Vietoje nenustygstanti Radvilė šią vasarą įsiliejo į benamių gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ veiklą. Kaunietės kurti originalūs marškinėliai jau dovanojami žmonėms, kurie prisideda prie šios įstaigos gyvavimo.
Mergina inicijavo ir dar vieną akciją – kuria glaustinukių kolekciją, kurią puošia fotomenininko Algio Kriščiūno iliustracijos.
„Visi už šias glaustinukes gauti pinigai bus skirti benamių gyvūnų prieglaudai. Šiuo metu ten gyvena per 200 likimo valiai paliktų šunų, kurie priversti glaustis itin ankštose patalpose. Norisi, kad pagerėtų jų sąlygos“, – kalbėjo R.Labutytė.
Neseniai kaunietė įgyvendino ir dar vieną ilgai puoselėtą idėją – įsitraukė į kraujo donorystę. Ji ne tik sukūrė marškinėlius, kurie bus dovanojami kraujo donorystės akcijų dalyviams, bet ir pati nutarė tapti donore. Mat jos kraujas – labai reikalingos retos ketvirtos (AB) rezus minus grupės.
„Siekiu plačiai įsitraukti į savanorystės judėjimą. Šioje srityje savo jėgas noriu išmėginti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur kaip modelis ir verslininkė esu užmezgusi daugybę pažinčių.
Vienas iš mano tikslų – dalyvauti programose, kurios skirtos rūpintis sužeistais gyvūnais. Žinoma, tam reikia papildomai mokytis, lankyti kursus.
Tačiau vien valyti gardus ar išvesti gyvūnus pasivaikščioti man nepakanka“, – kalbėjo Radvilė.
– Iš kur ta jūsų meilė beglobiams gyvūnams?
– Kiek save prisimenu, nuolat į namus tempdavau šunis iš gatvės. Gyvenu Kaune, Aleksote, šalia turgaus, kur dažnai matau, kaip atvažiavę žmonės iš automobilio išmeta ir likimo valiai palieka šunis. Tokio beširdiškumo negaliu suvokti.
Taip pat sunku suprasti, kai pasiklydusių keturkojų šeimininkai savaitėmis neatvyksta pasiimti savo augintinių iš beglobių gyvūnų prieglaudos.
Mano automobilyje visada yra šunų ėdalo, kuriuo dažną dieną pašeriu kokį alkaną gatvėje lakstantį šunį.
Norisi, kad ir kiti žmonės nebūtų abejingi beglobiams keturkojams. Žaviuosi dizaineriu Robertu Kalinkinu, kuris priglaudė tris kojas turintį šunelį.
Kitą dieną į tą pačią prieglaudą atvažiavo moteris ir nepabūgo pasiimti auginti aklo šuns. Buvo žmonių, kurie priglaudė kitus ligotus šunis. Tikiuosi, savo pavyzdžiu ir akcijomis paakinsiu žmones būti gerus ir rūpestingus su keturkojais, kuriems reikia pagalbos.
– Po jūsų pačios namus tikriausiai bėgioja ne vienas šuo?
– Šunis auginu nuo pat vaikystės. Esu turėjusi ne vieną buldogą, dar būdama paauglė veisiau rotveilerius. Šiuo metu šuns mano namuose nėra. Visai neseniai netekau vėžiu susirgusio savo numylėtinio Stafordšyro terjero.
– Neslepiate, kad jau kurį laiką ant jūsų stalo neliko vietos tokiems produktams kaip mėsa, žuvis, pienas, kiaušiniai, želatina, net medus. Kas privertė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą ir mitybą?
– Pradėjusi plačiau domėtis gyvūnų teisėmis pradėjau palaikyti veganų filosofiją. Man kelia siaubą, kad žmonės augina gyvūnus baisiomis sąlygomis, vėliau juos skerdžia ir valgo. Ėmiau nepalaikyti pramonės, kuri verčia gyvūnus kęsti didelį skausmą. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko atsisakiau pirmiausia mėsos, o vėliau ir kitų gyvulinės kilmės produktų.
– Kas jus stumia į priekį ir skatina imtis vis naujų iššūkių?
– Jaunatviškas maksimalizmas, noras veikti, padėti silpnesniems, į savanorystės judėjimą įtraukti daugiau žmonių.
Iššūkiai, kaip ir sėkmė, – neįkainojamos likimo dovanos.
Nors gyvenimas mane ne kartą yra gerokai pamokęs: planuoji viena, o nutinka visai kitaip. Yra buvę ir taip, kad investavau viską, ką uždirbau, ir sėdėjau be cento.
Bet sustoti ir nejudėti negaliu. Be to, veikla yra ir vaistas: į ją įsisukus nėra laiko galvoti apie gyvenimo prasmę ar beprasmybę, pavydą, pyktį, kitus neigiamus dalykus.
– Jūs buvote ta, kuri neseniai drąsiai į viešumą iškėlė abejones dėl Godos ir Rolando Alijevų šeimos sąžiningumo, nesibaiminote pasakyti, kad buvo pasisavinta jūsų kurtų glaustinukių idėja. Skandalą sukėlėte siekdama apsaugoti savo verslą, o gal tai tiesiog buvo proga išpopuliarėti?
– Žinojau, kad viešai pasakydama tiesą stoju prieš garsius Lietuvos žmones. Jie žino, ką padarė, bet, manau, nesitikėjo, kad jų darbelius iškelsiu į dienos šviesą. Pamaniau, kodėl turiu tylėti ir nepasakyti žmonėms tiesos.
Kalbu apie idėjos pasisavinimą ir gamintojų norą pasipelnyti. Juk prieš trejus metus buvau viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių kurti glaustinukes, dekoruotas specialiais antspaudais. Po viešo pareiškimo sulaukiau daugybės žurnalistų skambučių, kvietimų dalyvauti televizijos laidose, tačiau į jas stačia galva nepuoliau. Nesinorėjo populiarumo siekti tokiu būdu.
Neslėpsiu, ši istorija man sukėlė nemažai streso, tačiau smagu tai, kad daugelis žmonių nuo pat pradžių mane labai palaikė. Gavau daugiau nei šimtą laiškų, kur mano klientės ir bičiulės linki stiprybės, vertina tai, ką darau.
Be to, pastaruoju metu manyje tarsi įsisuko variklis. Atsirado daugiau sutarčių užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Didžiojoje Britanijoje.
– Prieš nutardama garsiai paviešinti šią istoriją ilgai svarstėte, su kuo nors tarėtės?
– Nelabai norėjau su kuo tartis. Viską nusprendžiau pati. Pirmiausia parašiau R.Alijevui laišką. Gavau atsakymą, kad Goda į jo vadovaujamą įmonę atėjo kaip klientė. Buvo siuvama tai, ką ji užsakė. Man juoką kelia toks paaiškinimas – žmona pas vyrą ateina kaip klientė.
Tai, kad ant drabužio pakeiti piešinuką, nereiškia, jog nepasinaudojai jį siuvant naudojamais lekalais, brėžiniais, kita įprastai neviešinama informacija.
– Kai su jumis žurnalui „Stilius“ kalbėjomės maždaug prieš metus, tvirtinote neabejojanti, jog ateis diena, kai tapsite didelės verslo imperijos, nebūtinai susijusios su drabužių gamyba, įkūrėja. Ši mintis dar gyva?
– Kol kas esu susitelkusi į „Provocateur“ prekės ženklu pažymėtų drabužių kūrimą. Vien glaustinukėmis neapsiriboju. Kolekcijos papildytos naujienomis – suknelėmis ir marškinėliais.
Galbūt ateityje šio verslo atsisakysiu ir pradėsiu naują. Galvoje brandinu ir kitas verslo idėjas. Laikas parodys, ko labiausiai reikia rinkai, kas bus artima ir įdomu man, kaip klostysis reikalai.
– Turite ne tik kūrėjos, bet ir verslininkės gyslelę. Ar ji paveldėta?
– Mano tėvas ir senelis – verslininkai. Nuo mažens mačiau, kaip jie dirba. Būdama šalia jų klausinėdavau, visur kišdavau nosį. Man labai patiko, kad jie nuolat juda, planuoja, susitinka su partneriais, klientais. Užsidirbti pradėjau paauglystėje. Kai tik būdavo galimybė, sukdavausi įvairiuose renginiuose, parodose. Visada patiko turėti savų pinigų.
– Jie jums reiškia laisvę?
– Už laisvę nėra nieko brangiau. Turint pinigų galima daryti tai, kas patinka. Vilkėti gerus drabužius, važinėti prabangiu automobiliu, laisvai keliauti, mėgautis kokybišku maistu, nueiti į grožio procedūras. Bet svarbiausia, aišku, kurti ir plėtoti verslą.
– Esate ne tik verslininkė, bet ir nuolat po pasaulį važinėjate kaip modelis. Turite rimtų pasiūlymų?
– Modeliu dirbu devynerius metus, tenka daug keliauti. Džiaugiuosi, kad neseniai teko padirbėti Niujorke, Dubajuje. Jau turiu sutartį eiti Milano mados savaitės podiumu rugsėjo pradžioje. Artimiausiu metu teks rinktis, kur vykti dirbti – į JAV ar Pietų Afrikos Respubliką.
– O kaipgi meilės reikalai? Jūsų širdis laisva?
– Rimtų santykių neturiu. Vadinasi, širdis laisva.
Daugiau skaitykite Žurnale „Stilius“.
