Humorą gal ir verta pasitelkti einant į tokias vietas, nes jausmo, kai pasukęs už kampo pamatai užrašą GYVYBĖS LANGELIS didelėmis raidėmis ir paruoštą mielą lopšį, pavadinti nuostaba neužtektų. O seiliotis irgi nesinori.
Taip, čia kūdikių namai, bet visai ne sutrikusio vystymosi – Viktorijai labai nepatinka tas žodžių derinys, atsiradęs tik dėl tam tikros medicinos įstaigų struktūros, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Viktorijos lukteliu – direktorė užtruko grupėje pas vaikus.
„Jei neapkabinu vaiko, diena praeina tuščiai“, – atėjusi sako ji.
Ši moteris gyveno patogiai – sukosi savo įkurtame baldų pardavimo versle, buvo kam tvarkyti namus, kada užsigeidusi galėjo išvykti atostogų. Tik štai mintis kirbėjo, kad iš gyvenimo dar kai ko norėtųsi. Trejetą metų šokinėjo parašiutu vos ne kas savaitgalį, šuolių susidarė 137, bet tai praėjęs etapas – ne adrenalino norėjosi.
Nesklandumai asmeniniame gyvenime? Ne, Viktorija turi du puikius 22 ir 25 metų sūnus, yra žmogus, kuris ją myli ir kurį myli ji pati.
Tiesiog išvydusi per televiziją laidą apie Vilniaus kūdikių namus nusprendė dalyvauti paskelbtame konkurse eiti direktoriaus pareigas. Vadovauja beveik ketveri metai.
Anksčiau jai rūpėjo aplinkos estetika, daiktai, dabar visa tai nuėjo į antrąjį planą.
„Svarbu, kad artimieji būtų sveiki, skolos neslegia, yra ko valgyti. Žmogui reikia nedaug“, – šiltai kalba moteris.
– Bent jau iš tolo jūsų darbas atrodo nuolatinis širdies skausmas. Negana to, kad kasdien ateinate pas būrį paliktų vaikų, tai dar akis bado gyvybės langelis. Ar dažnai jame žmonės palieka savo vaikus?
– Nuo 2009 metų – 15 vaikučių. Praėjusiais metais mums buvo atneštos keturios mergaitės. Tiesa, paskutinę mama vis dėlto susigrąžino.
– Kaip tai vyksta – suskamba skambutis ir darbuotojas eina paimti vaiko?
– Ne taip, bėga visi! Garsinis signalas pasigirsta budėtojo patalpoje ir vienoje iš vaikų grupių, prie kurios ir yra gyvybės langelis. Tuomet visi viską meta ir bėga pas mažylį.
Pirminė apžiūra, nuprausti, perrengti, pamaitinti... Tuo pat metu jau atvyksta iškviesta policija, greitoji pagalba. Štai daugmaž tokia schema.
– Retorinis klausimas, bet vis tiek noriu būtent jį jums pateikti: koks žmogus turi būti, kad pamestų savo vaiką? Kokios priežastys priverčia žmogų jo atsisakyti?
– Depresija, sutrikimas, nusisukę artimieji, neturėjimas kur eiti, jaunystė. Nedrįsčiau kaltinti, smerkti, teisti. Tiesiog tokia mano vidaus būsena. Dievas tiems žmonėms teisėjas. Yra visokių situacijų, mes nežinome, dėl kokių priežasčių žmogus čia atsiduria. Net dėkinga jaučiuosi, kad vaiką įdeda mums pro gyvybės langelį, o ne numeta kur nors laiptinėje. Gal tas vaikas bus laimingesnis naujoje šeimoje.
Mums palieka visokių vaikų – ir apleistų, o prie kai kurių net būna surašyti duomenys, kad vaikas pamaitintas, ir net atsiprašymas, linkėjimas jam. Dar džiaugiuosi, kad vaikai iš gyvybės langelio išeina į šeimą – pas mus nėra grįžę. Tiesiog tai lengvesnis įvaikinimo būdas: jei per tris mėnesius vaiką palikę tėvai neapsigalvoja, mažylis įvaikinamas.
O pas mus gyvenančių vaikų tėvai žinomi, todėl procesas užtrunka. Tėvams ar vienam jų duodama laiko susitvarkyti gyvenimą, vykdoma kontrolė, tas procesas trunka metų metus. Jei nėra pokyčių, tuomet tvarkomi įvaikinimo dokumentai.
– Vis dėlto kai kada skambinate pažįstamam kunigui, kai širdį nepakeliamai pradeda slėgti?
– Taip... Kartais jis mane pabara, kartais guodžia. Būna, paskambinu – gumulas gerklėje, ištarti žodžio negaliu, o jis nieko nesako, tiesiog abu tylime, kol pratrūkstu. Tuomet išklauso, nuramina, pataria. Tai labai išmintingas žmogus.
Dabar jau truputį lengviau – kasdien neašaroju, bet grįžusi namo nuolat kalbu apie savo vaikus. Artimieji žino visas problemas. Darbo telefonas visą parą po ranka – ir miegu su juo. Turime ir sudėtingų vaikų, niekada nežinai, kas bet kurią minutę gali nutikti. Jei suskamba telefonas ne darbo metu – visuomet pereina per širdį. Visuomet nuolat sportuodavau, bet dabar darau tai labai nereguliariai – nebeturiu laiko arba jėgų. Baisu, ar ne? – su šypsena klausia Viktorija.
– Nebaisu – gal savotiškai šventa. Kaip gydytojo, mokytojo darbas. Tik juos gal palaiko grąža – štai išgydė ligonį, puikų mokinį turi, o pas jus vaikų būrys nemažėja.
– Grąža būna, kai įsivaikina vaikelį. Taip pat didžiulę grąžą jaučiu, kai nueinu į grupę, o vaikai visi atlekia į glėbį, apsikabinu juos, pasakau, kad myliu, o jie atsako tuo pačiu. Mane motyvuoja ir palaiko būtent patys vaikai. Jei tik, kaip sakau, baterija senka, einu pas vaikus. Tie išdykę, gudrūs ar tykūs mažyliai nuovargį kaipmat išsklaido.
Kam negera gyventi – ateikite pas mus. Juk mūsų vaikai neturi tėvų, jie turi po lovelę, bet čia ne namai, kad ir kokie mes visi su komanda būtume geri ir mylėtume mažylius.
Tai normalūs vaikai kaip visi kiti, tik trūksta dėmesio būtent jam vienam. Jie auga būryje, kovoja už vietą pasaulyje, net tas pusantrų metų pyplys – kad jį pirmą paimtų ant rankų, pirmą pamaitintų.
– Tarsi – kaip ir namuose...
– Kaip ir namuose... Bet vaikai turi matyti, kaip jiems kepami blynai. Ką mes jiems galime duoti? Tik kuo daugiau gerų emocijų.
– Kaip elgtis žmogui, kuris sumano nuveikti ką nors kilnaus? Vykti į kūdikių namus, atvežti gardumynų? Bet kažkaip nepatogu, kad ketini pabūti geras, kai turi laiko ir tau patogu. Juk jei nori būti toks kilnus – imk ir įsivaikink mažylį. Kaip elgtis?
– Prašom – mes laukiame kiekvieno. Šiandien žmogus gal tik užeis ir atneš bananų, paskui gal norės savanoriauti. Vėliau – gal įsivaikinti.
Šiuo metu yra 45 savanoriai. Atėjus į kūdikių namus nieko daryti nereikia – tiesiog sėsk per vidurį ir žaisk su jais. Čia normalūs vaikai, jie nėra išsigandę svetimų, baikštūs. Svečiai mums ne naujiena, o vaikai tuo puikiai pasinaudoja, ypač vyrais džiaugiasi, nes auga tik tarp moterų.
– Ko labiausiai šiuo metu reikia jūsų vaikams?
– Galime gyventi su tuo, ką turime. Mums reikia mamų, tėčių ir namų.
Reikėtų autobusiuko, nes mūsiškis jau pavargęs. Šiais laikais juk vaikai tokie sudėtingi, tad vežiojame juos į muzikos, šunų terapijos seansus. Kol kas autobusą su vairuotoju skolina Antakalnio poliklinika.
Mums priklausantis automobilis irgi toks senas, kad techninės apžiūros jau greičiausiai nepereis.
– Girdėjau, kad įsivaikinti mažylį – labai brangus ir ilgas procesas.
– Įsivaikinti mažylį turi būti subrandinta mintis ir jausmas. Apskritai auginti vaiką yra brangu. Sako, kad vaikui reikia meilės, bet tik ja sotus juk nebūsi. Tad tik žemai lenkiuosi žmonėms, kurie priima tokį sprendimą.
– Stengiatės dėmesio skirti visiems vaikams, bet gal turite mylimukų?
– Yra... – šypsosi Viktorija. – Turiu ne vieną, bet stengiuosi jų neišskirti. Sunku, kai į tave žiūri ne dvi, o kelios dešimtys akių. Visi vaikai tokie skirtingi ir mieli.
Bet štai vieną mažylį visi namai net vadina Pavaduotoju. 11 mėnesių, mažytis, neišnešiotukas... – taria Viktorija ir mudvi einame jo aplankyti prieš miegą.
– Nesveikų mažylių žmonės nenori įsivaikinti?
– Nenori... Ir labai suprantu, kodėl. Įsivaikinęs neįgalų vaikelį su savo problema lieki vienas.
Bet ką reiškia sveikas ar nesveikas? Jei neturi fizinės negalios, tačiau sutrikusios emocijos, atsilikusi raida ar yra vaisiaus alkoholinis sindromas – taip, tai diagnozė, bet man toks mažylis sveikas. Juk augdamas šeimoje jis vystytųsi normaliai arba šios problemos gali ryškiai sumažėti.
– Sulaukę ketverių metų jūsų globotiniai iškeliauja į vaikų globos namus ar neįgaliųjų vaikų pensionus. Tai baisiausias jums momentas?
– Sunku... Nedaug esame atidavę, per trejus su puse metų į pensioną persikėlė 5 neįgalūs vaikai. Į vaikų namus – 4, Vilius, Kamilė... – Viktorija lenkia pirštus ir vardija vaikus vardais! – Pastaraisiais metais padaugėjo žmonių, įsivaikinančių mažylius. Tik tai nelabai keičia skaičių, nes 30 procentų vaikų išeina, bet tiek pat panašiai ir ateina. Su į šeimas iškeliavusiais vaikais nesiekiame palaikyti ryšio, bet labai gera, kai tai daro patys tėvai – rašo laiškus, siunčia nuotraukas. Kaupiame šį džiaugsmo archyvą albumuose.
Vieno berniuko su seserimi, kuriuos atidavėme į globos namus, pasiilgau. Norėjau nuvažiuoti, bet psichologė pasakė: „Jei esi pasiruošusi lankyti nuolat, važiuok, jei ne – geriau nereikia. Nes kartą nuvažiavus jie lauks ir po metų.“ Pamenu, juos atidavus kitą dieną darbe buvo visokios komisijos, patikrinimai, o man mintyse tik viena – kaip miegojo pirmąją naktį kitoje vietoje mano vaikai.
-Tam tikra prasme čia dirbdama užsigrūdinote fiziškai – pirmus metus dažnai sirgdavote nuo kiekvieno mažylio nusičiaudėjimo. O ar buvo itin juodų periodų?
-Buvo. Nenorėčiau priminti, bet tegul... Buvau išvykusi iš Lietuvos, gavau žinią, kad prausiant apiplikyta mažylė, kai buvo įjungti šildymo boileriai.
Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš policijos buvo atsiųstas ekspertas atlikti boilerių techninę apžiūrą. Nustatyta, kad šildytuvo priežiūra ir eksploatavimas vykdomas teisingai. Dėl tam tikrų specifinių dalykų galėjo atsirasti karšto vandens srovė, tai yra dėl susidariusių oro „maišų“ vamzdynuose. Apsisaugoti nuo staigių vandens temperatūros pasikeitimų galima sumontavus specialius vandens temperatūros ribotuvus. Iki to atvejo ne kartą kreipiausi į valdžią prašydama lėšų ribotuvams, kurie padėtų išvengti galimų nelaimių. 15 tūkstančių litų – tokios sumos vis neatsirasdavo.
Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Po to įvykio pinigų susirinkau pati iš privačių rėmėjų ir sistemą sutvarkėm taip, kad galėtume apsaugoti vaikus nuo tokių nelaimių. Mergaitė šiandien – su randais... Jaučiu didelę asmeninę atsakomybę už tą vaiką.
Pusę metų negalėjau atsigauti. Ne kartą kilusi mintis išeiti iš darbo. Galvojau, kam man viso to reikia? Bet ir šiandien dar esu čia. Kažkas manęs vis neišleidžia.
-Visuomenėje gaji nuomonė, kad tokiose įstaigose, kaip jūsų, dirba pikti žmonės, kurie skriaudžia vaikus.
-Kai pradėjau dirbti – buvo visko. Tačiau kolektyvas pamažu apsivalė. Dar ateidama čia dirbti žinojau, kad visur – grupėse, miegamuosiuoise – turi būti įrengtos kameros. Ir ne tik dėl vaikų saugumo – tai vienas iš būdų apsaugoti darbuotojus nuo galimo šmeižto.
Šiandien už savo žmones galiu garantuoti – tikrai jie dirba širdimi.
-Su šiuo darbu jūsų gyvenime, regis, nebeliko žavaus spontaniškumo?
-Prašau Dievo, kad padėtų man augti mažume. Didžiausi dalykai mano gyvenime šiandien – apkabinti vaiką, matyti jo akis ir šypseną. Man tai labai daug.
-Pati neketinate įsivaikinti mažylį?
-Sukirba tokia mintis. Nėra klausimo: kurį? Kurį duotų, tą ir vesčiausi namo.
Kartą išsivežiau porą vaikų į turgų. Buvo vasara, visi žaidžia kieme, galvoju – reikia pramogos, pikniko. Paėmėm su kolege porą didžiausių vaikų, krepšių ir nuvažiavom į turgų uogų, vaisių, lašinių, svogūnų laiškų, agurkų. Ir turguje mažyliams smagu – pardavėjai duoda ragauti, o kiek džiaugsmo taip vaišintis ant žolės pas mus kieme!
Kaip tyčia, kol mūsų nebuvo, atvyko mergaitės, kurią buvau išsivežus, močiutė aplankyti. Kiek turėjau problemų! Paprastai tokie žmonės žino, kaip sukelti tarnybas ant kojų.
Juk turėdama laisvą minutę, galėjau pasidaryti kavos ir skaityti žurnalą. Bet, norėdama suteikti vaikams džiaugsmo, turėjau rašyti pasiaiškinimus, ar neviršijau tarnybinių įgaliojimų. Bet viskas baigėsi gerai.
-Koks šauniausias jūsų dienos momentas?
-Kai apkabinu vaiką. Šitie vaikai ypatingi. Jie užima didžiulę dalį mano širdies.
Būtent su vaikais susijusi ir Viktorijos svajonė. Ji tokia svarbi, kad leidžiu sau jos neparašyti juodu ant balto. Nes Viktorija trokšta, kad ji išsipildytų. Bus gražu.
