Smalsuoliams, užsigeidusiems Daivą skriaudusių žmonių vardų ar pavardžių, teks nusivilti. Jokio skirtumo, kas taip pasielgė, daug svarbiau, kad tai nepasikartotų.
Tad kas taip gali pasielgti – pakelti ranką? Tas, kuris arčiausiai kiekvieno iš mūsų, – tėvas ar mama, vyras, mylimasis, sūnus ar dukra. Tas, kurį mylime labiausiai. Ir skriaudžiami tie, kurie yra labiausiai mylimi. Net jei ta meilė savotiška.
D.Žeimytės projekto esmė – padėti žmonėms, kurie susiduria su smurtu artimoje aplinkoje. Visa tai bus lydima konkrečios pagalbos – teikiama psichologinė, teisinė konsultacija, nukreipiama į reikiamas institucijas dėl gydymo, įsidarbinimo, gyvenamosios vietos.
„Svarbiausia – kalbėti“, – sako Daiva.
– Bet juk apie tai kalbėti gėda, Daiva!
– Gėda, taip. Pasakyti garsiai, kad mane muša mano tėvas ar vyras, – taip, gėda. Bet kaip kitaip elgtis? Kiekvienas savo aplinkoje turi artimą žmogų – mamą, močiutę, draugą, sūnų, dukrą. Pirmiausia reikia kreiptis į brangius ir patikimus žmones ir pasikalbėti su jais.
– Pati, kiek suprantu, to nepadarėte lemtingais momentais?
– Viskam savas laikas. Mačiau daug smurto savo šeimoje. Pati esu patyrusi smurtą artimoje aplinkoje. Tegu tai lieka mano ir tų žmonių reikalu.
– Buvote vėliau apkabinusi žmogų, kuris jums trenkė?
– Taip, po gana ilgo laiko. Viena vertus, suprantu, kad smurtas – baisu, kita vertus, nesu iš tų, kurie vienareikšmiškai pasmerkia smurtautoją. Smurtautojas yra silpnas žmogus, atleisti jam – stiprybė.
Smurtas bjaurus ne tik savo fizine išraiška, tave tai žiauriai sugniuždo psichologiškai, pradedi jaustis niekam tikęs.
– Ne vienas pasakytų, jog moterys pačios kaltos, kad patenka į tokią situaciją, kai prieš jas naudojama jėga.
– Kai esi vaikas – neturi kur dėtis nuo tėvų ar globėjų, kai myli žmogų – tikiesi, kad tai jo klaida, kurią jis atpirks, ištaisys.
– Kuo gali nusikalsti, tarkim, moteris, prieš kurią vyras pakelia ranką? Kuo „nusikaltote“ jūs? Kas sukelia protrūkį – patiekta šalta sriuba, išdavystė, nepatenkinta, liūdna veido išraiška?
– Taip, užtenka ir veido išraiškos, kuri nepatinka smurtautojui. Užtenka susiginčyti, ir žodis po žodžio situacija įkaista.
Bet esu įsitikinusi: nė viena moteris, nė vienas vyras ar vaikas nėra „nusikaltęs“, kad patirtų fizinį ar psichologinį smurtą. Smurtautojai greičiausiai matė smurtą savo šeimose, greičiausiai jie nebuvo mylimi – tokie neišmylėti vaikai. Agresija jie kompensuoja savo neišpildytus lūkesčius.
Tikrai niekada nesutiksiu su nuomone, kurią išreiškia net ir žinomos moterys, kad jei „gavai į dūdą“ – pati kalta. Ką tokio gali padaryti moteris – nebent pabambėti. Ar už tai jai reikia vožti?
Po to išeiti iš namų ar išvaryti smurtautoją nėra paprasta ir gal net ne visais atvejais būtina. Žinau – žmonės nesikeičia, tačiau turi duoti šansą dirbti su savimi, ištaisyti klaidą. Negali atstumti to žmogaus, nes galbūt jam esi vienintelis gyvenime.
– Ir aukoti dėl jo savo gyvenimą? Kiek tų galimybių pasitaisyti galima duoti?
– Iki tam tikros ribos, žinoma. Tai nereiškia, kad smurtas turi kartotis.
Galimybė ištaisyti klaidą duodama tik vieną kartą. Nors daugelis su manimi nesutiks, nesu už tai, kad po pirmos smurto apraiškos reikia viską nutraukti, aš noriu tikėti žmonėmis.
– Turite draugių, kurios patiria smurtą? Ką joms patartumėte ne tik kaip bjaurios patirties turintis žmogus, bet dabar jau ir kaip specialaus projekto ambasadorė?
– Turiu tokių draugių... Sunku neišsigąsti žmogaus, kuris tave skriaudžia. Sunku nesusigūžti, nepasislėpti savo viduje, juk smurtautojo tikslas – įbauginti, suvaldyti, pastatyti į rėmus, sutrypti žmogaus savivertę, pasiekti, kad kitas jaustųsi niekuo. Siūlyčiau neišsigąsti, ieškoti pagalbos, elementariai – KALBĖTI.
– Kas jums, Daiva, iš to projekto – juk esate ir taip gana užsiėmusi?
– Aš neieškau naudos. Vertinu dalykus, kurie džiugina mane ir man brangius žmones. Tiesiog aš taip noriu, esu įsitikinusi, kad teisingiausia gyventi padedant kitiems. Kadangi turiu užsidirbusi vardą, poziciją karjeroje, galiu tai panaudoti gerąja prasme.
Tai ne pirmas sumanymas, kuriam skiriu laiko ir jėgų nesitikėdama materialinės naudos. Nuo mokyklos laikų buvau aktyvi. Dabar toks mano laikas, kad galiu jį skirti ne pasivaikščiojimui po miestą ar pasisėdėjimui su draugais, pinigams uždirbti, o tiems, kuriems labiau to laiko ir mano pastangų reikia.
Savanoriauju Vilniaus kūdikių namuose. Važiuoju ir žaidžiu su jais. Darbuotojams ypač pagalbos reikia, kai vaikai nešami, vedami į lauką.
Juokauju, kad iš mano draugų bei pažįstamų jau susiformavusi koalicija, kurios nariai vienaip ar kitaip padeda vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose ar vaikų namuose. Taigi ir aš susitvarkiau reikiamus dokumentus ir pradėjau savanoriauti.
– Koks epizodas vaikų namuose labiausiai palietė jūsų širdį?
– Kai atėjau, viena mergaitė didelėmis akimis mane stebėjo gal dešimt minučių, ji ir kviečiama neprisidėjo prie būrio su manimi žaidžiančių vaikų. Pagaliau ji vis dėlto pakilo, pribėgo prie manęs ir stipriai stipriai apsikabino. Nesu skysta, bet tąkart susigraudinau. Tuomet vietoj planuoto pusvalandžio su vaikais praleidau keletą valandų. Bendradarbiai juokėsi, kad grįžau į biurą visa kvepianti pienu.
Jau kurį laiką svarsčiau, prie kokios labdaringos veiklos prisidėti ar įgyvendinti savą idėją. Kai žiemą nutiko Saviečių tragedija, kai vyras į šulinį sumetė du vaikus, delsti nebegalėjau – štai ir atsirado projektas smurto aukoms.
Man padės psichologai, policija, visuomeninės organizacijos.
– Ką pasakytumėte cinikams ir skeptikams, teigiantiems, kad socialinės akcijos tėra oro virpinimas, jokios iš to naudos.
– Kiek žmonių – tiek nuomonių. Aš galvoju paprastai: blogiems žmonėms reikia, kad geri nieko nedarytų. Gerumas bet kur – projektuose, santykiuose, darbe – yra tas įrankis, kuriuo pasieksi daugiau, nei bandydamas spręsti logiškai. Gerumas tiesiog nepaaiškinamas – ant jo sukasi pasaulis.
– Ar jums kas nors iš labdara užsiimančių žmonių daro įspūdį, įkvepia?
– Kartą vienas pažįstamas sarkastiškai tarstelėjo, kad dabar daug ką „pramušė ant gerumo“. Bet išties, juk pasaulyje labdaringus projektus vykdo žinomi žmonės. Lietuvoje dar gana naujas dalykas, kad turintys statusą žmonės panaudotų jį geriems darbams. Ir jei tai mada – ji puiki.
Aš pati stebiu aktorių Jurgitos Jurkutės, Beatos Tiškevič sumanymus, žurnalistė Edita Mildažytė man yra stiprybės, racionalumo ir kartu jautrumo pavyzdys, Alma Adamkienė – moteriškumo ir didelės širdies įsikūnijimas. Iš užsienio žvaigždžių mane įkvepia Oprah Winfrey savo gebėjimu tiek metų išlaikyti visuomenės dėmesį ir jį panaudoti geriems darbams.
– Ar jūsų labdaringiems sumanymams turėjo įtakos tėvo pasitraukimas iš gyvenimo, ankstyva mamos mirtis, įbrolio auginimas ir paskui jo žūtis, vis nesusiklostantys santykiai su mylimaisiais?
– Tai turėjo daug įtakos formuojantis mano asmenybei. Šiuo metu lankausi pas psichologę, su ja nagrinėjame mano gyvenimo etapus ir aš sužinau labai daug nauja. Nemaniau, kad praeities įvykiai turi tiek galios mano charakteriui ir dabartiniams veiksmams. Kad gerai jausčiausi, kad galėčiau kvėpuoti visais plaučiais, man reikia būti reikalingai. Ir tame nieko bloga.
– Turėtumėte kam virti barščius, nežaistumėte su svetimais vaikais...
– Kad turėčiau kam tuos barščius virti, reikia daug nuveikti. Aš jų šiandien ir neverdu dėl praeities įvykių. Juk žmonės, kuriuos labiausiai mylėjau, išėjo iš gyvenimo.
Todėl jei žmogus, su kuriuo užmezgu santykius, užčiuopia mano Achilo kulną, paspaudžia mygtuką „liksi viena“, – santykiai pradeda šlubuoti, aš pati statau sienas ir nesąmoningai atsisveikinu su tuo žmogumi. Tas santykis paremtas baime.
Tad dabar jaukinuosi vienatvę. Pirmąsyk gyvenime. Jau kokie keturi mėnesiai bandau išmokti gyventi viena. Bet tuo pat metu turiu natūraliai išgyventi visus etapus po skyrybų. Kas tai patyrė, žino, kokie jie bjaurūs ir nemalonūs.
– Kuris etapas jums sunkiausias?
– Apatija, kai nieko nebenori. Jausmas, kai pabundi ir nenori keltis. O aš juk stiprus, itin bendraujantis žmogus, o atsidūriau duobėje, iš kurios nebežinai kaip išlipti, ko griebtis, nes nieko nenori. Draugės surado psichologę, ji įstatė mane į vėžes.
Dar vienas veiksmas nuėmė akmenį nuo širdies: pasidarė lengviau, kai pati sau pripažinau, kad man skaudu ir liūdna, neužsidėjau kaukės, jog man „dzin“, nevaikščiojau išdidžiai iškėlusi nosį, kad susitvarkysiu. Ne tik pagalvojau, bet ir išsakiau viską savo buvusiam žmogui – kalbėjau ne apie santykius ar nesusipratimus, tiesiog išsakiau, kaip jaučiuosi ir kodėl. Tai sąžiningumas sau ir žmonėms, kuriuos mylėjai. Neįtikėtinas poveikis.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
Apie projektą „Nebijok kalbėti“
Projekto „Nebijok kalbėti“ tikslas – padėti žmonėms, kurie susiduria su smurtu artimoje aplinkoje, suteikti nemokamą įvairiapusę profesionalią pagalbą, skleisti žinią, kad kiekvieno iš mūsų pagalba gali sukurti vieningesnį, saugesnį, geresnį pasaulį.
Kenčiantiems nuo smurto bus teikiamos psichologinės ir teisinės konsultacijos, jie bus nukreipiami į reikiamas institucijas, kurios padės surasti reikiamą pagalbą dėl gydymo, įsidarbinimo, gyvenamosios vietos ir kitų gyvybiškai svarbių reikmių.
Projektą įgyvendina nevyriausybinės organizacijos ir valstybinės įstaigos, dirbančios su vaikais ir smurto aukomis: Vilniaus krizių centras, Telšių krizių centras, Kauno šeimos santykių institutas, Paramos vaikams centras, Policijos departamentas bei kitos įstaigos ir pasirengę padėti asmenys.
Projekto draugas – socialinės atsakomybės projektas „Trys seserys“.
Projektą įgyvendina „Lietuvos ryto“ grupė. Portale lrytas.lt bus galima užduoti klausimą, kreiptis pagalbos ar informuoti apie smurtą artimoje aplinkoje.
Atsakymas į klausimą bus skelbiamas projekto „Nebijok kalbėti“ rubrikoje, kad kiekvienas galėtų perskaityti profesionalo patarimą (klausimą uždavusio asmens pavardė nebus viešinama). Taip pat atsakymas bus nusiųstas klausimą uždavusiam asmeniui.
Į klausimus atsakys ir pati projekto ambasadorė D.Žeimytė.
