Sportininko tokie dalykai neveikia. „Tai neturi įtakos mūsų gyvenimui ir laimei. Kam kreipti dėmesį ir sukti galvą dėl dalykų, kurių negali pakeisti. Kita vertus, suprantu, kad turi būti ir kiek viešumos, negaliu visiškai atsiriboti nuo žmonių. Yra tų, kurie palaiko, domisi. Yra ir nepažįstamų žmonių, kurie sustabdo, pareiškia palaikymą. Esu viešas asmuo ir kartais galbūt reikia atiduoti duoklę“, – svarstė G.Arlauskis, interviu „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“.
Ir tiesa, kad apie šio futbolininko asmeninio gyvenimo smulkmenas žinome nedaug. Pavyzdžiui, apie tai, kad Giedrius laisvalaikiu yra ne tik žvejys, bet ir medžiotojas.
Vienu geriausių šalies futbolininkų laikomas, o 2014 m. ir geriausiu Lietuvos futbolininku tituluotas G.Arlauskis kilęs iš pačios Žemaitijos širdies – Telšių. Ten jis prieš 13 metų pradėjo karjerą vietiniame futbolo klube „Mastis“. Iš ten – ir tikras žemaitiškas užsispyrimas.
Dabar ketverių metų dukterį Ugnę auginantys Giedrius ir Neringa ką tik pakrikštijo ir antrąją savo mergaitę, beveik vienų Ditę. Šios dvi augančios damos pastaruoju metu diktuoja visą poros gyvenimą. Todėl, kad ir kas dedasi už tvirtų namų sienų, jiems tai visada lieka antrajame plane.
– Kaip susikirto jūsų keliai?
Neringa: Mano mama dirbo Šiaulių futbolo sporto mokykloje „Klevas“. Giedrius dar nežaidė Šiauliuose, kai ėmiau lankytis varžybose. Vėliau, 2006 m., jam pradėjus žaisti Šiaulių komandoje, mes ir susipažinome.
Giedrius: Tiksliai nepamenu to įvykio, bet tuomet užfiksavau – kokia graži mergina. Mes, futbolininkai, buvome savotiškos įžymybės... Tad kažkaip pavyko ją užkalbinti.
– Žmona – labai žavi moteris. Įsimylėjote iš pirmo žvilgsnio?
Giedrius: Tikrai taip, tad ilgai laksčiau iš paskos, norėdamas prikalbinti, kad draugautume.
Neringa: Iš pradžių buvome draugai, susirašinėdavome žinutėmis, susitikdavome pasivaikščioti...
– Kartais sportininkų moterys stokoja dėmesio. Jums jo netrūksta?
Neringa: Dėl dėmesio negaliu skųstis, jo Giedrius mums skiria pakankamai. Laisvalaikį jis stengiasi praleisti kartu. Žinoma, svarbu ir šalis, komanda, kurioje žaidžia. Vienur daugiau treniruočių ir intensyvesnis grafikas, kitur – laisviau. Pavyzdžiui, žaisdamas „Watford“, „Espanyol“ klubuose, gana daug laiko praleisdavo namie.
– Artimiausiu metu jūsų gyvenimas vėl apsisuks?
Neringa: Pastaruoju metu visi ir klausia, kur toliau gyvensime, važiuosime. Dar nežinia...
– Patinka toks gyvenimo būdas, netrūksta pastovumo?
Neringa: Kad ir kur būtume, savo namais laikome Vilnių. Kur tik įsikuriame, stengiamės, kad būtų jauku, laikinuose namuose jaustumės gerai. Esame įpratę ir nebeįsivaizduojame, kad galėtų būtų kitaip. Nuolat keliaujame, vis iš naujo įsikuriame. Tuo labiau kad vyresnėlė jau įpratusi, jog gyvename įvairiose šalyse, – auga komunikabili mergina.
Giedrius: Jai labai patinka skristi lėktuvu. Nuolat vis klausia, kur bus kitas skrydis. Jai viskas atrodo paprasta.
– Pagal šiuolaikinius standartus esate labai jauna šeima. Nebuvo sunku šeimos pamatus kurti keliaujant?
Giedrius: Tai ir yra šeima. Kodėl turėtų būti sunku? Gal tie žmonės, kurie keliauja be šeimų ir švaistosi į kairę bei į dešinę, ir susidaro blogą įspūdį, jų šeimos, santykiai griūva. Šeima visada turi būti kartu. Dažnai pirmas nuvykstu į šalį, į klubą, su kuriuo turiu sutartį, surandu mums būstą, stengiuosi jį paruošti prieš atvykstant šeimai.
Neringa: Kad anksti susilaukėme vaikų, kaip tik džiaugiamės. Atrodo, ir vaikai auga, ir mes vis dar jauni.
Giedrius: Visas mūsų gyvenimas dabar priklauso nuo vaikų. Jų niekada nepaliekame, visada norime visur būti kartu. Džiaugiamės jais, nors būna situacijų, kai galėtume palikti prižiūrėti nors ir Neringos mamai, kuri gyvena kartu. Bet mes prisirišę. Kai myli, esi kartu, taip ir pavyksta šeimą išlaikyti tvirtą.
Aišku, būna pauzių: prieš sezonus, prieš stovyklas – nesimatome po keletą savaičių. Bet ta trauka tik dar labiau stiprėja, dar labiau pasiilgstame vienas kito. Be to, nėra trinties, nes neturime kada susipykti.
– Ar jūsų mergaitėms patinka futbolas?
Neringa: Jei rungtynės būdavo vėlai, Ugnė nesulaukdavo ir eidavo miegoti. Bet jei yra galimybė, einame varžybų stebėti gyvai. O draugai kartais juokaudami dukros net klausia, ar ji nenorėtų žaisti futbolo. Ji labai aktyvi, tad galėtų žaisti ir futbolą. (Šypsosi.)
Giedrius: Tėtis išvis nenorėtų, kad vaikai žaistų futbolą, nesvarbu, mergaitė ar berniukas. Kodėl? Nuėjau ne patį lengviausią kelią. Skųstis negaliu, bet Lietuvoje, kad taptum futbolininku ir uždirbtum pinigų, turi daug visko patirti.
Mes niekur kitur neplanuojame gyventi, tik Lietuvoje, tad vaikai čia ir turėtų treniruotis. Tačiau šiandien ar artimiausioje ateityje nematyti, kad kas pagerėtų.
– Tarp jūsų ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) egzistuoja šiokia tokia trintis ar tai vėlgi išpūstas burbulas?
Giedrius: Jokios trinties nėra. Nesakau, kad dabartinė LFF ką nors daro blogai. Gal pokyčiai kaip tik geri. Bet futbolo mokyklos per dieną nesukursi – tai ilgų metų darbas. Nenoriu, kad mano vaikas eitų tokį kelią, kokį ėjau, jis nėra lengvas.
– Bet žaidėte puikiose užsienio komandose. Turite perspektyvų. Nevertėjo tuo keliu eiti?
Giedrius: Tikrai vertėjo, niekada nesigailiu savo sprendimų. Esu žemaitis, visada einu iki galo, neatsitraukiu. Kaip lietuvis, padariau neblogą karjerą, daugelis galėtų pavydėti. Ir nesiskundžiu – šeima laiminga, aš laimingas, viskuo apsirūpinę.
Vaikai futbolui atiduoda daug savęs, o ateitis futbole niekada neaiški. Iš Lietuvos pakilti į pasaulinį, europinį lygį yra labai sunku. Šioje srityje daug klaustukų. Norėčiau, kad vaikai geriau pasirinktų kitokią mėgstamą veiklą, kur patys galėtų spręsti savo ateitį. Lietuvoje visi futbolininkai patys prašosi žaisti. Priešingai nei krepšinyje, agentai neatvažiuoja rinktis žaidėjų. O moterų aš apskritai nematau žaidžiant futbolą.
– Giedrius atrodo labai griežtas ir tvirtą nuomonę turintis žmogus. Namie yra toks pat?
Neringa: Tai labiau žiniasklaidos suformuotas įvaizdis. Namie Giedrius yra kitoks – šeimyniškas, rūpestingas. Kad ir banaliai skamba, labai myli ir mane, ir savo dukrytes.
– Ar Lietuvos rinktinėje esate autoritetas?
Giedrius: Aš ir pats klausau žmonių, kurių reikia klausyti, nesvarbu einamos pareigos. Jeigu žmogus kalba protingai ir matau, kad gali pamokyti, kodėl nepaklausyti?
– Klausote savo žmonos? Ko ji jus išmokė?
Giedrius: O, taip. Būsiu atviras – buvau toks kaimietis... Dabar stengiuosi tą paprastumą rodyti pažįstamiems žmonėms.
Neringa mane pamokė, kaip kur elgtis, ko negalima daryti, kada nusiraminti. Esu degtukas, tad dažniausiai jai tenka nelengvas darbas – nuraminti mane. Tad ji nuleidžia ant žemės, paprotina.
Neringa: Giedriui sunku atsitraukti. O aš konfliktuoti ilgai nemoku. Man tikrai nesunku pirmai prieiti ir pradėti kalbėtis.
Giedrius: Na, juk prieinu ir aš. (Juokiasi.) Bet tarp mūsų iškyla pusė konflikto per metus. To net nepavadinčiau konfliktais.
– Giedriau, vis pabrėžiate savo žemaitišką kraują. Labai tuo didžiuojatės?
Giedrius: Žinoma! Jei galėčiau, gaučiau žemaitišką pasą, tik nežinau, kam jis reikalingas. (Juokiasi.) Į gimtinę grįžtu retai, nes ir Lietuvoje pastarąjį kartą buvau beveik prieš metus. Mūsų namai Vilniuje, bet žemaitiška kilme labai didžiuojuosi. Kai kurie žemaičiai bijo sostinėje kalbėti žemaitiškai, o aš visai nesigėdiju!
Man žemaitiškas charakteris daug padėjo sunkiomis gyvenimo situacijomis. Tas užsispyrimas – sukandus dantis išlaukti, kentėti ir varyti į priekį... Galiu tik džiaugtis.
Neringa: Vasarą mėgstame važiuoti į pajūrį, tad pakeliui ir aplankome Telšius. O man žemaitiški Giedriaus bruožai – taip gražu. Žemaičiai labai vieningi. Jie tik susitinka ir iškart ima tarpusavyje kalbėti žemaitiškai. Manau, kad mūsų vyresnioji yra paveldėjusi tėčio charakterį, džiaugiuosi, kad ji tokia tvirtos nuomonės – nuo pat kūdikystės labai reikli, norinti daug dėmesio. Lygiai taip pat užsispyrusi. Mažoji kol kas gerokai ramesnė, prisirišusi prie manęs.
Giedrius: Aš irgi noriu daug dėmesio. Kompanijoje esu dėmesio centre, patinka visur dalyvauti, visur būti. Kai suplanuoju dieną, Neringa vis klausia, kaip viską spėsiu. Tik spaudos dėmesio labai nemėgstu. Gyvename gražiai, laimingai, mylime vienas kitą ir mums nereikia, kad skambėtume visur.
– Gražiai atsiliepiate apie Lietuvą. Ką ši šalis jums reiškia? Kas įskiepijo šią vertybę?
Giedrius: Per dešimt metų karjeros užsienyje ėmiau vis labiau pasiilgti namų, oro, net lietaus. Man Lietuvoje taip gera, kad savęs niekur kitur neįsivaizduoju.
Neringa: Žmonės, kurie mažiau keliauja, dažnai skundžiasi, kad netvarkingas miestas ar negražu. Net ir lygindamas su Barselona, supranti, vis dėlto koks gražus Vilnius, koks čia geras oras, kaip viskas sutvarkyta, patogu, kiek žalumos. Tada labiau įvertini. Barselonoje gyvenome nuostabioje vietoje su vaizdu į jūrą, bet grįžusi čia galiu išvežti dukrą miegoti į terasą, kur miško kvapas, čiulba paukšteliai. Čia viskas artima.
– Neringa, esate moteris – namų židinio kurstytoja. Sukatės buityje?
Neringa: Tikrai taip, namų kampus palaikau aš.
Giedrius: Ji labai mėgsta kurti namų jaukumą. Vis nuperka ką nors gražaus, padekoruoja. Aišku, turėjome dizainerį, kuris padėjo, bet namai įrengti Neringos.
Neringa: Esu baigusi teisės studijas, kurios man ne itin patiko. Tiesiog, kai baigi mokyklą, sunku nuspręsti, ką norėsi veikti visą gyvenimą. Man prie širdies tiek interjero, tiek drabužių dizainas. Gal kada ir nebus vėlu pradėti naują veiklą. Kol Ditė paaugs, rimtų planų neturiu. Sunku pradėti ką nors nauja svetimoje šalyje.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius“.
