Nors Viktorijos gyvenime keistų, stebuklingų ir netgi šokiruojančių faktų tikrai netrūksta, jos aplinka mėgsta dar labiau sutirštinti spalvas, juokdamasi, neva operos solistė – žinomo nusikalstamo klano atstovė.
Į tai naująja operos gulbe tituluojama V.Miškūnaitė tik skambiai nusikvatoja. Ne, ji nėra jokios įtakingos šeimos narė. Su muzikos pasauliu jos giminės taip pat neturi nieko bendra. Jos tėvai – paprasti, neturtingi žmonės.
„Žmonėms turbūt neįtikėtina, kad būdama gana jauna jau tiek pasiekiau, – svarsto geriausia 2015 metų operos soliste už pagrindinį vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“ pripažinta artistė, neseniai pasipuošusi ir prestižiniu Lietuvos teatralų apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi. – Tikriausiai visiems mano „peleniška“ istorija atrodo per daug sėkminga – tą sėkmę reikia kaip nors pagrįsti, todėl ir kuriamos nebūtos istorijos.
Aš ir nesakau, kad viską pasiekiau pati. Kelyje į sėkmę buvo daugybė žmonių, kurie, kad ir atsitiktinai sutikti gatvėje dešimčiai minučių, staiga tapo nepaprastai svarbūs ir reikšmingi mano gyvenime, nes jie atsirado būtent tą akimirką, kai man labiausiai reikėjo pagalbos. Ir net jei tų žmonių niekada nebesutiksiu, aš juos visada prisimenu, nešioju savo širdyje ir esu dėkinga už tai, kas esu šiandien.“
Viktorija sako, kad yra fatalistė. Jos manymu, mažiausia nutikusi detalė pakreipia įvykius visai kitokia vaga, nors lemtingus pokyčius ne visada pavyksta pamatyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl ji visada klauso intuicijos, akylai stebi žmones, aplinką ir stengiasi atpažinti lemtingus ženklus atsitiktinumuose. Net ir netyčia nugirsta frazė iš praeivio lūpų neretai būna atsakymas į daugybę dienų kamuojantį klausimą.
Sūnaus, kuriam dabar 12 metų, Viktorija susilaukė būdama dvidešimties. Netrukus gimė ir dukrytė. Maži vaikai buvo nemenkas išbandymas jaunutei mamai, juolab kad tuo metu ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Nebuvo močiučių ar tetų, kurios galėtų padėti. Teko viską daryti pačiai – ir vaikus auginti, ir dirbti, ir mokytis. Bet ne tai buvo sunkiausia, – Viktorija prisipažįsta, kad labiausiai ją gniuždė ir liūdino artimųjų pesimizmas, netikėjimas ja ir abejingumas.
– Nelengva ištverti, kai niekas netiki tavimi, tavo svajonėmis – pasijunti bejėgis ir beviltiškas, kaip vienišas karys mūšio lauke. Tačiau sunkumai grūdina. Esu dėkinga už visus išbandymus, kuriuos teko patirti, o labiausiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikais, kurie augdami kartu augina ir brandina mane pačią – kaip mamą, moterį, asmenybę. Vaikai yra mano didžiausias turtas, širdies gėlės, dėl kurių gyvenu ir esu.“
Auksinio scenos kryžiaus teikimo ceremonijoje abu vaikai sėdėjo šalia laimingos mamos.
– Koks jausmas gauti prestižinį apdovanojimą?
– Anksčiau, stebėdama tokius renginius, klausdavau savęs, kodėl žmonės taip ilgai sako padėkas – juk šventė tampa tokia nuobodi žiūrovams. Tačiau užlipus į sceną atsiimti apdovanojimo apėmė begalinis dėkingumas – norėjau dėkoti visiems, kuriuos pažįstu ir kurie pažįsta mane, – juokiasi Viktorija, dėkinga dar ir publikai už audringus aplodismentus, kuriais buvo palydėta josios padėkos kalbą. – Nors mano kelias ir nebuvo rožėmis klotas – o kokio menininko kelias buvo lengvas – jaučiuosi palaiminta, kad ėjau būtent tokiais gyvenimo takais. Kiekvienas turime skaudulių, kiekvienam sava bėda, netektis atrodo didžiausia tragedija. Tai natūralu, nes esame arčiausiai savo skausmo ir todėl stipriausiai jį jaučiame. Noriu padrąsinti visus, kurie šiuo metu jaučiasi prislėgti, – neteiskite savęs už savo klaidas. Atleiskite sau. Ir tai bus jūsų dvasinio sveikimo pradžia.
Ilgai mokiausi būti savimi. Nuo pat mažų dienų jaučiausi labai vieniša, atstumta, nemylima – galbūt taip ir nebuvo, bet taip jaučiausi. Dabar manau, kad taip galėjo būti dėl to, kad neturėjau šalia mylinčio tėčio, o mama negalėjo užpildyti tos mano dvasinės tuštumos.
Žiūrėdama į savo skardžiai besijuokiančias bendraamžes, kaip kokias princeses išdidžiai nešamas ant tėčių pečių, jaučiausi antrarūšė, negraži, ne princesė. Turbūt ilgainiui tai sukėlė norą būti vyriškai, stipriai, kad galėčiau pati apsiginti. Norėjau turėti vyresnį brolį, todėl pati stengiausi būti berniukiška – trumpai kirpdavausi plaukus, su berniukais lenkdavome rankas, kieme žaisdavome krepšinį, eidavome muštis su kito kiemo gaujomis.
Didžiavausi, kad esu stipri, kantri ir ištverminga, vertinama vyresnių draugų, o ne išlepinta, nuo menkiausio įdrėskimo apsiašarojanti mergiotė. Norėjau užpildyti savyje žiojinčią tuštumą. Nepavyko.
Kai būdama 16 metų vieną dieną nusprendžiau, kad ji bus paskutinė, pažįstamas vargonininkas visai atsitiktinai pakvietė kartu nueiti į koncertą. Niekada gyvenime nebuvau buvusi vargonų muzikos koncerte. Gerai, pagalvojau, tai bus mano dvasinis apsivalymas, pasiruošimas tam, kam jau esu pasirengusi.
Tačiau mane taip paveikė bažnyčios aura, toji begalinė ramybė ir visa užliejantis vargonų gaudesys, kad supratau: gyvybės stebuklo didingumas yra per daug didelė ir reikšminga dovana žmogui, kad jis pats galėtų nuspręsti, nuolankiai priimti ją ar bedieviškai atstumti. Tas koncertas neištrynė mano skausmo, bet tarsi atliko nuskausminimo procedūrą, įšaldė jį viduje. Būtent muzika man padovanojo antrą gyvenimą.
Pamažu pavyko atsikratyti menkavertiškumo komplekso. Nepykstu nei ant savęs, nei ant kitų – susitaikiau su savimi ir su savo praeitimi. Man, kaip atlikėjai, neįkainojama vertybė būti išgyvenusiai platų diapazoną jausmų – nuo sunkiausios depresijos, gėdos, kaltės iki besąlygiškos meilės, motinystės džiaugsmo ir dvasinės euforijos.
– Kodėl po dešimties bendro gyvenimo metų vis dėlto išsiskyrėte su vaikų tėvu?
– Mes žiūrėjome skirtingomis kryptimis, gyvenimo standartai, siekiai buvo skirtingi. Mums prireikė daug laiko tai suprasti ir šioje situacijoje nėra nei kaltųjų, nei nuskriaustųjų. Tiesiog du žmonės, turėdami skirtingų lūkesčių santykiuose, nebegali toliau dalytis bendru gyvenimu. Kai dviejų žmonių santykiai tampa stabdžiu vienas kito tobulėjimui, asmenybės dvasinei pažangai, tuomet geriau išsiskirti ir eiti savais keliais, ieškoti savo laimės.
– Svajonė dainuoti aplinkiniams atrodė lyg akiplėšiškas išsišokimas, nerimtas požiūris į gyvenimą – visi tikėjosi, kad eisite į darbą aštuntą valandą ryto, baigsite vakarop ir kas mėnesį gausite atlyginimą?
– Galbūt. Operos solisto darbas daugeliui rimtai atrodo tik tuomet, kai gauni prestižinį apdovanojimą. Žmonėms sunku suprasti, kad iki pripažinimo turi daug ir kantriai dirbti – valandų valandas praleisti prie fortepijono, klausytis įrašų, tobulinti vokalą, tartį, užsienio kalbos, vaidybos bei kitus įgūdžius. Jei turi porą spektaklių per metus ar keletą nereikšmingų koncertėlių už menkus honorarus – natūralu, kad toks darbas gali pasirodyti kaip neatsakingas požiūris į gyvenimą, lengvabūdiškas pomėgis.
Neretai menininkai vadinami keistuoliais arba dažnas keistuolis gauna menininko etiketę. Visuomenei neįprasta, kad kas nors gali gyventi kitaip, gyventi be pinigų ir kurti eiles, vietoj duonos pirkti aliejinius dažus. Todėl menininkas vienu metu yra ir palaimintas, ir pasmerktas – jis tiesiog negali gyventi be kūrybos, be idėjos, be poezijos plačiąja prasme.
– Kokia jūsiškė žinutė, ką jūs norite pasakyti žmonėms?
– Kad gyvenimas yra gražus! Savo istoriją nedailindama pasakoju ne todėl, kad sulaukčiau palaikymo, o kad skaitytojai, kurie galbūt šiuo metu apimti sunkios depresijos, suprastų, jog gyventi yra nuostabu! Kasdien savo vaikams sakau, kad išdrįstų svajoti, tegu ir apie skrydį į kosmosą ar darbą NASA stotyje. Nebijokite ir klysti. Klaidų dažniausiai darome būtent tuomet, kai abejojame savimi ignoruodami savo svajones. Klaida – tai pasirinkti ne tą variantą, kurio trokšti. Viskas įmanoma – tai stengiuosi įdiegti vaikams. O aš visada esu šalia, kad padėčiau.
– Išsiskyrus reikėjo nurimti – iš kur sėmėtės ramybės, su kuo bendravote, ką skaitėte?
– Šventųjų nėra ar aš bent jau tokių nepažįstu. Daugelis griebiasi kraštutinumų – puola į depresiją, pradeda vartoti alkoholį. Tokiems dalykams neturėjau laiko. Tuo metu bakalauro studijos kaip tik ėjo į pabaigą, reikėjo sugalvoti, kaip gyventi toliau, be to, skubiai grąžinti skolas – nors už mokslą mokėti nereikėjo, skolindavausi pragyvenimui, šeimai išlaikyti. Skolindavausi iš visur – bankų, mamos, giminių, draugų, pažįstamų, nepažįstamų.
Kodėl taip elgiausi? Ilgai dvejojau, ar dainavimas – mano kelias. Ne todėl, kad abejojau savo pašaukimu, bet nebuvau tikra, ar turiu pakankamai talento šiam amatui.
Todėl primygtinai prašydavau dėstytojų man sakyti tiesą – juk neturiu nei laiko, nei pinigų tokiai brangiai investicijai. Tačiau visi kaip susitarę tikino, kad turiu didžiulį talentą, kurio nedovanoti žmonėms būtų nusikaltimas. Ką gi, kaip ir visi studentai, priešokiais dirbdavau įvairiausius darbus – valytoja, maketuotoja, kompiuterių surinkėja, skrajučių platintoja, padavėja, tačiau pinigų stigo.
Taigi prieš penkerius metus, kai mano skolos pasiekė piką ir į duris pasibeldė antstoliai, ryžausi išvažiuoti dirbti vasarai į Graikiją, Karpato salą. Tačiau ten padavėjos pareigos suprantamos kitaip nei Lietuvoje, turi dirbti viską – ir tualetus plauti, ir kokteilius maišyti.
Ardavau po 15 valandų per parą: ištisai plaudavau indų stirtas, o kai būdavau „laisva“, eidavau priimti užsakymų. Po vidurnakčio, uždarius virtuvę, turėdavau dirbti bare – tol, kol išeis paskutinis kavinės klientas. Niekada nesu taip sunkiai dirbusi.
– Ar vis dėlto parsivežėte iš Graikijos širdyje ką nors gražaus?
– O taip! Parsivežiau visiškai kitokį supratimą apie gyvenimą. Kaip yra žymima istorija prieš ir po Kristaus, taip ir mano gyvenimas yra prieš ir po Graikijos.
Nuvykusi ten pasijutau ne kaip XXI amžiuje, o tarsi senojoje Heladėje – vyrai drūti, barzdoti, su tinklu per petį, ištisas dienas besikrapštantys savo laiveliuose ar žeme velkantys neseniai pagautą aštuonkojį. Visai kaip Homero epuose „Iliada“ ar „Odisėja“. Niekas niekur neskuba, mėgaujasi gyvenimu.
Supratau, kad visa mūsų gyvenime yra reikšminga tik tiek, kiek pats tai sureikšmini. Man buvo įdomu stebėti vietos gyventojus, kaip paprastai jie priima gyvenimą, kokie primityvūs jų poreikiai, ir vis dėlto jų veidai švyti laime. Ten niekas nesureikšmina skausmo ir kančios, kaip esame įpratę sureikšminti ar net išaukštinti mes. Pūslėtas pėdas gydai pabraidęs jūroje, jei nuo darbo ištinsta pirštas – nupjauna žiedą, jei susipjausto ranką iki kaulo – dezinfekuoja viskiu, užspaudžia iš cigaretės išluptu tabaku, apriša marškinių draiskana ir eina dirbti toliau.
Jei kenti dvasinį skausmą – įpila degtinės ir po vieno kito stikliuko, žiūrėk, jau eini šokti sirtakio. Ir taip kasdien. Graikai nekenčia zyzeklių ir nelaimėlių – jei ten skųsiesi, koks blogas gyvenimas, koks esi nelaimingas, tavęs niekas nesupras. Priešingai, jie aukština gyvenimo grožį, saulę ir linksmybes.
Kartą šeimininkas išgirdo, kaip niūniuoju plaudama indus. Jis negalėjo patikėti. Nespėjau nė rankų nusišluostyti – jis atitempė mane į baro vidurį ir liepė dainuoti karaokę. Teko mokytis graikiškų dainų – išmokau tris ir visai neblogai užsidirbdavau arbatpinigių.
Šeimininkas savo svečiams vis puikuodavosi, kad jo kavinė – pati geriausia visoje Graikijoje, nes jo virtuvėje Maria Callas plauna indus, – juokiasi Viktorija.
– Ar grįžus pavyko atiduoti skolas?
– Dalį – taip, paskutinę ruošiuosi grąžinti štai iš pelnytos premijos. Tai skolos žmonėms. Dar liko skolos bankams, viliuosi per ateinančius trejus metus viską atiduoti. Labai laukiu to momento.
Nesigailiu to sunkaus pusmečio Graikijoje – reikia pabūti purve, kad suprastum, jog gyvenimas gražus. Tik būdama toli nuo namų galutinai apsisprendžiau tapti operos soliste ir būtent tuomet širdyje įsitvirtino žinojimas, kad muzika yra mano gyvenimo dalis.
Šiandien džiaugiuosi, kad savo vaikams pati galiu būti pavyzdžiu, kaip, regis, iš pirmo žvilgsnio neįmanomi dalykai gali būti įgyvendinti stipriu tikėjimu, užsispyrimu ir atkakliu darbu.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
