Moteris, auginanti vaiką, kuris nors dalele skiriasi nuo savo bendraamžių, puikiai žino, kaip sunku planuoti savo dieną, o ir laiko, kurio visiems taip stinga, turi kur kas mažiau. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, dalintis labiau linkę tie, kurie patys iš pirmo žvilgsnio turi visa ko mažiausiai.
Jurga puikiai žino, kaip atrodo Vaiko raidos centras, – jo stogas jau penkeri metai įgriuvęs. Vis dar sovietmečio atmosfera ir tvarka alsuojančioje įstaigoje rikiuojasi milžiniškos eilės vaikų, kuriems reikia pagalbos. Tokios svarbios, kad, pavyzdžiui, logopedo konsultacijos atrodo mažiausia būtinybė toje ašarų pakalnėje.
Štai panašias paslaugas teikiančiam privačiam socialinės raidos ir reabilitacijos centrui „Avevitus“ paremti J.Gusarovienė neseniai surengė aukcioną. „Avevitus“ įsteigusi vienos sergančios mergaitės mama Jurgai prasitarė, kad gydymo įstaigą greičiausiai teks uždaryti, nes paprasčiausiai trūksta lėšų.
Šiame centre pas logopedą lankosi ir Jurgos sūnus Dominykas. Mama žino, jog praleidus kad ir porą pamokų vaiko pažanga labai ryškiai stabteli.
„Jau buvau pasiilgusi organizacinės veiklos, tad išsitraukiau senus kontaktinius duomenis ir puoliau skambinti – vieniems, kurie gali paaukoti savo darbų, kitiems – kurie galėtų juos nupirkti“, – pasakojo J.Gusarovienė, žiūrovams puikiai žinoma iš televizijos pokalbių šou „Nomeda“, „Valanda su Rūta“, nors būdavo už kadro.
Jurgą iki širdies gelmių sujaudino menininkų sutikimas dovanoti darbus. Ji įsidrąsino ir parašė žinutę net garsiausiam pasaulyje lietuvių juvelyrui Aleksandrui Šepkui į Niujorką. Apstulbo iškart gavusi atsakymą, kad keliautų į Bažnytinio paveldo muziejų, kur eksponuojami jo darbai, pasiimtų kokį tik nori kūrinį, kad ir patį brangiausią.
Aukcionas pavyko, centrui „Avevitus“ surinkta lėšų. Kol kas vaikai gali gauti pagalbą, kuri jiems padeda augti sklandžiau. Ir visur šalia Jurgos – jos gyvenimo žmogus, koncertų organizatorius Markas Šliamovičius (53 m.).
– Jurga, jūsų vyras – žinoma muzikos pasaulio figūra. Tai jis Lietuvoje surengia, pavyzdžiui, garsaus dainininko Boriso Grebenščikovo ir jo grupės „Akvarium“ koncertus. Regis, tokio polėkio žmogus turėtų būti vienišas vilkas, o ne rūpintis trimis vaikais. Ar pati esate girdėjusi, kad jūsų sąjunga keista, – Markas, nors augęs Vilniuje, iki šiol kalba lietuviškai su akcentu, visada gausiai apiberia komplimentais moteris net tada, kai jūs esate šalia?
– Iš tiesų Markui abejingų nėra – jį arba myli, arba nekenčia, vidurio nėra. O komplimentus sakyti ir aš iš jo išmokau. Tai žmogus, su kuriuo galiu būti. Mudu pažįstami labai seniai, bet jis ilgai man nesiryžo skambinti. Kai susiėjome, buvau puikią karjerą daranti televizininkė, neturėjau laiko šeimai, juolab pasimatymams. Pokalbių laidą pusantrų metų kūriau Rygoje, paskui dėl panašios Kaune per savaitę praleisdavau keletą dienų.
Ir staiga šalia manęs atsirado žmogus – absoliučiai vyriškas. Visoms draugėms dabar sakau: ieškokite žydų. Jiems šeima – viskas. Moteris – jų vaikų motina – žydams yra šventa. Markas kardinaliai skiriasi nuo vyrų, kuriuos iki tol pažinojau. Tarkime, jei jį mieste kas nors pavaišino saldainiu, jis tą saldainį parneš man arba po lygiai padalins vaikams.
Neturėjome mudu ilgo romantiško asistavimo periodo. Jis tiesiog atėjo į mano namus ir pasakė: „Daryk karjerą, o aš pasirūpinsiu tavo vaiku.“ Ir iš tiesų jis ruošdavo valgį mano dabar jau 19-mečiam vyresnėliui Tautvydui.
Vėliau mudviem su Marku gimė Aleksandras – dabar jam 8-eri, o Dominykas netrukus švęs penkerius.
Marką man Dievas atsiuntė. Visko būna kasdienybėje, bet labai įdomu gyventi.
Iš tiesų niekada per daug nesvarsčiau, kaip mums seksis, kokia kalba skambės šeimoje, – nėriau į santykius, ir tiek. Suprantu kitas Lietuvos moteris, gyvenimą susiejančias su kitataučiais, – jos nori būti laimingos. Jei būtų iš ko rinktis, jos greičiausiai pirmenybę teiktų vyrui lietuviui.
Mūsų sąjungoje yra savų pliusų ir minusų. Kai susitikome su Marku, jis labai norėjo namų, šeimos, vaikų. Jo gyvenime buvo keli skyrybomis pasibaigę romanai, daug muzikos, koncertų, naktinių pasisėdėjimų su muzikantais ir jų gerbėjais bei gerbėjomis.
Kai pradėjome kartu gyventi, Markui tuos įpročius – pasisėdėjimus iki paryčių, neplanuotas keliones, pavyzdžiui, su muzikantais ir jų gerbėjomis į Rygą, Taliną, – teko keisti. Aš dar buvau piktoji ragana, kuri pradėjo skaičiuoti jo finansus ir uždraudė dalinti kvietimus į kairę ir dešinę, – ne vienai Lietuvos žvaigždei baigėsi laikai, kai galėjo pasigirti, kad pietavo ar vakarieniavo su užsienio garsenybėmis, sėdėjo VIP ložėje, o visa tai gavo, nes su Marku jie labai geri draugai. Bet pats Markas norėjo pastovumo ir savų žmonių šalia. Manau, todėl jis – toks atsidavęs tėvas.
– Nepaisant to, iki šiol nesusituokėte. Kodėl?
– Vos pradėjus gyventi kartu Markas man iš karto pasakė: jei reikės vestuvių – tik tark žodį. Bet aš jau buvau kartą ištekėjusi ir labai jų bijau. Visai nenoriu vestuvių, matau, kiek draugų aplinkui skiriasi, kaip inteligentiški žmonės virsta pabaisomis ir kokius keršto planus kuria.
– Beveik per dešimtmetį judu su Marku, ko gero, išgyvenote visokių periodų?
– Sunkiu momentu visada mintimis grįžtu į santykių pradžią, stengiuosi prisiminti, kodėl tą vyrą įsileidau į savo gyvenimą, kodėl jam pagimdžiau du vaikus. O juk tikrai buvau labai atsargi. Tas grįžimas labai padeda.
– Kodėl skyrėtės su Tautvydo tėvu? Nepadėjo grįžimas į santykių pradžią?
– Ištekėjau būdama 19 metų. Netrukus supratau, kad esame labai skirtingi žmonės ir kasdien vis labiau einame į skirtingas puses. Tad kai bandydavau prisiminti santykių pradžią, tai nepadėdavo – tik stiprėjo suvokimas, kad turiu skirtis, – liūdnai šyptelėjo Jurga. – Vėliau... Net nedrąsu pasakoti. Mano buvęs vyras – labai pasiturintis žmogus, bet mokėjo tik 300 litų alimentų. Tiesiog aplinkybių buvau priversta nereikalauti nieko. Iš namų išėjau tik su savo ir vaiko daiktais.
Tad kai išgirstu viešai drebiamą neigiamą nuomonę apie kitataučius... Markas basas eitų, nevalgęs liktų. Jei mudviem tektų skirtis – Garliavos įvykiai atrodytų lyg gėlių darželis. Vaikai gal net ne su manimi liktų gyventi. Markas – labai geras tėvas.
Pavyzdžiui, Dominykui labai patinka traukiniai. Tad porą metų Markas kiekvieną rytą vesdavo sūnų į stotį, Geležinkelių muziejų, paskui jie sėsdavo į traukinį, kuris vyksta oro uosto link, ir grįždavo atgal. Nė karto Markas šios ekskursijos nepraleido, nesiteisino, kad vakare turėjo koncertą ar pasėdėjo su draugais.
Kiekvieną ankstų rytą bet kokiu oru Markas daro mankštą. Ir išties, nors jam 53-eji, jis yra pasitempęs ir žvalus. Jam tai svarbu dėl moters, vaikų, savęs.
Gal pervertinu Marką, bet tai, ką jis daro, man labai svarbu.
– Argi jums ramu, kad šiandien, kai situacija politiškai jautri, Markas į Lietuvą kviečia grupes „Akvarium“, „Bi-2“, „Nautilus Pompilius“?
– „Bi-2“ yra baltarusiai ir žydai, patys emigravo iš Rusijos, gyveno Australijoje.
Vertinti Borisą Grebenščikovą neigiamai dėl to, kad jis – rusas, provincialu. Jis – europietis, koncertuoja Kanadoje, surinko pilną klausytojų Karališkąją Alberto salę Londone. Kažkada pirmas Marko gestas mano atžvilgiu buvo kvietimas į „Nautilus Pompilius“ koncertą. Nenorėjau eiti, paklausiau tik draugės, nes ji labai žavėjosi šia grupe. Koncertas man nepatiko, bet žinau, kad Markui ta muzika – visas gyvenimas. O su juo gyvendama tik dar labiau suprantu, kad kultūra neturi sienų, o žmonės, su kuriais bendrauja mano žmogus, – tikrieji kosmopolitai.
– Jurga, jūs kūrėte vienas populiariausių laidų Lietuvoje. Nors buvote už kadro, pokalbių laidose „Nomeda“, „Valanda su Rūta“ jūs buvote vienas svarbiausių žmonių. Rūpinotės temomis, pokalbių dalyviais ir viskuo, kas susiję su sklandžiu kasdieniu (!) pokalbių šou darbu. Net uždirbdavote gerai – sugebėjote nusipirkti erdvų butą senamiestyje. Staiga viską metėte ir panirote į juvelyriką. Kas nutiko?
– Į juvelyrikos pasaulį įžengiau prieš porą metų, bet veikiu jame itin aktyviai. Buvau 26 metų, kai teko prisiimti atsakomybę už didžiulę kasdienę televizijos sistemą. Tai buvo toks darbas, kai niekas net sirgti neturėjo galimybės. Pamažu pradėjau svarstyti, kad noriu ko nors, kas turėtų vertę. Į laidą įdedi daug pastangų, širdį atiduodi, vidurius iš įtampos išverti, ir ką – valanda eterio vakare, ir viskas baigiasi.
O dar Dominyko sveikatos bėdos pradėjo ryškėti – vėlai atsistojo ant kojyčių, keistai juda, kažkas dėl klausos. Atsidūriau vakuume – ilgą laiką blaškiausi tarp gydytojų bandydama suprasti, kas mano vaikui nutikę, o medikai nieko negalėjo pasakyti.
Štai tada į paviršių iškilo svajonė apie juvelyriką. Tai amatas, į kurį žiūrėjau kone šventai, juk jo visą gyvenimą mokomasi. Ir jei jau daryti – tik labai gerai.
Taigi pradėjau dairytis, kas galėtų mokyti patogiu man laiku, – juk dar dirbau televizijoje, namie trys vaikai. Vieną vakarą vedžioju šunį ir 50 metrų nuo savo namų pamatau skelbimą, kviečiantį į juvelyrikos kursus!
Juose prasmegdavau kiekvieną vakarą iki vėlumos. Esu dėkinga Markui – man tos valandos padėdavo atsiriboti nuo visko gyvenime. Juvelyrikoje turi būti itin susikaupęs. Štai neseniai jau buvau bebaigianti žiedą, bandžiau įsodinti brangų safyrą, ir jis paskutiniu momentu man sutrupėjo! Kaitinant auksą vos temperatūra susvyruoja – dirbinys susilydo į beformę masę.
Draugai mano pirmuosiuose darbuose įžvelgė dramą – išties jie buvo lyg sielos klyksmas. Bet iki šiol mėgstu ryškius, svarius akmenis – purpurinis raudonas granatas yra mano mėgstamiausias.
Taigi su Dominyku į mano gyvenimą įžengė juvelyrika. Tai dabar mudviejų dienos grafikas sudėliotas, žinome, ką reikia daryti, ir sutikti žmonės Vaiko raidos centre taip nebedrasko širdies. O iš pradžių, kai sėdėdavau laukdama vizito eilėse, prisižiūrėjau tokių likimo nuskriaustų vaikučių... Ir kokios gražios, elegantiškos jų mamos... Grįždavau namo ir sakydavau Markui, kad mes be proto laimingi, – mūsų vaikas turi dvi rankas, dvi kojas, vieną galvą. Žiauru taip kalbėti, bet tai mane palaikė.
Gal tokia patirtis, ilgaamžiškumo troškimas ir padiktavo, kad juvelyrikoje renkuosi brangias medžiagas. Iš vielučių lankstyti papuošalus man netiko nuo pat pradžių. Auksą mėgstu labiau nei sidabrą. Man reikia topazų, briliantų, safyrų.
Kuriu tokį papuošalą, kad vėliau savininkei nekiltų noro jį perlydyti ir daryti ką nors iš naujo, o tokių – net autorinių darbų – dažnai atneša.
– Ką pasakytumėte moteriai, kuri nemėgsta papuošalų?
– Ji tiesiog neatrado savojo, dar neturėjo gražaus papuošalo.
Mano darbas itin susijęs su psichologija: kai moteris užsisako papuošalą, ilgai ją tyrinėju, bandau perprasti. O tą momentą, kai nešu jai dėžutę su papuošalu, būnu šlapia iš jaudulio. Ne dėl to, ar patiks, nupirks, tiesiog tas momentas, kai ji atidaro dėžutę, ypatingas. Man dar nėra buvę, kad nepriimtų užsakyto papuošalo.
– Gyvenimas jums vis pateikdavo išbandymų. Ar nebuvo minties bent jau nekeisti darbo, juk tam tikra prasme galėjote būti nepriklausoma ir su savo įkurta prodiuserine kompanija – daugmaž garantuotas atlyginimas, darbo virtuvė pažįstama? Gal būtumėte sutaupiusi energijos ir nervų?
– Man kaip tik lengva todėl, kad nusprendžiau iš esmės keisti gyvenimą. Esu nepriklausoma. Nesu už nieką atsakinga, pinigus uždirbu be streso. Kai manęs kas nors pasigenda iš televizijos periodo, niekam per daug nepasakoju apie savo bėdas, nes paguodos man nereikia, o padėti negali niekas.
– Ką patartumėte žmogui, kaip tik mindžikuojančiam ant trokštamų pokyčių slenksčio?
– Darbą keisti baisu, ypač gerai mokamą. Bet reikia suvokti, kad gyvename vieną kartą. Ir jei tavęs kas nors netenkina darbe ar tarpusavio santykiai, reikia ryžtis pokyčiams. Taip, man gerai, nes palaiko vyras. Bet juvelyrikos mokslams sukišau visą savo sukauptą finansinį pagrindą, pati vaikštau be papuošalų, bet dėl savo pasirinkimo tikrai esu laiminga.
