Šiandien šeima subyrėjusi, nes Daiva išsiskyrė su vyru Dainiumi Budriu, buvusiu Seimo nariu.
D.Tamošiūnaitė į Seimą neatėjo tik ieškodama naujos darbo vietos. D.Šakalienei ji padėti pasisiūlė pati. O priežastys tam klostėsi keletą metų.
Daiva kuklinasi, kad tai ne jos nuopelnas, bet, kažkada pradėjusi bendradarbiauti su organizacija „Gelbėkit vaikus“, kūrusi siužetus paramos koncertui „Už vaikystę“, vėliau – televizijos laidas tuo pačiu pavadinimu, prisidėjo prie to, kad labai daug šeimų lengviau atsikvėpė, o vaikams gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Kai kam nupirktas namelis, kai kam jis apšiltintas, kai kam sudėti langai. Surinkti šimtai tūkstančių eurų nemažai vargstančių Lietuvos šeimų padėjo įsikabinti į gyvenimą, vaikų dienos centrams pamaitinti ir pasirūpinti dešimtimis vaikų.
Štai ir visą praėjusią vasarą ir dar dalį rudens – keturis mėnesius – Daiva filmavo reportažus televizijos laidai „Už vaikystę“, ieškojo gražiųjų pavyzdžių, rodančių, kaip mes mokame ir galime pasirūpinti vaikais. Filmavo šeimas, globojančias vaikus, įkurtas šeimynas, puikiai sutvarkytus globos namus, vaikų dienos, šeimos centrus. Matė, kaip galėtų būti ir ko trūksta.
„Pamaniau, kad noriu plėtoti tą pačią socialinės pagalbos temą. D.Šakalienę šiek tiek žinojau, buvau skaičiusi jos straipsnius, man artimas jos mąstymas, patinka, kad į Seimą ji ėjo jau su konkrečiu darbų planu, todėl ir paskambinau. Kai susitikome, iš karto pajutome bendrystę“, – taip sprendimą tapti Seimo narės padėjėja aiškino Daiva interviu žurnalui „Stilius“.
– Koks pirmas įspūdis Seimo rūmuose kūrybiškos sielos žmogui – tokiam kaip jūs?
– Nustebau, kad nepajutau svetimumo jausmo, – rūmuose sutikau daug pažįstamų žmonių, kuriuos žinau ne iš nuotraukų ar televizijos ekranų, o pati esu bendravusi.
Išsinešu iš darbo gerą jausmą ir su tokiu ateinu į jį. Vertinu, kad Dovilė yra stiprus, darbštus žmogus, užsispyręs įgyvendinti tai, ką užsibrėžęs. Jos ir rinkimams rašytoje, ir asmeninėje programoje numatyta daug gražių darbų. Tiesiog noriu padėti jai juos nuveikti. Jau pasipylė pirmieji pagalbos ieškančiųjų skambučiai. Tad krapštyti nosies ir nuobodžiauti netenka, – kalbėjo D.Tamošiūnaitė. – Spėju, kad daugelis skaitydamas mano mintis ironiškai šyptelės, kokie jau geri jausmai Seime. Bet kokia čia verda košė, tikrai žinau, nes gyvenau tuo ketverius metus, kai mano buvęs vyras ėjo Seimo nario pareigas. Situacija po rinkimų prieš aštuonerius metus, palyginti su tuo, kas vyksta dabar, atrodo lyg vaikų žaidimas. Tuomet visuomenė purkštavo, kokiais parlamentarais gali būti pramogų pasaulio žvaigždės, pavyzdžiui, Arūnas Valinskas, Asta Baukutė, Donalda Meiželytė. Dabar stebimasi, kaip šalį valdys agronomai. Bet „šoumenų“, žadėjusių linksmesnį gyvenimą Seime, buvo tik 16.
Dabar jaučiuosi gerai, kaip bus – nežinau. Džiaugiuosi, kad nuo pat pirmos darbo dienos Seimo narė D.Šakalienė pademonstravo ryžtingą politinę elgseną – ji nelinkusi nuolaidžiauti, jei užsibrėžia tikslus, padarys viską. Viena mano ir kitos padėjėjos nerašytų pareigų – ir patausoti Dovilę, juk dar tik mėnuo, kai ji atsigavo po sunkios ligos, norisi tą nenustygstantį žmogų pataupyti, norisi, kad grįžusi į savo kabinetą rastų gerą atmosferą, o jei reikia, akimirką ir atsipūstų.
– Tai jūsų išskirtinio balso nebegirdės radijo, televizijos žiūrovai?
– Nebent bus kartojami jau įgarsinti filmai. Pasiilgstu mikrofono, tikiuosi, kad vieną kitą vakarą rasiu tam valandėlę. Įskaičiau Erikos Umbrasaitės knygą, terapines pasakas apie ankstukus, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui gaiviname Joną Basanavičių, įskaitome tai, kas buvo užrašyta tautosakos rinkėjų prieš 150 metų. Vertėtų įgarsinti ir lietuviškas knygas vaikams – emigrantų atžaloms lietuviškai skaitoma pasaka būtų puikus būdas girdėti gimtąją kalbą.
Yra projektų, kurių negaliu mesti net ir pradėjusi naują darbo etapą. Pavyzdžiui, draugauju su Vilniaus regbio akademija. Pusė vaikų yra iš globos namų. Kartu vykome į varžybas Kijeve. Visam tam reikia iš kur nors gauti pinigų. Dabar padedu rengti gražią Kalėdų šventę tiems vaikams.
Dar palaikau ryšius su kai kuriais vaikų dienos centrais – negaliu nepadėti teisindamasi laiko stoka. Kita vertus, tai artima ir Seimo narės D.Šakalienės veiklai. Tikrai rasime laiko nuvažiuoti aplankyti vaikų kartu.
– Jūs filmuodama skersai išilgai pervažiavote Lietuvą. Koks jos veidas, kokios tos nepriteklius išgyvenančios šeimos, kokie vaikai?
– Gal slogiausias prisiminimas iš lankytos šeimos, kurios namelis buvo kiauras ir tuščias. Tikrąja ta žodžio prasme. Lentynose – kruopos, vaikai pabėgę į laukus, nes pamatė nepažįstamus, užsukančius į kiemą. Spruko ir pasislėpė, kad neišvežtų į globos namus. Kai ištraukėme iš šiaudų, varnalėšynų (o buvo ne vasara), negalėjau patikėti savo akimis. Tokių susivėlusių, nudriskusių ir paišinų vaikų nebuvo tekę matyti. Laukinukai... Kai tik išvažiavau pakalbinusi motiną, mačiau, kaip ji keliuku nukurnėjo į parduotuvės pusę. Butelaičio...
Šią vasarą ieškodama gražių pavyzdžių užtikau labai šviesių žmonių, pavyzdžiui, yra šeimynų, kurios nuo 1989-ųjų augina jau kelintą vaikų kartą, žmonių, kurie asmenine iniciatyva įkūrė dienos centrus ir dirba su vaikais, nuostabių atsidavusių globėjų. Pamačiau tokių šviesių globos namų, kurių vaikai nenori palikti, savo auklytėms jie sako: „Išeisite į pensiją, kai mes išeisime.“
Juk mes dažniausiai manome, kad, norint auginti daug vaikų, reikia pinigų. Tie žmonės man sakė, kad pirmiausia reikia meilės ir supratimo. Ir vaikų jie nesirenka – augina ir sveikus, ir turinčius negalią. Juk po poros mėnesių vaikas pražysta meile laistomas.
Vaikų dienos centrai iš viso, mano galva, tobulas sumanymas. Dažnai dienos centrai – vienintelė vieta, kur vaikas gauna šilto maisto, dalį dienos gyvena normalų gyvenimą apsuptas dėmesio, meilės ir supratimo.
O Lietuvos veidas iš tiesų labai skurdus. Sėdint Vilniuje jo bruožus sunku įžiūrėti. Ši patirtis, neabejoju, pravers naujame darbe. Per paramos projektus būrėme žmones, kad užlopytume šalies sistemoje esančias skyles, padėtume vaikams turėti spalvotą vaikystę, bet neabejoju, kad jas galima lopyti valstybiniu lygmeniu priimant tam tikrus įstatymus.
– Priminėte jau prieš keletą metų išsakytą mano buvusios mokytojos nuomonę, kad provincijos mokyklose vaikų intelektinis lygmuo per pastaruosius dešimtmečius yra smarkiai kritęs...
– Natūralu, jei vaikas auga su tėvais, neturinčiais socialinių įgūdžių, iš kur jis jų įgis? Mums atrodo, kad visko išmokstama natūraliai. Nieko panašaus – kai kada tik dienos centre vaikas būna nuprausiamas, ten mergaitės išmokomos elementarių higienos taisyklių. Sunku patikėti, bet XXI amžiuje į dušą nuvestas vaikas nežino, kam skirtas skystas muilas ar dušo želė.
Neretai dienos centrai jau tampa ir bendruomenės susibūrimo vieta – ateina savanorės moterys ir iš kelių eurų išburia 20-iai vaikų pietus. Prisideda tėvai, seneliai, kuria rankdarbius, juos parduoda mugėse, užsidirba vieną kitą eurą. Provincijoje darbo nėra.
– Daiva, kas jums iš to? Mūsų visuomenėje dar tik kalasi pagalbos, savanorystės tradicijos, tad dažnai į gerus darbus darantį žmogų net žiūrima įtariai. Jei tai moteris, manoma, kad taip ji užpildo savo vienatvę, jei negali prikišti to – viską suverčia psichologinėms problemoms.
– Tiek jauni, tiek brandaus amžiaus žmonės kelia gyvenimo prasmės klausimą. Aš noriu jausti gyvenimo prasmę. Ir ne tik aš – pažinau daug žmonių, vadinu juos anoniminiais globėjais, rėmėjais, jie nekalba garsiai apie tai, bet pasiima savaitgaliais vaiką iš globos namų, skiria lėšų. O juk pinigus visuomet yra kur dėti – jei jau turi svajonių automobilį, gali pirkti jachtą. Prieš ketverius metus panirusi į socialinę veiklą iš filmavimų grįždavau namo prislėgta, negalėdavau užmigti, pabusdavau verkdama. Pradėjau vertinti, kad turiu gražius namus, maisto, galiu pasirūpinti dukra. Ilgainiui nesukietinau savo širdies, bet stengiausi būti tarsi šalia dramos, nepanardinti į kurios nors šeimos skurdą visos savo sielos. Ne visada pavykdavo.
– O kaip dabar namai, dukra Adelė, kai prapuolate darbe nuo ryto iki vėlyvo vakaro?
– Mokomės gyventi. Adelei 14 metų. Ji jau buvo įpratusi, kad išvykstu filmuoti į kitą Lietuvos galą ir grįžtu vėlai vakare, – dar man vakarienę vaikas padarydavo. Tačiau, žinoma, taip nebūdavo kasdien. Atvyko mano mama, kad perėjimas į naują gyvenimo būdą būtų minkštesnis.
– O kaip laikosi Daivos Tamošiūnaitės širdis? Štai neseniai jūsų buvęs vyras, dingęs iš viešumos keletui metų, pasirodė vienoje televizijos laidoje, pasakojo apie save. Ar tai nesutrikdė jūsų?
– Nežinau, kodėl jis davė tą interviu. Klausiausi jo. Adelė pamatė ištįsusį mano veidą. Išgirdau neteisingų dalykų. Dukra liepė nekreipti dėmesio ir pridūrė, kad jai nuo to nebus sudėtingiau, nei buvo.
– Kokių neteisingų dalykų pasakė?
– Noriu likti diplomatiška... Tačiau tikrai nesu pasiturinti vieniša moteris, kuriai vyras paliko du butus Senamiestyje, o paskolas prisiėmė sau. Toks buvo nupieštas vaizdas. Kad galėtum palikti du butus, juos pirma reikia nupirkti. Jiems pirkti ėmiau paskolą. Vieną buvau priversta parduoti, kad galėčiau išsilaikyti kitame.
Televizijos laidoje Dainius teigė, kad po skyrybų puikiai jaustis jam padėjo sėkmingas verslas. Ačiū jo sėkmingam verslui – iki 2024-ųjų mokėsiu verslui imtą paskolą, dėl jos iki šiol užstatytas mano butas. Oficialiai mudu išsiskyrėme praėjusią gegužę. Apsigyvenome atskirai prieš trejus metus. Tiek laiko laukiau, kad emocijos atvėstų, žmogus susivoktų ir jei ne visą – bent pusę – jo sumanytam verslui imtos paskolos prisiimtų sau. Kai sutiko, išsiskyrėme.
– Hm... Suprantu, jog poros reikaluose daug subtilių niuansų, tačiau, regis, ir plika akimi matyti, kad neteisinga mokėti už tai, kuo nepasinaudojai.
– Ko gero, panašiai nutinka dažnam lietuviui vyrui: pagyvenęs 10 metų su moterimi jos išsimokamame bute vyras mano, kad skiriantis pusė jau priklauso jam. Ir kad jo skolos taip pat dalijamos per pusę.
– Tai kur, moterie, buvo tavo galva, kai dėjai parašą ant paskolos sutarties, – taip pasakytų daugelis?
– Kai myli vyrą ir tikiesi su juo gyventi iki grabo lentos, kai saugai ir puoselėji šeimą, darai viską. Kai vyras degančiomis akimis tikina, kad sumanė puikų verslo planą, padarysi viską, kad jis susikurtų darbo vietą, darytų tai, kas patinka. Be to, galvoji, kad gal ir šeimai bus naudos. Imant paskolą mano galva buvo savo vietoje, tačiau kartu ir širdis, – ramiai kalbėjo Daiva.
– Jūsų buvęs vyras viešai sakė, kad juodu su dukra – puikūs kelionių draugai. Kada pirmą kartą ir kur jie išvyko į kelionę kartu?
– Praėjusią vasarą keliavo į Turkiją. Kai kada važiuoja kartu pas močiutę. Viskas gerai – jis moka įstatymu numatytus alimentus, kai kada išpildo brangesnius Adelės norus.
Vyrams iš tiesų gal lengviau bendrauti su paaugliu nei su mažu vaiku, noriu, kad jų ryšys stiprėtų ir būtų kuo nuoširdesnis. Noriu, kad jis jaustųsi laimingas ir patenkintas, – tuomet laimingesnė būtų ir mūsų duktė.
– Šiandien, kai skyrybų drama užgesusi, kaip manote, kodėl jūsų porai nepavyko? Daugelis linkę tai nurašyti jūsų amžiaus skirtumui – esate 10 metų vyresnė. Jūsų buvęs vyras teigė, kad nesugebėjo per darbą ir pomėgius skirti laiko šeimai.
– Amžiaus skirtumas čia niekuo dėtas. Dėl laiko padalijimo – tiesa. Mūsų nutolimas įvyko būtent Dainiui einant Seimo nario pareigas. Jei grįžti, kai vaikas jau miega, vadinasi, laiką suplanavai blogai. Tad naujiesiems Seimo nariams tikrai galėčiau patarti, kad laiką planuotų atsakingai, – jo turi likti ir šeimai.
– Ar tikrai laiko stokos klausimas gali aižyti poros santykius? Juk žmonės ištveria ir tokius periodus dėl svarbaus tikslo – šeimos tvirtybės?
– Būna – ištveria... Dainiui dirbant Seime laikiau namus ant savo pečių. Draugai stebėjosi, ar ilgai tempsiu prisiėmusi namų šeimininkės vaidmenį. Bet man buvo visai smagu, tik patirtis rodo, kad nevertėjo.
– Kaip manote, kodėl jums iš viso gyvenime nesiseka su vyrais? Iširo ilgametė draugystė, taip pat ir oficiali santuoka.
– Nebeužduodu sau to klausimo, nes prisigalvoju dalykų, nuo kurių dar skaudžiau. Gal ko nors nemoku, nesuprantu. Gudrauti su vyrais nemokėjau. Pilna gudrių vadovėlių ir straipsnių, ką daryti, kad vyras pareitų namo ir neišeitų iš namų. Tokia informacija tik praslysdavo man pro akis.
Nesu naršiusi vyro telefone, juk gyvenimo partneriai turi pasitikėti vienas kitu. Nesekiau, kur eina ir ką daro. Gal mano bėda, kad mažai įsikabinusi buvau. Gal tikros moterys elgiasi kitaip – turiu bičiulę, kuri savo žmogų penkiais ratais apšoka, į tą porą nė uodas nosies neįkiš, kur jau ten kita moteris.
Pati patiriu situacijas, kai moterys saugo savo vyrus nuo išsiskyrusios, – tokia nebėra pageidaujama šeimos rate.
Tuokiausi širdies vedama ir ilgai pasvarsčiusi. Pamenu, net bičiulės vienuolės klausiau, kaip elgtis, nors mūsų dukrai jau buvo ketveri metai. Sakiau, kad netikiu gyvenimu iki grabo lentos. Vienuolės atsakymas, kad tai siekiamybė, kad tai kūryba, paakino apsispręsti dėl santuokos. Bet tik ar vienas žmogus toje kūryboje turi dalyvauti?
– Kokia galimybė rasti žmogų moteriai jau palaužtais sparnais, sulaukus brandaus amžiaus?
– Draugystės norisi, o ir ūkį organizuoti dviese lengviau ir įdomiau. Kaip nuostabu girdėti: moterie, pailsėk, aš pasirūpinsiu tavąja pareigų dalimi. Turiu aplinkoje tokių gražių bendrystės pavyzdžių, iš naujo užgimusių jau brandaus amžiaus, tačiau tos mano bičiulės gyvena ir draugauja ne su lietuviais.
– Gal dar norite pabūti viena, ramiai, tuščiame lauke?
– Jau pabuvau, o ir esu. Tai periodas, kai pirmą kartą gyvenime susitaikiau su vienatve ir man tai patiko. Tačiau tai nėra tikra vienatvė, nes turiu vaiką. Adelė – mano draugė, turiu žmogų, su kuriuo galiu šnekučiuotis. Bet žinau, kad negaliu užsiliūliuoti, – mudvi kalbėsimės dar, duok Dieve, kelerius metus, juk dukra norės savarankiško gyvenimo. Džiaugiuosi, bet nesukraunu vilčių į vaiką, nes tai būtų neteisinga.
– Ar juntate vyrų dėmesio ženklų?
– Moterims visada yra kas rodo dėmesį, tik jos mano, kad tai dar ne tas žmogus. Aš turiu su kuo pasikalbėti, kavos išgerti, net paprašyti pagalbos, kai reikia vyriško proto.
Bet... aš jau su viskuo galiu susitvarkyti pati ir man tai patinka.
