buvote Seimo nare. Politikos periodas pasimiršo, apie tą laiką neįdomu kalbėti ir net nėra ką?
– Teisingai įvardijote: nei norisi apie tą laiką kalbėti, nei jis buvo įdomus. Ši patirtis buvo netikėta, nebūčiau iki šiol žinojusi, kas vyksta politikos pasaulyje. Dabar supratimą turiu. Tai buvo ketveri visiškai kitokie metai. Bet karjeros ar gerų pojūčių prasme tai buvo greičiau metai su minuso ženklu.
– Galite pasidžiaugti kokiu nors bent nedideliu pasiekimu, kam nors galbūt tyliai turėjote įtakos?
– Jei žmonės žinotų politinės sanklodos subtilybes, suprastų, kad ką nors nuveikti be daugumos palaikymo sudėtinga ar net neįmanoma. Yra išeitis – daužyti galva sieną, aš to nedariau. Bet gerbiu žmones, kurie ryžtasi daužyti galva sieną ir taip ko nors pasiekti. Džiaugiuosi Asta Baukute, kuri gali didžiuotis gyvybės langeliu, – tai jos didelis indėlis, kad jis atsirado.
– Jūsų namuose vieši iš Klaipėdos atvykusi mama. Visada buvote artimos?
– Esu vienturtė, be to, nuo 13 metų mudvi gyvenome tik dviese, nes tėvai išsiskyrė. Jai turėjo būti sudėtinga, nes esu gana kieta: patarimus ar pamokymus sunkiai priimu, esu iš tų, kurie mano žinantys, ką reikia daryti.
Mamai esu dėkinga už svarbų dalyką vaiko augimui, gyvenimui: ji niekada neneigė ir nekritikavo manęs. Visada tikėjo, sakė, kad esu šauni, nuostabi, fantastiška, o tai labai svarbu norint vaikui įskiepyti pasitikėjimą. Nors nemanau, kad pasitikiu savimi, bet jei ne mama, galbūt šiandien nė taip nesijausčiau. Žinau pavyzdžių, kai yra atvirkščiai – tėvai netiki, spaudžia, kritikuoja, o tai vaiko vystymuisi daro neigiamą įtaką.
– O kaip jūsų tėvas?
– Tėvelis gyvena kitoje santuokoje, pažįstu savo netikrą brolį, bet mūsų santykiai šiek tiek nutrūkę. Mano atvejis ne tas, kai vaikas po tėvų skyrybų su abiem bendrauja vienodai.
– Neakinote savo mamos susirasti gyvenimo draugo?
– Šiandien aš apgailestauju, kad mama neturi artimo žmogaus, o paauglystėje apie tai nelabai galvojau – juk tai egoistiškas metas. Nors niekada mamai nepareiškiau, kad nieko šalia jos nenoriu matyti. Tiesiog taip susiklostė. Mano mama graži, fantastiška moteris, beje, labai reikli vyrams. Todėl man ne keista, kad vyrai jos gyvenime nesikeitė, nes reiklioms moterims bet koks netinka, o tinkamą rasti sudėtinga.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
