Žinoma politikos žurnalistė nustebina ryto potyriu – lėkdama gatve ir gėrėdamasi žiedu ant savo piršto vos nepakliuvo po automobilio ratais. Nepažįstamiems Indrės artimiau sunku patikėti, kad jai rūpi dar kas nors daugiau nei politika.
Eteryje tvirtai neatsitraukianti nuo savo pozicijos ir vožianti kompromituojamą klausimą pašnekovui į kaktą moteris ryto saulėje grožėjosi neapdorotu deimantu – įsodino jį į minimalistinio stiliaus žiedą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Turiu išbandyti, ar žiedas kur nors nesikabina, norėjau pažiūrėti, kaip iš viso jis atrodo išėjęs iš dirbtuvių“, – paaiškina porą metų į juvelyriką panirusi Indrė, išgirdusi sankryžoje cypiančias automobilio padangas.
Metas, kai mudvi kalbamės, dar atokvėpio. Ir Indrė mielai tokiu dar pasimėgautų. Neteisingi pasklidę gandai, kad ji paliko televiziją – žiūrovai šią vieną žinomiausių žurnalisčių dar tikrai matys.
Po skyrybų su TV3 žinių tarnybos vadovu Sigitu Babiliumi prabėgo ketveri metai, tad ši tema, pasak Indrės, – tarsi istorijos vadovėlis, padėtas į lentyną ir nebeatverčiamas, nes ir be knaisiojimosi praeityje gyvenime yra ką veikti.
Štai Indrės mama aštuoneri metai, kai yra tokia silpna, kad pagalbos reikia nuolat.
– Teatrologė, viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė viešai yra sakiusi, kad artimųjų slauga sekina, tam nereikėtų aukoti savo gyvenimo – net knygą parašė, kur reikiamos pagalbos galima gauti. Esate užsiėmusi, auginate du vaikus – aštuonerių metų Joną Kazimierą ir ketverių Upę Eleną, gal išties praverstų pagalba?
– Mama turi specialių medicininių poreikių. Bet žmonių su tokiais poreikiais yra per mažai, kad atsirastų paslauga, padedanti jiems gyventi savarankiškai. Tiesą sakant, mama dar šiek tiek anksčiau visai nebūtų prieštaravusi, gaudama tokią pagalbą, viena pati sau ir gyventi. Bet čia ne Japonija, ne Vokietija ar Kanada, tad yra taip, kaip yra – mama gyvena mano namuose, o ja rūpinamės abi su seserimi.
Pagaliau tikrai ramiau ir mums. Jei būna sunkių momentų, geriausiai viską matai ir supranti, kaip galėtum reaguoti ir suteikti pagalbą. Vaikams irgi visai nieko, kad močiutė su mumis gyvena. Grįžta iš savo būrelių – lekia dalytis įspūdžiais. Ir šventes visas švenčiame pas mus – susirenka keliolika žmonių, toks nesibaigiantis šurmulys.
Ir apskritai toks buvimas kartu yra labai prasmingas. Man nereikėjo netekti tėčio, kad tai suprasčiau. Aš visada žinojau, kad šviesų atminimą sukuria laikas, prabūtas kartu. Su tėčiu mes gal ir negalėdavome šnekėtis absoliučiai apie viską, mes dažnai ginčydavomės, bet kažkaip labai gerai vienas kitą supratome.
Apžiūrinėdamas mano kurtus papuošalus jis išgyveno, kad vėlai juvelyrika užsiėmiau, – būtų iš draugų reikiamą įrangą man nupirkęs. O aš džiaugiuosi, kad spėjau jį nuskraidinti į jo svajonių miestą Barseloną. Sunkiai, bet viską apžiūrėjome, visas meno galerijas išvaikščiojome. Mums grįžus lygiai po mėnesio tėtis užgeso. Tai man kur kas svarbesnis įvykis nei skyrybos.
– Girdėjau iš net nepažįstančių jūsų žmonių, kurie jaudinosi, kaip gyvensite televizijos sezonu pasitraukusi iš eterio.
– Turiu kitų darbų toje pačioje televizijoje, jie vienas kitą veja, nors ir yra mažiau matomi. Imuosi privačios veiklos – žiniasklaidos mokymų. Verslininkus – su politikais nedirbu – supažindinu su žiniasklaidos pagrindais, pasakoju, kaip bendrauti su žurnalistu, kaip žurnalistai su tavimi bendrauja, kuris yra manipuliuotojas, o kuris – tikras profesionalas, ar yra vilčių būti teisingai suprastam. Tai ne viešieji ryšiai – tai žmogaus iš kito pasaulio elementari pažintis su žiniasklaida. Suprasti žiniasklaidą Švedijoje mokomasi mokyklos suole, o pas mus tai – tamsus miškas.
Tai beveik tas pat, ką apie informacinę sklaidą dėstau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentams, panašų kursą dėstau ir dar viename – Kazimiero Simonavičiaus universitete. Vis galvodavau, kad gal dėstymo reikėtų atsisakyti, bet vis tęsiu ir džiaugiuosi, nes tai mane pačią verčia atnaujinti žinias.
Galbūt galėčiau ir iš juvelyrikos gyventi, bet geriau šį darbą pasiliksiu kaip širdžiai mielą veiklą. Darbas įsuka į rutiną, o man norisi, kad bent čia liktų daugiau laisvės. Kad nespaustų laikas, medžiagos ar dar kas nors. Rūsyje, dirbtuvėse, gera, bet man reikia ir socialinio gyvenimo. Pas mus dažnai namai pilni, net vaikai vos ne kasdien klausia: „Mama, kas šiandien ateis į svečius?“ ir vos nenuliūsta, jei tądien neateis niekas.
– Kokį atradimą padarėte užsiimdama ir akademine veikla?
– Mes nei geresni, nei blogesni – žiniasklaidos virtuvė visame pasaulyje tokia pat, tik pas mus seklu net ne kaip Baltijos jūroje, o kaip baloje. Kokie studentai? Šaunūs, smalsūs – į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą žmonės dažniausiai ateina jau žinodami, ko nori. Baigiamuosius darbus vertinu pagal iš tiesų įdėtas pastangas, jei nenori – nesimokyk, juk pats esi savo laimės kalvis. Aš nesikišu į kitų žmonių gyvenimą.
– Ar į jūsų kas nors kišasi?
– Lyg ir ne. Nerankioju gandų, man nieko nereikia, ramiai jaučiuosi.
– Ką pasakytumėte žmonėms, jus apibūdinantiems kaip šaltą ir kietą televizijos laidos vedėją?
– Draugai pasakytų, kad aš nei kieta, nei šalta. Mano darbas ir tikslas atskleisti, ką politikas slepia, atverti neaiškius motyvus, išsiaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė. Ir visa tai reikia padaryti per penkias tiesioginio eterio minutes.
– Politikai neretai muistydavosi studijoje. Su kuo kalbėtis buvo sunkiausia, karščiausia, įtempčiausia?
– Būdavo visaip, tačiau man patinka kalbinti žmones. Šiek tiek sudėtinga buvo nebent pradžioje. Keista, tačiau pramogų pasaulyje labai gerai žinomas žmogus, tapęs politiku, į lengvą pašnekovą nepanėšėjo. Į studiją atėjau gerai pasiruošusi – vyras po pokalbio išėjo piktas.
Pati sau esu atsakiusi į klausimus, kaip elgtis su pašnekovais. Turintys valdžią įsivaizduoja, kad ji tarsi priklauso jiems iš prigimties, ilgainiui pasijunta galingesni už bet kurį iš mūsų. Kai nuleidi ant žemės, pateiki neparankių klausimų, daugelis pasijunta nesaugiai, o tuomet ir pyksta.
– Gal pasijusite nesaugiai, tačiau paklausiu, kodėl iširo jūsų santuoka?
– Pasakyčiau daug, bet saugau artimuosius. Tačiau ir šiaip nežinau, kodėl žmonės skiriasi. Knygų kalnai prirašyti apie tai, kaip išsaugoti santykius, bet nelabai jos padeda. Kas vienam klaida, kitam – norma.
– Ką apie vyro ir moters santykius kalbatės su draugėmis?
– Su draugėmis kalbuosi apie juvelyriką, gėles ir vaikus. Mano gyvenimas prisipildęs taip, kad apie santykių peripetijas negalvoju. Aš daug visko darau, o kai galva dirba, mažiau laiko lieka niurzgėti ir gailėtis savęs. O gal iš tiesų tie metalai ir ugnis mano gyvenime atsirado ne be reikalo – visą savo nerimą sudeginau ir sulydžiau. Iš lydinio gražių dalykų gali pridaryti.
– Esate susidūrusi su niekšybe?
– O kuris žmogus nėra susidūręs?
– Kaip tuomet elgiatės?
– Atsitraukiu. Gal tai nėra geriausias palyginimas, nes čia toks labai sudėtingas procesas ir jis apipintas skirtingomis vaidmenų interpretacijomis, bet kai Izraelis suprato, kad nuo teroristų raketų neapsisaugos niekaip kitaip, tik pastatydamas sieną, tokia ir atsirado. Negali pakeisti suaugusio žmogaus, o jis tave žaloja – siena, nusisuki ir eini. Per gyvenimą kelis kartus esu taip padariusi. Ir savo buvusioje santuokoje – taip pat. Tas sukimasis užtrunka, bet kai jau apsisuki – viskas.
– Sako, dėl meilės reikia kovoti.
– Su niekuo dėl nieko kovoti nenoriu ir nereikia. Niekas dviem žmonėms negali patarti, kaip elgtis. Ar padeda įvairūs mokymai, kad ir tos pačios indų vedos? Vis dar girdžiu, kad moterys jas studijuoja, giria. Skaičiau ir aš jas. Bet, žinokite, skaičiau ir negalėjau patikėti. Du žmonės kiaurą dieną dirba. Po darbo tas žmogus, kuris vadinasi vyru, gali atsigulti ant sofos, o žmogus, kuris yra moteris, turi apsibarstyti pudra ir ant pirštų galiukų atnešti arbatos... Jei yra moterų, kurioms tai tinka ar atrodo, kad tinka, tai jų toks pasirinkimas.
Bet juk ir krikščionybė moko nuolankumo ir gerumo, pakantumo kitam. Jei mūsų kultūros neužtenka supratimui, kad nuolatiniu gulėjimu prie televizoriaus, nes pavargęs, darnaus sugyvenimo nesukursi, tai vargu ar vedos tokį vyrą nuo sofos prikels. Na, nebent įtikins moteriškę, kad ir toks, tysantis vyriškis, turi būti apšokinėtas iš visų pusių.
Bent aš tai džiaugiuosi, kad gimiau ne Indijoje ar kokioje islamo valstybėje ir kad mes, moterys, turime daug įrankių, kad nebūtume žeminamos, galime mokytis, išlaikyti vaikus, nebūti priklausomos nuo kito geros nuotaikos ar geros valios.
Dirbanti, karjeros siekianti moteris tikrai nėra nei blogos mamos, nei blogos moters atitikmuo. Man atrodo, nieko nėra blogiau kaip vaikų akyse vyro žeminama moteris, nes ji neturi nei darbo, nei išsilavinimo, nei pinigų.
– Kas jums žmonių santykiuose negražu?
– Nepagarba. Kai šiurkščiai kalbama, nurodinėjama, reguliuojama.
– Esate tai patyrusi?
– Perėjau daug etapų. Juk kai viskas gerai, žmonės nesiskiria.
Džiaugiuosi, kad mano aplinka graži – draugės gyvena darniose šeimose, visi bičiuliai šviesūs, turintys vertybes ir jas branginantys.
– O jei imtų ir užkluptų meilė – baisu vėl būtų nerti į santykius?
– Tai privatu, mano keturios namų sienos – tai mano tvirtovė, o į ją vienu metu galiu įsileisti kad ir penkiasdešimt žmonių, – juokauja Indrė. – Iš vaikų patiriu tiek džiaugsmo, kad dėl ko nors rautis plaukus būtų nuodėmė.
– Dabar kalba Indrė mama, o Indrė moteris?
– Bet juk negali atskirti, esi visas viename asmenyje. Nesutikčiau su tuo, kad dabar esu atsidėjusi tik vaikams, aš tiesiog GYVENU. Bet geriausias dalykas mano gyvenime – vaikai.
– Neįtikėtina, kai moteris kalba apie laimę, kurią sudaro tik vaikai.
– Šiandien yra taip, ryt bus kitaip, o po metų – trečiaip. Tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu, nes gyvenimas trapus ir greitas. Tėčio netektis man labai daug ką sudėliojo. Aš iš tiesų laukiu vakaro, kai su vaikais griūsime į lovą, skaitysime, žiūrėsime filmus. Fantastika.
– Kaip lipate iš gyvenimo duobių – ar verkiate į pagalvę?
– Oi, aš net ne į pagalvę verkiau – troleibuse! – juokiasi Indrė. – Tąkart supratau, kad tai ženklas sustoti. Ant sesers rankų mirė tėtis. Jis pasirūpindavo reikalingu mamai aparato išjungimu ir įjungimu rytą bei vakarą. Norėdama pavaduoti besilaukiančią seserį, lekiu pas mamą. Užsuku į vaikų darželį, norėdama išleisti dukrą, ir nepraleidžiu troleibuso – jis man nurėžia veidrodėlį. Smulkmena, bet pajudėti iš vietos negaliu – turi atvykti dispečeris užpildyti reikiamus dokumentus. Štai tą šaltą gruodžio rytą troleibuse prapliupau, nes supratau, kad viską padariau blogai: sesei teks skubėti pas mamą, vaiką išgąsdinau, pati pusiausvyrą praradau.
Verkiau gal penkiolika minučių – vyrai mane ramino nesuprasdami, kodėl dėl menkniekio raudu. Paskui pašviesėjo ir supratau, kad reikia sustoti, nes dėl tokio lėkimo galiu pridaryti ką nors neatitaisoma.
Rytais mėgstu bėgioti – vaikus jau galiu trumpam palikti miegančius. Susitariau su jais. Kai pabunda – skambina ir džiaugsmingai praneša.
Kaip dar gali sau padėti? Turėti daug draugų ir dirbti mėgstamą darbą – tai geriausia terapija.
– Ar esate verkusi dėl meilės?
– Ne. Dėl meilės negalima verkti – ja reikia džiaugtis. Verkti galima nebent tada, kai kas nors nepavyksta. O šiaip dažniausiai žmonės verkia gailėdamiesi savęs, štai prieš savaitę apsiverkiau, nes skaudžiai į šluotą susimušiau koją.
– Dirbate televizijoje, išvaizda tokiam darbui svarbi. Ar ji jums rūpi?
– Negali dirbtinai susikurti ko nors – patrauklumo taip pat. Žvaigždės, kurios gyvena iš savo išvaizdos, suprantu, gali darytis plastines operacijas ir kitokias grožio procedūras. Aš juk ne iš to gyvenu.
– Ko nors mergaitiškai užsigeidžiate – štai, matau, vis dėlto esate pasidažiusi akis?
– Kitaip esu išauklėta: kai norėdavosi su draugėmis siausti, kai norėdavosi gražesnio drabužio, tėtis visada primindavo, kad svarbiausia yra tai, kas galvoje, o ne ant tavęs.
– Argi tai numaldydavo naujos suknelės troškimą? Gal turite drabužį visai ne iš Indrės pasaulio, bet pamatote jį spintoje ir nusišypsote?
– Iki begalybės norėdavau ir maniau, kad tėtis tikrai perlenkdavo. Bet toks buvo laikas – mano tėvai kyšių vaikams saldainiais, gražiais apdarais ar žaislais nedalijo. Be to, pas mus tikrai nelijo pinigais ir todėl reikėjo rinktis.
Ilgainiui atėjo suvokimas, kas iš tiesų svarbiausia. O ne savo stiliaus apdarą turiu, – šiltai suspindi Indrės akys. – Mudvi su Upe nuo Kalėdų Senelio gavome pūstus sijonus, aš – pilką, dukra – rožinį. Maniškis dykai nekaba spintoje, mudvi pasipuošiame per šventes kaip tikros princesės.
Apskritai Upė suteikė mano gyvenimui daug moteriškumo. Kelnių jai neužmausi – renkasi tik sukneles, kuria tokius drabužių derinius, kad, neabejoju, aplinkiniai mano, jog šios mažylės motina yra išprotėjusi. Dukrytė kartais taip apsibrėžia akis, kad iš to grožio visi aikčiojame. Bet visiškai nenoriu to stabdyti, įtariu, kad dabar jai tiesiog toks etapas ir viskas taip nuoširdu, tikra. Man apskritai vaikai yra atradimas – abu auginu vienodai, ta pati aplinka, o tokie skirtingi du gaivalai.
Štai kodėl, jei ką, laiminga stengiuosi būti net prievartos būdu. Džiaugtis diena nuo pat ryto ir to neatidėlioti. Šviečia saulė, galiu eiti, matyti, kalbėti, juoktis.
– Oi, bet tai tikrai daugeliui moterų nepadeda!
– Tada tegul įsivaizduoja save ten, kur viešpatauja „Islamo valstybė“, kai negali išeiti į gatvę, kai tave kasdien prievartauja, šeria kontraceptinėmis tabletėmis, kad nepastotum, nes tada negalės prievartauti. Ir čia jau studijuok nestudijavęs vedas ir dar ką nors. Man tikrai kartais užtenka jau vien to, – šypsosi Indrė.
