Stebuklas, kad Marijus pastarąjį pusmetį savo socialinėje paskyroje dalijasi nuotraukomis, kuriose jis – kartu su Sigita. Ir net tai, kad Sigitos socialiniame tinkle brūkštelėta žinutė „Nu tai labas“ patraukė Marijaus dėmesį, – juk žinomi žmonės jų sulaukia nemažai, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Sigita iš pažiūros nepanaši į tą, kuri bandytų megzti pažintį internetu, bet sako, kad jai patinka tiek save, tiek artimuosius ir draugus nustebinti netipiškais poelgiais.
Marijus tikina, kad Sigita nesėdėjo nieko neveikdama ir nesuko galvos, kam gi čia parašius. Tiesiog buvo seka momentų, kurie vedė į tai, kad juodu turėjo susitikti, be to, turi bendrą pažįstamą – pramogų verslo veikėją, TV laidų vedėją Algį Ramanauską.
– Ar galėtumėte nusakyti tą momentą, kuris paakino judu susieiti?
Marijus: Tai – stebuklas. (Juokiasi.)
Sigita: Jau pradėjus susirašinėti buvo sava, paprasta ir aišku. Tai patvirtino ir mūsų pirmas susitikimas.
Marijus: Susitikome praėjusio gruodžio pradžioje. Atėjau pirmas. Jau mėnesį iki susitikimo kasdien bendraudavome žinutėmis – siųsdavome jų begalę vienas kitam. Bendrus štrichus vienas apie kitą žinojome. Nuo pat pradžių bendravome atvirai, neįsivaizduoju, kodėl neįsijungė vidiniai stabdžiai, juk žmogui būdinga savisauga. Aš daug šneku, bet ne bet ką ir ne su bet kuo.
Po pirmo susitikimo į mano žinutę su potekste „Na, tai kaip aš tau pasirodžiau?“ Sigita atsakė, kad viskas gerai, bet nepatinka, jog rūkau. Koks kompromisas? Mes dar jo ieškome.
– O kaip Sigita reagavo į jūsų tatuiruotes?
– Sigita nebuvo už tokius dalykus, bet maniškės jai netrukdo, o kai kurios net patinka. Pirmas tatuiruotę mūsų šeimoje pasidarė brolis, paskui aš. Mama pyko. Bet kai tėtis, būdamas 72 metų, ant rankos išsitatuiravo du drakonus, ji nebesakė nieko. Dabar visi mūsų šeimos vyrai turi tatuiruočių.
– Marijau, ar prisimenate, kaip Sigita buvo apsirengusi per pirmą susitikimą?
– Taip, džinsais, – juokiasi abu. – Galbūt sugriausiu romantiko, jei tokį turėjau, įvaizdį, tačiau nebuvo jokios euforijos, nebėgiojome pakvaišę iš laimės susikibę už rankų. Jokio poezijos skaitymo mėnulio šviesoje. Susitikome ir abu supratome – TAI įvyko.
Net mūsų buvimo kartu negalėčiau nupiešti patetiškai, kad, pavyzdžiui, kvėpuojame tuo pačiu oru ar gera tylėti kartu. Perdėtas noras viską romantizuoti man atrodo net juokingas. Jausmą, situaciją, emociją sudaro daug smulkių potėpių, netgi praktiškų. Tarkime, mums tinka tokio pat karštumo vanduo: kaip vienas nustatė dušo rankenėlę, kitas jos net nekeičia, nes tinka. Atrodytų, smulkmena, bet iš tokių ir susideda palankus fonas komfortiškai bendrauti.
– Neseniai atostogavote kartu su Marijaus tėvais – keliavote po Juodkalniją. Paprastai susipažinimas su tėvais – reikšmingas įvykis poros gyvenime.
Marijus: Viskas, taip pat ir kelionė, vyko natūraliai, be sureikšminimo. Mes paprasčiausiai gyvename ir džiaugiamės tuo, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Be patoso ar euforijos.
Sigita: Su Marijaus mama susipažinau žiemą, kai ji buvo atvykusi iš Bulgarijos, kur šiuo metu gyvena. Užėjau pas Marijų, nes ketinome kažkur kartu eiti.
Marijus: Mes, jei taip galima sakyti, oficialiai dar nedraugavome. Mamai pasakiau: „Mama, su šia mergina aš vaikštau į pasimatymus.“ Po savaitės, kai paskelbėme apie draugystę socialiniame tinkle, dar kartą pristačiau: „Mama, tai mano mergina.“
– Kelionėje žmonės geriausiai atsiskleidžia. Kaip jums sekėsi, ar buvo nejaukių momentų?
Sigita: Marijaus tėvai – visai kitokie žmonės nei mano artimieji, skiriasi bendravimu, išsilavinimu, požiūriu, jaunatviškumu (Marijaus tėvai prieš 8 metus nusprendė pagyventi Bulgarijoje ir viską palikę Vilniuje ten įsigijo namą. – Aut.). Mano mama ir sesuo su šeima gyvena Alytuje, yra ramesni, santūresni.
Iš tiesų tiek daug šnekančių žmonių nebuvau mačiusi. Aš moku klausytis, šnekučiuotis, bet po kurio laiko man reikia pabūti su savimi. Visa tai pavyko suderinti. Gyvenome name, susitikdavome bendroje svetainėje rytą ar vakare. Kadangi Marijaus tėvai anksti keliasi ir anksti eina miegoti, mūsų ritmas skyrėsi, tad pakako laiko ir pabūti tik dviese.
Marijus: Tai buvo šeimos susitikimas – tėvai atvyko iš Bulgarijos, brolis su drauge – iš Amerikos. Keliavome po šalį automobiliais. Sigita buvo mūsų gidė, nes Juodkalnijoje lankėsi trečią kartą.
Balkanai man pažįstami – pas tėvus Bulgarijoje lankiausi ne kartą. Tačiau Juodkalnijoje nustebino Kotoro įlanka: klimatas, maistas, žmonės – viskas priminė Prancūziją ar Italiją. Viename slėnyje pasijutau tarsi Šveicarijoje. O už 30–40 kilometrų – vėl tie jau pažįstami Balkanai. Vienos kelionės metu vienoje šalyje pamačiau tarsi tris skirtingas.
Kaip ir Bulgarijoje, Juodkalnijoje stebina vietinių žmonių laiko suvokimas. Jis net keistesnis nei ispaniškasis „manana“ – rytoj. Balkanų gyventojas savojo „po pietų“ niekaip nepaaiškins: tai iškart po pietų ar labiau į vakarą? Toks patikslinimas jį tik erzina.
Sigita: Šįkart kelionėje ko nors ypač naujo nepamačiau – tai buvo labiau poilsio ir susipažinimo su Marijaus šeima laikas. Pernai du mėnesius viena keliavau po tuos kraštus. Kaip tik buvau išėjusi iš darbo, o prieš kitą nutariau padaryti pertrauką. Iš pradžių savaitę su manimi ilsėjosi Serbijoje gyvenanti draugė. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakeliauti Adrijos pakrante – lankiausi Bosnijoje ir Hercegovinoje, Slovėnijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Juodkalnijoje. Tie kraštai man savi, žavūs, jaukūs.
– Sigita, ar keliaujant vienai buvo momentų, dvelkiančių rizika?
– Gal man pasisekė, tačiau nė karto nebuvo baisios ar nemalonios situacijos. Kas kartą, kai kreipdavausi pagalbos, žmonės nuoširdžiai suteikdavo daugiau, nei tikėdavausi.
– Kelionėse nutinka kuriozų. Ar buvo jų Juodkalnijoje jau keliaujant gausiai šeimynai?
Marijus: Bijau aukščio, bet taip, kad tos baimės negaliu kontroliuoti. Jei papuolu kur nors aukštai ir kraštas neatitvertas, man pakerta kojas, pradeda svaigti galva.
Sigita pasiūlė važiuoti į kalnus kylant serpantinais – susiėmiau. Ji nusprendė, kad man neblogai sekasi ir galima kilti dar aukščiau. Ir ką – atsidūriau aukščiausioje Juodkalnijos vietoje, maždaug 2 kilometrai virš jūros lygio! Sukandau dantis ir nusprendžiau pasidaryti nuotrauką, o Sigitai prieš mirtį būčiau pasakęs ne „myliu“, o savo paskyros slaptažodį, kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų paskelbta nuotrauka, jog vis dėlto sugebėjau užsiropšti į tokį aukštį. (Juokiasi.) Stebuklas, kai paskui nuotraukoje pamatėme mums už nugaros sklendžiantį erelį.
– Sigita, koks buvo jūsų gyvenimas iki Marijaus?
Marijus: Ji gyveno vienuolyne, kai susitikome, išėjo. (Juokiasi.)
Sigita: Ištekėjusi nebuvau, vaikų neturiu.
– O norite vaikų?
– Ne. Kodėl? Nes taip noriu. Neprievartauju savęs, kad būčiau panaši į kitus.
– O kokia jūsų, Marijau, patirtis?
– Sigita žino pagrindinius mano gyvenimo faktus: kad anksti vedžiau, santuoka nutrūko po 6 metų, kad keletą kartų rimtai draugavau. Juk man daugiau nei 40 metų, tad nenuostabu – visko buvo. Grupės ŽAS, radijo laidos „Tomazas ir Marazas“, televizijos šou „Kelias į žvaigždes“ periodas – tokioje aplinkoje užmegzti draugystę lengva. Negalėčiau pasakyti, kad nesulaukdavau merginų dėmesio, tačiau nebuvau ir kazanova.
– Kaip prasidėjo jūsų gyvenimas kartu? Kieno dantų šepetėlis atsidūrė kurio namuose?
Marijus: Šią akimirką gyvename pagal idealų variantą – abu turime butus, pusę laiko praleidžiame tai pas vieną, tai pas kitą. Pabūname ir atskirai – tai priklauso nuo darbo, užimtumo.Gal rytoj sugalvosime ir išvyksime gyventi kur nors į Peru džiungles.
Sigita: Iš tiesų galiu gyventi bet kur. Man patinka aktyvi veikla – keliauju, važinėju dviračiu, slidinėju snieglente, šoku latino šokius, daugiausia kubietišką salsą, sportuoju ir bandau įtraukti į aktyvią sveiką gyvenseną savo artimus žmones, drauges.
– Įsivaizduokite, kad štai baigus pokalbį galite vykti bet kur. Kokią kryptį pasirinktumėte?
Sigita: Keliaučiau į Kubą.
Marijus: Į Kubą? O, tinka! Pradėję draugauti mudu su Sigita aplankėme artimąjį užsienį – Latviją, Estiją. Su nerimu laukėme pirmos išvykos – juk visi žino, kad ne su kiekvienu net geru draugu įmanoma keliauti. Bet mes turėdavome apie ką kalbėtis, mums būdavo natūraliai linksma, nuolat krizendavome.
– Abu ragavote buvimo vienumoje. Koks tai laikas?
Marijus: Puikus.
Sigita: Būnant kartu su savo žmogumi ar dar jo tik laukiant yra savų privalumų bei trūkumų. Aš mėgstu susitelkti į privalumus, pavyzdžiui, būdamas vienas gali pildyti norus, kuriuos buvai padėjęs į stalčių ateičiai.
– Kokias klaidas daro žmonės būdami kartu, juk tai kai kada net baigiasi skyrybomis?
Sigita: Nepasikalba. Neišsakyta emocija sukelia grandininę reakciją iki neišsprendžiamų problemų. Dar blogai, kai ieškai žmogaus su mintimi, kad jis privalo padaryti tave laimingą, – pats turi susikurti tokią vidinę būseną, kad jaustumeisi ramiai, tvirtai ir harmoningai. Antra pusė gali tik papildyti, o ne kompensuoti tai, ko neturi.
Marijus: Būna, gyvenimas pakeičia žmones. Nematau tragedijos, kai žmonės išsiskiria, daug blogiau gyventi kartu, nors negera. Klaida ieškoti žmogaus, kad jis tik užpildytų tavyje atsivėrusią nišą.
– Galbūt jau pagalvojote apie vestuves?
Marijus: Kadangi daug laiko praleidžiame kartu ir apie daug ką kalbamės, be abejo, ir apie tai buvo kalbėta, tik kol kas neišduosiu, kokiu kampu.– Ko išmokėte vienas kitą?
Sigita: Kad nebūtina apsimetinėti norint patikti. Jau daug kartų įsitikinome, kad geriausiai sutariame, kai būname savimi – su visais privalumais ir trūkumais.
