Visa tai padėjo atskleisti pokalbis apie 150 kilogramų sveriantį stalą, kurį pagaminti sumanė Daiva. Jos pomėgis toks: naujam gyvenimui prikelti senus daiktus arba panaudoti medžiagas, kurias eidamas pro šalį greičiausiai tik paspirtum koja.
Taigi Daiva sumanė panaudoti seną granito plokštę. Kadaise ji buvo židinio pagrindas, vėliau – lauko staliuko paviršius, o paskui dešimtmetį voliojosi kiemo patvory. Daiva paprašė meistro iš seno namo sijų sukalti pagrindą. Po dienos tokį gavo. Bet juokiasi, kad medžiotojai, ko gero, ėdžias stropiau sukala, nei meistras jai padarė stalo kojas.
Pora vyrų ant jų vargais negalais uždėjo granito plokštę. Daiva dar pirko bronzos, vario ir žalvario, pasitelkė skardos žirkles, kampinį elektrinį šlifuoklį, labai daug šveičiamojo popieriaus, dekoratyvinių vinių, kelių spalvų medienos lako ir laiko.
Šeima juokėsi, kai moteris savaitę gyveno po stalu atnaujindama medieną. O dabar visi neatsižiūri, kaip jis mainosi skirtingu paros laiku. Pavyzdžiui, dienos šviesoje, kai išjungti šviestuvai ir židinyje nesikūrena ugnis, stalas nusidažo pilkai, o geltona spalva tarsi išnyksta.
Daiva darbui skyrė savaitę, tačiau kelis mėnesius su kūriniu darbavosi laikas. Medinei stalo daliai ji parinko nenaujas medžiagas. Tai buvo vietomis šlapia, net samanota mediena. Ilgą laiką džiūdamas stalas tarsi kalbėjo, pukšėjo, atvėrinėjo paslėptas gražiausias savo raukšles, kol prie jo buvo galima liestis.
Jo ir aukštis – nestandartinis, vieno metro. Paprastai stalai beveik trečdaliu žemesni. Daiva jį projektavo ne tik pagal savo, bet ir pagal keturių augintinių – Meksikos plikųjų kalaičių – poreikius. Po stalu – jų miegamasis, kad neužimtų kitos erdvės. Kadangi stalas aukštas, šunims nebus progos lįsti prie kompiuterio ar kitokių daiktų.
Daivai labai patinka lotynišku žodžiu rusticus apibūdinamas rustikos – kaimiškasis – stilius. Tik jokios imitacijos – viskas tikra, nesvarbu, kad medžiagoms, iš kurių gaminami kai kurie interjero daiktai, laikas suteikęs rūsčią ir net apgailėtiną išvaizdą. Štai kodėl ji vertina, tarkime, 50 metų senumo lentas ar aprūdijusius daržinės vyrius, nes iš viso to atsiranda gracingai monumentalūs daiktai.
„Žaisti interjero kūrėją, dizainerę ir baldų meistrę visai malonu. Be to, taip sutaupoma pinigų“, – šypteli Daiva.
Prie stalo ji jau rado ir nestandartinio aukščio ir formos ąžuolinių kėdžių. Nusižiūrėjo pas bičiulį skulptorių – jis pats tas kėdes kadaise pasidarė, minkė ant jų molį, dažė ir kalė, o dabar Daivos jau restauruotos stovi jos darbo kambaryje.
Yra ir daugiau jos rankomis nuglostytų daiktų, ir ne tik jų. Savo darbo kambario sienas prieš dešimtmetį nutinkavo pati. Mente nesinaudojo, nes pastebėjo, kad mūrijant būtent to kambario sienas panaudota senovinių, kitokio dydžio nei šiuolaikinės plytų, likusių iš iki karo ten stovėjusios vilos – kadaise šioje vietoje būta lenkų poilsiavietės. Labai norėdama išsaugoti plytų sienos reljefiškumą moteris tinką tepė delnais. Gumines pirštines tinkavimo masė pragrauždavo per dešimt minučių, storų darbinių iš audinio pakakdavo valandai. Bet per mėnesį vis tiek moteris pasiekė, ką sumaniusi.
Daiva džiaugiasi supamuoju krėslu. Nusižiūrėjo sendaikčių parduotuvėje, bet jo kaina buvo per didelė. Palaukė pusmetį – ir jis atpigo!
„Labai jo norėjau, nes tiko mūsų juokais vadinamai kino salei – vietai, kur žiūrime televizorių. Restauravau, sutvarkiau – ir dabar supuosi laiminga šalia Aloyzo, jis įsitaisęs ant šiuolaikiško masyvaus krėslo.
Tas senovinis krėslas man patiko tuo, kad yra nedidelis, o užgriozti erdvių labai nemėgstu. Netgi radau internete informacijos, kad greičiausiai tas baldas pagamintas apie 1890 metus“, – džiaugiasi Daiva.
– Kaip jums į galvą šauna užsiimti tokiu stereotipiškai vyrams priskiriamu darbu – juk karpyti skardą, šlifuoti medieną gana sunku?
– Jau daugelį metų esu nusiteikusi gyventi taip, kad namai derėtų su aplinka.
Mes gyvename dar Vilniaus miesto ribose, bet miške. Taip, namas pastatytas iš silikatinių plytų, bet apkaltas mediena – juk aplink pušynas.
– Juk jūs – miesto žmogus, kodėl sumanėte persikelti į namą?
– Aš ir dabar miesto žmogus tam tikra prasme, juk ir anksčiau gyvenau name Kauno Žaliakalnyje, kol apie 2000-uosius persikėliau į Vilnių. Tiesa, žmonių knibždančio Žaliakalnio su populiariuoju Ąžuolyno parku, šalia kurio gyvenau, negaliu palyginti su dabartine savo gyvenamąja vieta miške. Taip pasielgiau, kad netrukdyčiau kitiems miesto žmonėms. Juk auginu šunis, ir ne vieną.
Kažkas man tarstelėjo, kad pasiaukojau dėl šunų.
Priešingai – atokią gyvenamąją vietą pasirinkau ne dėl šunų, o dėl žmonių. Be to, man patinka gamta ir grynas oras.
Viso to neturėčiau tupėdama daugiabutyje ar miesto centre. O kiti žmonės kentėtų dėl mano augintinių.
Dabar žmonės nepatiria nepatogumų, nes aš nuo jų pasitraukiau.
– Bet jūs šunis auginate taip, kad jie be reikalo neloja ir juo labiau – nedemonstruoja agresijos. Ar saugote žmones nuo to, kad kai kuriems jau vien matyti šunį yra nemalonu, baisu, kiti tiesiog šiaip susierzina?
– Tikrai taip. Aš net į feisbuką keldama nuotraukas su savo augintiniais užrašau, kad tai skirta tik hobio draugams. Kam tai nerūpi – nežiūrėkite, nesinervinkite.
– O jūs susiduriate su žmonėmis, kurie zyzia be argumentų ir priežasties – tiesiog jie iš esmės dėl visko nusiteikę priešiškai?
– Kad aš toli nuo tokių žmonių. Stengiuosi nekristi niekam į akis. Jei miške einu su šunimis, pasitraukiu iš kelio, net įlendu gilyn į mišką, kad žmogus prasilenktų su manimi be jokio streso.
Tiesa, pasitaikydavo keliaujant iš parodų, sporto renginių ar veterinaro, kad užsukdavau išgerti kavos į pakelės užeigą su keturkoju. Ar galima, klausdavau ne tik darbuotojų, bet ir lankytojų. Pastebėjau, kad matydami mandagų, neakiplėšišką žmogų ir didžiausi bambekliai patyli, o dauguma žmonių netgi džiaugiasi matydami gyvūną – šypsosi, kalbina.
Kai rašiau magistrinį sociologijos darbą, tyrinėjau, kodėl nesutaria kelios subkultūros: šunų mylėtojai – su nemylėtojais, benamių gyvūnų globėjai – su auginančiais veislinius šunis.
Vieni šunis renkasi derindami prie kilimo ar sienų apmušalų spalvos. Kitas sega antkaklį su „Swarovski“ kristalais. Taip nedarantys šaiposi ir netgi pyksta, nes dažnas neturi galimybių „Swarovski“ kristalais pasipuošti pats ar geriau aprengti savo vaikus, o ką jau kalbėti apie drabužių, interjero detalių derinimą. Puoselėti šuns išvaizdą atrodo tikra šventvagystė.
Žmonių paniekos sulaukia tie, kurie rengia šunis drabužiais. Bet nebūtinai tai daroma iš snobiškumo. Yra ir kita medalio pusė. Aš auginu Meksikos plikuosius, senovės Lietuvoje nebuvo tokios veislės. Kaip ir, pavyzdžiui, dogo, kurio kailis trumputis. Todėl nereikėjo ir drabužių. Kai atsivėrė sienos, Lietuvoje atsirado naujų veislių. Jei renkuosi trumpakailį šunį, mano pareiga jį apsaugoti esant 20 laipsnių šalčiui, kitaip jį kankinčiau. Visa tai kai kuriems žmonėms kelia erzulį.
Kodėl? Mano magistrinio darbo išvada – mes vis dar priskiriami prie krizinės visuomenės. Lietuvis – krizinė asmenybė. Bet po visuomenės santvarkos virsmo jis kitoks ir negali būti. Kol kas žmonės nesutaria dėl visko – ne tik dėl šuns, bet ir dėl kavinėje triukšmaujančio vaiko ar automobilio modelio. O kai gyveni tokioje visuomenėje, privalai jos narių neerzinti savo kitoniškumu.
Tai, kad apsigyvenau, kur man ir šunims patogiau, nereiškia, kad nusileidau tai krizinei asmenybei – aš gyvenu savo gyvenimą ir nekeliu niekam streso.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
