Graikija – štai ko pilnas jos gyvenimas. Toje saulėtoje šalyje ji praleido 13 metų. Į Lietuvą grįžo ne viena, šalia jos – vyras grafikos dizaineris Angelo Bolota. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Kotrynos gyvenimo viražai gal visai pravartūs dabartiniams abiturientams, dar neapsisprendusiems, ką gyvenime veikti toliau. Dar moksleiviškais metais ji įsitraukė į jaunimo centro „Babilonas“ veiklą, vėliau pagal mainų programą išvyko į Graikiją.
Kodėl ji grįžo, nors nemažai žmonių emigruoja, – to Kotrynos klausia visi aplinkiniai.
Neįtikėtina, bet paprasta – ji beprotiškai pasiilgo Vilniaus.
Ji nenusekė dailininkų senelio, mamos Aistės Jurgos Krasauskaitės pėdomis – Atėnuose studijavo interjero dizainą, tačiau, kurdama vienoje svečios šalies įmonėje virtuvių dizainą ir išmokusi daugybės naudingų dalykų, nusprendė, kad tai – ne jai.
Vis dėlto giminės kūrybiškas pradas padarė savo darbą – Kotryna mėgsta ką nors kurti. Taip jos su vyru įkurtame salone „Mažas voras“ atsirado nertos rankinės.
Kartą, gyvendama Graikijoje, ji dovanų buvo gavusi suknelę. Tokią patogią ir mielą, kad draugės klausinėdavo, kur panašią gauti. Prašau – dabar tokių natūralios medvilnės suknelių Kotryna atvežė į Lietuvą. Šalia jų „Mažame vore“ įsitaisė ir kitų kūrybingų jos draugų bei pažįstamų siūti apdarai ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Kotryna pati mėgsta, o ir savo salonui parenka žaismingus, teatrališkus drabužius, kurie tinka kasdienai.
Vos po Naujųjų metų pradėjęs veikti „Mažas voras“ Kotrynai teikia daug vilčių, ji nusiteikusi optimistiškai. Moteris neabejoja, kad jos siūlomi kasdieniai drabužiai ir aksesuarai įdomūs visiems šeimos nariams.
– Kad pusmetį su jaunimo programa dirbote viename Graikijos kaimelių – suprantama, nes jaunas žmogus trokšta pažinti pasaulį, bet kodėl į tą šalį išvykote antrą, trečią kartą ir toli gražu ne ilsėtis?
– Baigusi mokyklą studijavau tuometėje Konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) laisvalaikio ir pramogų organizavimą, bet tai nebuvo, ko norėjau. Todėl nutariau tiesiog padirbėti kitoje šalyje.
Nesu itin bendraujantis ar avantiūras mėgstantis žmogus, tad šiandien man ir pačiai atrodo neįtikėtina, kad sumaniau taip pasielgti. Išvykau pas pažįstamus į Nemėjos kaimelį, nuėjau į barą, pasakiau, kad noriu čia gyventi, ir kitą dieną jau jame dirbau.
Kaime buvau vienintelė blondinė žydromis akimis, ir dar mokanti angliškai.
Tėvai mano sprendimu per daug nesidžiaugė, bet aš jau kurį laiką gyvenau savarankiškai – Vilniuje padirbėdavau padavėja kuriame nors bare. Turiu 15 metų jaunesnį brolį, tad mama tuomet ir be manęs turėjo rūpesčių.
Mamai skambindavau gal kartą per mėnesį – tada dar nebuvo toks paprastas ir pigus telefono ryšys.
Šiandien mudviem kalbantis pasijuokiame: kaip gerai, jog kai ką mama sužino tik dabar. Nes tuomet tikrai būtų itin išgyvenusi. Nebuvo negerų dalykų, bet gyvenant svečioje šalyje tikrai pasitaikydavo nesusipratimų. Pavyzdžiui, sėdžiu paskaitoje Atėnų universitete ir bendramokslei prasitariu, kad neturiu darbo, nežinau, kaip išsinuomoti butą. Mane priglaudė jos šeima mažyčiame savo bute. Užsidirbau pinigų – išsinuomojau būstą, o su ta mergina labai susidraugavome.
– Ar tie keliavimo metai padėjo nuspręsti, kuo norėtumėte užsiimti?
– Man niekas nepaaiškėjo išvykus. Dabar spėju, kad aš tiesiog brendau vėliau nei mano bendraamžiai. Studijuoti pradėjau tuomet, kai kiti jau buvo bebaigiantys savo mokslus. Aš tiesiog keliavau ir dirbau.
– Ar iš tiesų namo jus parginė ilgesys?
– Linksmi buvo pirmieji dveji metai, o paskui tikrąja to žodžio prasme susirgau nostalgija – net fiziškai pradėjo reikštis tam tikri negalavimai.
Nors prieš septynerius metus sutikau ir pamilau Angelo, galima sakyti, kad tuomet prasidėjo pats liūdniausias mano gyvenimo laikotarpis. Sapnuodavau Vilniaus gatves, kaip vaikštau po senamiestį. Pasiilgau kaimynų, šaligatvių – visko!
Taip, Graikijoje šilčiau ir žmonės ten šypsosi, bet akyse man stovėjo mieli Vilniaus vaizdai, paprasta išgyventa kasdienybė. Pasiilgau šeimos, brolio, mamos, namų sienų, nukabinėtų senelio paveikslais.
Grįždavau namo dažnai net už paskutinius pinigus. Turiu šventą vyrą, kuris išleisdavo mane į Lietuvą mėnesiui. Daug laiko pas savo mamą Vilniuje praleisdavau gimus dukrai.
Su Angelo, perfrazuojant populiaraus filmo pavadinimą, storų graikiškų vestuvių nekėlėme, susituokėme kukliai, nes iki Nidos atėjimo į šį pasaulį buvo likusios vos kelios savaitės.
Dabar Nidai – treji su puse metų.
– Su Angelo sutarėte dėl lietuviško dukters vardo?
– O štai Nida yra ne tik Lietuvoje! Ir Graikijoje yra kaimelis, pavadintas tokiu vardu.
– Bent jau Lietuvoje stebimasi graikų šeimos tradicijomis ne tik gerąja prasme. Sako, kad tėvai, ypač mamos, labai mėgsta kištis į jaunųjų santykius, savo sūnui mama neša valgį į lovą, nors jam – 35-eri.
– Angelo nuo pat pradžių tvirtai laikėsi savo pozicijos ir neleido tėvams kištis į mūsų santykius. Visada jaučiu jo palaikymą, aš jam esu svarbiausia.
Iš pradžių ir mane pačią žavėjo tas graikų šeimų šurmulys – dažnai susirenka tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės: prasideda vaišės, kalbos, apkalbos. Vis dėlto ilgainiui tai pradeda varginti.
Nors šiaip mano lėtam būdui tinka jų gyvensena – juk graikai niekur neskuba ir per daug nesuka galvos – viską galima nuveikti rytoj.
Esu dėkinga Graikijai – ją apkeliavau ir grožėjausi ta šalimi, išmokau kalbą ir ruošti valgį, nes iki tol mokėjau nebent kiaušinienę iškepti. Iki šiol ir Vilniuje dažnai gaminu vadinamuosius „batukus“ – baklažanus su daržovėmis, mėsa bei fetos sūriu. Išeina tokia lietuviška graikiško patiekalo versija.
– Kaip Angelo jaučiasi Vilniuje?
– Dar draugystės pradžioje jį įspėjau, kad planuoju grįžti į tėvynę. Atvyko drauge su manimi, tai – visos mūsų šeimos išbandymas. Gerai, kad dirbti dažniausiai jis gali per atstumą.
– Graikija tokia didelė, kad, ko gero, jūsų atostogos ilgam suplanuotos – galima keliauti ir po šalį, ir po salas?
– Mudu su Angelo, net kai buvome studentai ir neturėjome pinigų, tikrai daug aplakstėme. Kartą ilgam išsiruošėme motoroleriu – įveikėme 3000 kilometrų.
Iš tiesų kai kada net paslapčia nusišypsau matydama, į kokias vietas gidai Graikijoje veža turistus. Mano galva, yra kur kas įdomesnių ir vertingesnių.
Aš savo svečią greičiausiai vežčiau į Rodo salą – ją gerai pažįstu, nes ilgai gyvenau. Ten gali rasti ir atokių vietų, o jei nori – degintis tiesiog miesto pliaže. Iš vienos salos pusės jūra banguota, o iš kitos lygi.
Norint keliauti reikėtų sukti priešinga turistinei kryptimi – nuo Rodo Kremastės miesto link. Ten vasarą jūra banguota. Pakeliui verta aplankyti vadinamąjį Drugelių slėnį.
Žavus Funduklio vienuolynas, visai šalia yra nuostabus kalnų restoranas, o Turkija matyti iš tos vietos kaip ant delno. Ten gamtos grožis – svaigus.
Leidžiantis nuo kalno verta aplankyti Glifados, Monolito pilis, užsukti į Apolakios paplūdimį.
Prasonisio kyšulys patiks vandens sporto mėgėjams. Netoli yra sena apleista katalikų bažnyčia – tai geras orientyras norintiems su palapinėmis įsikurti laukiniuose paplūdimiuose.
Tiesiog būtina aplankyti Dzambikos vienuolyną, po jo atsipūsti Entonio Kvino uolėtame paplūdimyje.
Visa ši kelionė – vienos dienos, bet paprastai savo svečiams patariame užsisakyti nakvynę – juk nenuvargus viskas atrodo gerokai įdomiau.
Siūlyčiau nepagailėti laiko ir nuplaukti į Simės salytę – ten nepaprastai gražu, senamiestis žavi tavernomis, iš kurių sklinda gyva graikiška muzika.
Graikijos salos visos gražios, be Rodo, dar esu sužavėta Siro, Santorino, Milo, Idros, Eginos salų.
Pačiame žemyne siūlau aplankyti Pilo, Monemvasijos bei Nafplijo miestus.
Keliaudami susipažinome su daugybe nuostabių žmonių, su kuriais bendraujame iki šiol.
