Aštuoneri metai žurnalistinio darbo: aplinkui – nuostabūs redaktoriai, išsilavinę ir įdomūs žmonės, maloni aplinka. Visą laiką, kol Ana dirbo žurnaliste, ją lydėjo įdomios ir įkvepiančios kitų žmonių istorijos.
„Iki šiol džiaugiuosi žurnalistikos suteikta galimybe pakalbinti šimtus įvairiausių žmonių: nuo ministro pirmininko iki atlikėjo Moby ar neįgalios trylikametės“, – sako A.Savicka.
Nors Ana nuolat girdėdavo beprotiškas pašnekovų gyvenimo istorijas, jos pačios gyvenimo istorija jai tokia neatrodė. Per aštuonerius metus Ana pakeitė ne vieną darbą ir, nors iš šalies atrodė, kad ji gyvena iš koto verčiantį gyvenimą, viskas buvo kiek kitaip. Ana ėmė blaškytis ir ieškoti savojo „aš“.
„Pakeitusi keletą darbų aptingau, nebetobulėjau ir... Tiesą sakant, suvokiau, jog nemėgstu rašyti. Dirbau darbą, kuris man nebepatiko“, – atviravo A.Savicka.
A.Savickos galvoje kirbėjo įvairiausios mintys. Galbūt emigruoti į Islandiją ir ten dirbti, o galbūt traukti į Italiją ir ten „hipiauti“ dirbant vietos ūkiuose. Klausimų buvo daugiau nei atsakymų. „Idėjų buvo daug, tačiau jeigu po mėnesio jas pamiršti, gali būti tikra, kad tai – ne tau“, – įsitikinusi A.Savicka.
Ir vieną dieną Anos galvoje nušvito mintis, pakeitusi jos gyvenimą. Bet apie viską nuo pradžių.
– Ar studijuoti žurnalistiką buvo jūsų svajonė?
– Žurnalistika nebuvo mano svajonė. Pamenu, bendraamžiai stojo į architektūrą, mediciną, nes jie turėjo aiškią kryptį, o aš ne. Baigusi mokyklą nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, ir žurnalistika man pasirodė įdomus dalykas.
Įstojusi maniau, kad esu savo vietoje, ir džiaugiausi susiklosčiusia padėtimi. Įstoti į žurnalistiką buvo garbės reikalas, o galbūt ir laimės dalykas. Per stojamąjį konkursą komisija mane privertė deklamuoti Adomo Mickevičiaus eiles. Beje, lenkiškai, nes esu baigusi lenkų mokyklą.
Dar studijuodama pradėjau dirbti žurnalistinį darbą. Visą laiką, kol dirbau žurnaliste, mane lydėjo įdomios ir įkvepiančios kitų žmonių istorijos.
– Sukneles pradėjote kurti neturėdama tam reikiamo išsilavinimo, metėte žurnalisto darbą. Juk nedažnas drįstų mesti tai, į ką gilinosi ne vienus metus.
– Tiksliau būtų sakyti, kad reikia drąsos nesurizikuoti. Kai man suėjo 25-eri, prasidėjo blaškymasis. Suvokiau, kad penkias dienas per savaitę dirbu nemėgstamą darbą, tam skiriu didžiąją dienos dalį, o ir finansinės perspektyvos nėra beprotiškos. Be to, būdamas žurnalistu, esi pririštas prie šalies, kurioje dirbi.
Jeigu nori kaip žurnalistas įsitvirtinti užsienyje, turi nueiti ilgą ir ne rožėmis klotą kelią, ir tik vienetai svetur geba dirbti profesionaliai. Atėjo suvokimas, kad jeigu galiu padaryti vieną dalyką, tai padarysiu ir kitą. Maniau, kad save atrasiu maisto ruošimo srityje. Bandžiau dirbti „Čiop Čiop“ studijoje, tačiau vėliau supratau, kad ir tai ne mano sritis.
Nemanau, kad viską mesti reikia didelės drąsos. Galbūt stipriai jaučiausi, nes turėjau užnugarį, šeimą.
Žinojau, kad jei neturėsiu, kur gyventi, mane priglaus, o jei neturėsiu už ką susimokėti sąskaitų, jos vis vien bus kaip nors padengtos. Man buvo baisiau stovėti vietoje, nei nerti į nežinomus vandenis.
– Ne iš karto supratote, kur slypi jūsų tikrasis pašaukimas. Kaip įvyko tas nušvitimas, kai supratote, kad kursite sukneles?
– Tai buvo liepos 1-osios naktis. Pamenu, gulėjau lovoje ir mąsčiau, kokia aš nelaiminga. Kodėl visi turi įdomius darbus, keliauja, o kodėl aš gyvenu tokį gyvenimą: mečiau darbą, bet nerandu kito, įkvepiančio mane?
Tada pasukau galvą į savo spintą. O joje – vien suknelės. Ir tada įvyko nušvitimas – supratau, kad galiu kurti sukneles. Iš laimės susigraudinau ir iš karto sugalvojau pavadinimą „Undress“.
Idėją subrandinau iki ryto, nors iki tol blaškiausi trejus metus. Vieno nenorėjau, kita – per brangu, trečiam reikia ilgo pažinimo kelio, turiu omenyje, studijų.
– Kad įgytumėte reikiamos praktikos, nusprendėte mokytis profesinio rengimo centre. Jis yra vertinamas nevienareikšmiškai – juk yra gajus stereotipas, kad ten mokosi mokslams neimlūs žmonės. Kokie buvo studijų metai?
– Kai pradėjau kurti sukneles, suvokiau, kad daug dalykų nesuprantu. Pavyzdžiui, techninių dalykų ir pavadinimų. Jeigu reikėdavo diskutuoti su siuvėja, aš nieko nesuprasdavau, buvau žalia. Kažkas iš pažįstamų man buvo užsiminęs apie profesinio lavinimo įstaigą. Iš karto ten nuėjau, o jau po dviejų savaičių buvo renkama grupė.
Tai buvo Darbo biržos kvalifikacijos keitimo programa – jos metu gaudavau 700 litų stipendiją, bet negalėjau niekur papildomai dirbti. Į pamokų lankymą buvo žiūrima griežtai.
– O kaip reagavo aplinkiniai, nebuvo pašaipių replikų?
– Pati iš savęs pasijuokiau. Baigiau žurnalistiką ir, galima sakyti, iš aukščiausios pakopos nusileidau į žemiausią – „profkę“. Tačiau aš neturėjau jokio kito pasirinkimo.
Galėjau eiti į vakarinius kursus, kur per pusmetį būčiau pasiuvusi du daiktus. Man to nereikėjo, juk neketinau užsiimti individualiais siuviniais. Galėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, bet ten beveik nemoko, programa orientuota į beribę kūrybą, konceptualumą. O man tiesiog reikėjo perprasti drabužių gamybos speficiką, technologinius procesus – tam profesinė mokykla puikiai tiko.
Studijos truko devynis mėnesius, grupė buvo gana maža, tad gavome daug dėmesio, naudingų patarimų. Iš šių mokslų išsinešiau profesinių žinių ir jos tikrai pravertė.
– Sakoma, kad kiekviena pradžia yra sunki. Kokia buvo „Undress“ pradžia?
– Buvo visko: ir klaidų, ir nesusipratimų. Galbūt padėjo tai, kad aš niekada neslėpiau, ką darau.
Dauguma daro priešingai: kai padarysiu, pasakysiu. Aš tikėjau tuo, ką darau. Žurnalistika padovanojo labai didelį pažinčių ratą. Dirbdama žurnaliste su kai kuriais pašnekovais užmezgiau gana glaudų ryšį.
Kai „Undress“ išvydo dienos šviesą, to jau laukė nemažas būrys žmonių. Labai padėjo socialiniai tinklai ir draugų palaikymas juose, tačiau, be abejo, pradžia nebuvo lengva. Ačiū Dievui, žiaurių klaidų ar blogų istorijų su klientėmis pavyko išvengti.
Stengiuosi sukurti ne tik patrauklų, bet ir kokybišką produktą – estetiškai jį pateikti, sukurti jam tarsi istoriją.
Bet per šiuos metus buvo visko: ir ašarų, ir pinigų trūkumo, ir laisvalaikio nebuvimo.
Tada supratau posakį: žmonės daug dirba, bet kai dirbi dėl savęs, nuovargis yra visiškai kitoks, jis – malonus. Ir geri, ir blogi dalykai priklauso tik nuo tavęs. Turėjau padaryti begalę dalykų ir supratau, kad niekas kitas už mane jų nepadarys.
Dabar aš keliuosi anksti ryte.
– Lietuvoje drabužių kūrimas tampa vis populiaresnis, dizainerių apstu. Ar jūsų negąsdino konkurencija?
– Buvo labai sunkių akimirkų, tačiau abejonių nebuvo nė sykio. Konkurencija yra normalus dalykas, vieni yra stipresni, kiti – silpnesni. Aš puikiai ištyrinėjau rinką, patikrinau, ar Lietuvoje nėra panašiai kuriančių dizainerių.
Aš tiesiog dievinau sukneles ir norėjau jas kurti. Tariausi su šeima, draugais. Svarsčiau, kokia galima rizika: aš prarasiu pinigų, bet tai juk nėra astronomiškai didelė suma – tai suma, kurią lengvai gali susigrąžinti.
Labai aiškiai žinojau, kokia turi būti rūbų estetika, koks bus jausmas dėvint tuos drabužius. Žinojau, kad nekursiu blogai, tad man nebuvo baisu.
– Ką galėtumėte patarti pradedančiam dizaineriui, nenorinčiam ištirpti kūrėjų sūkuryje ir trokštančiam būti pastebėtam?
– Viską daryti labai kokybiškai: fotosesijas, tekstus, idėjas, audinius, pasiuvimą. Visur bus klaidų ir ne ten įdėtų pinigų, bet pateikimas turi būti labai kokybiškas. Ir tai kainuoja!
Parduodamas nepigų drabužį pirkėją turi kuo nors motyvuoti, reikia sukurti bendrą estetiką ir unikalumą, tačiau neprivalai būti avangardistas ir sukurti ką nors keista. Tarkime, ilgaamžiai dalykai turi ilgai išliekančią vertę. Jei parduodi paprastą daiktą, jis turi siųsti žinutę.
– Jūs kuriate vien sukneles. Kodėl nebandote sukurti švarko, kelnių ar dar ko nors?
– Suknelė iš visų rūbų yra vienintelis nepriklausomas dalykas, ji gali būti vilkima viena. Kelnėms, marškinėliams, sijonams aš sakau „ne“.
Žinau, kaip pasiūti suknelę, kad ji tobulai atrodytų dėvima skirtingos figūros moterų. Man yra įdomūs paltai, švarkai ir apatinis trikotažas, tačiau šiuo metu nieko kito, be suknelių, kurti neketinu, man pakanka iššūkių.
– Koks jūsų vaidmuo „Undress“: vadovaujate savo suburtai komandai, siuvate rūbus pati?
– Aš išmokau tai daryti, tačiau dabar tuo neužsiimu, tai patikėjau siuvėjoms. Kiekviena mano darbo diena būna skirtinga, turiu begalę darbų, mat „Undress“ sudaro vos keli žmonės: aš, mano padėjėja ir siuvėjos.
Aš modeliuoju, priimu užsakymus, siunčiu siuntas, išrašau sąskaitas, užsakau audinius, bendrauju su klientais. Kad galėčiau padidinti savo komandą, turiu tam pribręsti ir turėti pinigų. Šio verslo esmė yra tai, kad esu gamybininkė. Prižiūriu viską: nuo užtrauktuko iki etiketės.
Bėgant laikui tobulėju, tačiau kuo daugiau darai, tuo daugiau naujų ir nežinomų dalykų atsiranda. Turi būti žmogus-orkestras, privalai viską žinoti.
– Kokią pagrindinę idėją norite perduoti žmonėms?
– „Undress“ nėra nusirengimas – tai daugiau apie kasdienį rengimosi ritualą.
Drabužiai ir maistas – tarsi neišvengiami mūsų kasdienybės elementai. Juk dieną mes pradedame nuo dviejų dalykų: maisto ir drabužių.
Kiekvienos dienos apranga yra ritualas. Nesvarbu, kokia ji: nuosaiki, rami, provokuojanti.
Aš noriu, kad mano sukurta suknelė nebūtų metama lauk po spintos revizijos, bet pasakotų istorijas, kurias patyrė jas dėvinčios moterys.
– Kiekviena jūsų sukurta suknelė turi pavadinimą. Neišsisemiate?
– Šios kolekcijos sukneles pavadinome įdomiais įvairių kalbų žodžiais – savo kultūroje jie turi ypatingą reikšmę ar istoriją.
Pavadinimų galvojimas yra paprastas ir malonus darbas, tačiau ir jam reikia laiko. Jis gali užtrukti visą dieną, tačiau man tai patinka. Čia ir vėl padeda žurnalistika. Aš žinau, kokio skambesio ar žinutės tikiuosi iš žodžio.
Nesimėtau nereikalingais žodžiais, įrašais socialiniuose tinkluose. Šiandien mus pasiekia begalė informacijos, ir aš nenoriu to srauto teršti nereikalingais dalykais.
– Jūsų kuriamos suknelės atrodo elegantiškos, pasiūtos iš gero audinio, tačiau ar tokio drabužio kaina nesikandžioja?
– Gaminti mažais kiekiais yra brangu. Norėdamas sukurti kokybišką produktą, turi investuoti – galutinio gaminio kainą sudaro ne tik audinio ir siuvimo savikaina, bet ir investicija į fotosesiją, etiketes, dėžutes, prekės ženklo viešinimą, logistika. Galiausiai – ir mano pačios darbas.
Aš siekiu, kad audiniai atkeliautų iš patikimų tiekėjų, o užsakytą suknelę klientei į rankas pristatytų kurjeris. Tokios detalės ne tik kelia kainą, bet ir pirkinio vertę.
Vidutiniškai suknelė kainuoja 120–250 eurų. Ačiū Dievui, yra dalis žmonių, kuriems ši kaina atrodo adekvati, o jei jie neturi tokios pinigų sumos – pataupo ir įsigyja vėliau.
– Kokie drabužiai iš jūsų spintos svarbiausi, nepakeičiami?
– Nors daiktai man svarbūs, aš nesu prieraiši. Kuo daugiau daiktų turi, tuo mažiau tau jų reikia. Metams bėgant mano stilius tampa vis paprastesnis, švaresnis, iš spintos lekia lauk keisti dalykai, nebent jie yra ypatingi ir bus pritaikomi. Džiaugiuosi turėdama patogių, tačiau tuo pat metu išraiškingų drabužių.
Dabar išmokau rinktis kokybiškus rūbus. Beje, neturiu daug progų pasipuošti, ir tai mane erzina. Turiu daiktų, tačiau neturiu, kur jų panaudoti.
– Kokių planų turite kaip dizainerė ir verslininkė?
– Apie tai galvojau visai neseniai. Iš pradžių manai, kad reikia sukurti produktą ir jį paleisti į rinką. Vėliau – kad reikia sukurti antrą kolekciją, o dar vėliau sužinai, kad yra įvairios parodos, galimybė bendradarbiauti su užsienio rinka. Ambicijos auga dirbant ir bėgant laikui. Kai parduodi penkias sukneles, nori parduoti dešimt, o kai parduodi dešimt – dvidešimt.
Bet esmė yra ne skaičiai, o galimybė realizuoti savo sumanymą – skaičiai tik parodo, kad tavo siūloma estetika gali būti artima ne tik tau pačiai.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Norėčiau turėti daugiau gražių batų ir kelias puikias rankines. Mane taip užvaldė silpnybė suknelėms, kad sunku rasti tai, kas galėtų pralenkti šią aistrą.
Suknelių avantiūra privertė mane gerokai apkarpyti savo asmenines išlaidas – išmokau būti laiminga be didelio kiekio daiktų. Savo spintoje noriu matyti tik kokybiškus, ilgaamžius drabužius, su kuriais esu sukūrusi ryšį. Visa kita – tiesiog daiktai.
