Šiaip jau pernelyg nelinkusi atvirauti rašytoja šį kartą interviu „Stiliui“ atsivėrė ir įsileido esamus ir būsimus gerbėjus į savo gyvenimą.
– Jums žurnalo „Stilius“ suteiktas Lietuvos metų moters titulas. Kaip jį vertinate? Spėju, kad esate iš tų kūrėjų, kurie ir be išorinių patvirtinimų labai aiškiai suvokia savo kūrinių vertę ir kūrybinio kelio prasmę ar vis dėlto ir tokiems žmonėms gera sulaukti įvertinimo?
– Malonu. Kažkada, kai buvau studentė, skaitydama „Stiliaus“ žurnalą niekad nepamaniau, kad kada nors atsidursiu šioje nominacijoje greta ponios Almos Adamkienės ir kitų garsių moterų.
Kai sužinojau, su vyru atsisėdome ir nusijuokėme: „Na, neblogas toks šiemet diapazonas.“ Iš tikrųjų, 2015-ieji man buvo labai sunkūs, išbandymų ir kontrastų metai. Viešos sėkmės akimirkas – Liudo Dovydėno literatūros premiją, dviejų knygų pasirodymą, pripažinimą Lenkijoje – lydėjo viešai nedemonstruojami sunkumai. Tad šis titulas – tai lyg padrąsinimas laikytis, nenuleisti rankų. Ačiū. O kuriu nesitikėdama įvertinimų, nesiekdama kam nors įtikti – tiesiog viską, ką darau, stengiuosi daryti kuo geriau.
– Dabar, kaip pajuokavote, pusė jūsų gyvenimo Lenkijoje, nes romanas „Silva rerum“ jau gyvena ten visavertį gyvenimą, tapo bestseleriu, sužavėjo ir kritikus, ir skaitytojus. Ką toje šalyje dar turite nuveikti?
– Nežinau, kas tas visavertis knygos gyvenimas. Turbūt jei ji skaitoma ir po šimto metų. Juk viską patikrina tik laikas. Bet romanas Lenkijoje, kurios literatūrinė kultūra labai aukšto lygio ir išranki (tai ne vieną nobelistą ir pasaulinės literatūros klasiką padovanojusi šalis), buvo priimtas taip šiltai ir sulaukė tokio dėmesio, tokių įvertinimų, apie kokius net ir svajoti nedrįsau.
Prieš knygai pasirodant Lenkijoje jaudinausi, kad nepadaryčiau Lietuvai gėdos. Regis, nepadariau. Dabar Lenkijos skaitytojai jau laukia „Silva rerum II“ ir „Silva rerum III“. Malonu, kai rašo: „Perskaitę jūsų romaną supratome, kad LDK kultūra buvo labai savita, lietuviška. Mums trūko tokio sąskaitų nesuvedinėjančio istorinio romano apie Abiejų Tautų Respubliką.“
Visada pabrėžiu, kad nors „Silva rerum“ herojai kalbėjo lenkiškai, jautėsi ir laikė save lietuviais. Tą ne kalbinę, o gelminę, esminę lietuvišką tapatybę, charakterį noriu išryškinti. Literatūra gali padėti sugriauti sienas, kvailus stereotipus – juk dėl ne visada draugiškos mūsų retorikos, dėl mūsų kvailo užsispyrimo dėl W raidės asmenvardžiuose, kuri, beje, yra mūsų istorinė ir kultūrinė savastis ir nuo amžių mirga marga mūsų literatūros klasikoje, M.Mažvydo ir K.Donelaičio raštuose, dėl sovietinio biurokratinio mąstymo, kad valstybė gali prievartauti ir perrašyti žmogaus vardą, esame prikūrę nereikalingos įtampos. Tarsi žūtbūt ieškotume priešų, o ne draugų.
O juk dėl mūsų bendros istorijos nėra kitos tokios tautos kaip lenkai, kuri taip galėtų mus ir mūsų jausenas suprasti – juk tiek kartu patyrėme, kartu vienoje barikadų pusėje kovojome už bendrą laisvę per mūšius ir sukilimus.
– Iki šiol Lietuvos rašytojų bendruomenė, galima sakyti, jus ignoravo, kaip ir valstybinės institucijos, kurių palaikymo ne visada sulaukiate. Tačiau Latvijoje jūsų knygas išrinko tarp geriausių visų laikų knygų. Lenkijoje „Silva rerum“ tapo bene pirmu lietuvišku bestseleriu, kritikai jus titulavo „literatūrine sensacija iš Lietuvos“ ir teigė, kad kuriate pasaulinio lygio literatūrą, kurios jie mums pavydi. Savoje tėvynėje pranašu nebūsi?
– Kūrėjas visuomet yra vienišas, jei jis nesitaiksto prie vyraujančio literatūrinio skonio. Be to, nesutikčiau, kad Lietuvoje ignoravo, priešingai – daug diskutavo, vertino. Šiemet buvau apdovanota Liudo Dovydėno premija, kuri, nors ir privati, bet ją skiria Literatūros institutas ir Rašytojų sąjunga.
Nesuprantu tų kūrėjų, kurie jaučiasi visą laiką neįvertinti, per mažai apdovanoti. Reikia pasidžiaugti tuo, ką turi. Niekur negavau tiek šilumos, kiek iš Lietuvos skaitytojų... O kad institucijose ir komisijose kartais dirba žmonės, kurie turi kitokią, daug siauresnę Lietuvos kultūros viziją ar savo favoritus, – nieko nepadarysi. Bet niekada negalima absoliutinti.
Pavyzdžiui, jei ne Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė, mano knyga gal ir nebūtų ten pasirodžiusi – jai pradžioje teko tiesiog primygtinai įkalbinėti, kad mano leidėjas bent paimtų paskaityti „Silva rerum“ ištrauką. O kai jau paėmė... Kitą dieną septintą valandą ryto jau skambino jai ir susižavėjęs reikalavo tęsinio.
Daugybė Lietuvos menininkų paliudys,jog Rasa Rimickaitė – kultūros atašė iš pašaukimo, labai daug nuveikusi mūsų šaliai garsinti. Sėkmės akimirką norisi padėkoti jai ir visiems, kurie mane palaikė. Labai norėčiau, kad Lietuva kaip nors įvertintų „Silva rerum“ vertėjas į latvių ir lenkų kalbas – Dacę Meierę, Izabelą Korybut-Daszkiewicz, taip puikiai perteikusias tekstą.
– Girdėjau, kad „Silva rerum“ bus ne trys, o net kelios dešimtys romanų. Ar galėtumėte suteikti viltį gerbėjams, besiskundžiantiems, kad po jūsų knygų nebegali nieko kito skaityti?
– Kelios dešimtys? Viešpatie, tokios baisios paskalos turbūt kokių nors pavyduolių, kad diskredituotų...
Ne, ne, viskas, stop, daugiau nė eilutės, – juokiasi Kristina.
– „Skaitykite Kristiną Sabaliauskaitę. Štai jums geras romanas. Esu pakerėtas jos knygos, perskaičiau ją vienu atsikvėpimu. Tai protingas, puikus, gražus, nepaprastas, daugiasluoksnis romanas, kuris neatstumia savo intelektualumu.
Mano nuomone, tai – šedevras. Štai taip reikia rašyti“, – teigia rašytojas Pawelas Huelle. O ką patartumėte skaityti jūs?
– Pawelą Huelle – tai vienas svarbiausių Lenkijos rašytojų, – šypsosi Kristina. Lenkijos literatūra itin stipri, kalba apie panašias realijas, liečia tą patį „nervą“, jausmingumą, tuo pat metu gausi pasaulinės kokybės kūrinių. Reikia jos tik daugiau versti į lietuvių kalbą, ir tada bus ką skaityti besiskundžiantiems, kad pasiūla netenkina.
Mėgstu prozą, sukurtą mokslininkų. Joje, be puikios formos, dažnai dar glūdi idėjų istorijos, filosofijos sluoksniai. Susan Sontag, Umberto Eco, Marguerite Yourcenar, Ričardas Gavelis, Czeslawas Miloszas... Visada patariu užsieniečiams: jeigu norite suprasti, kas Lietuvai atsitiko XX amžiuje, jums reikia perskaityti tris pasaulinės kokybės knygas: Czeslawo Miloszo „Isos slėnį“, Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“.
– Dažnas skaitytojas iš kūrinio tikisi paprastų dalykų – paguodos, pamokymo, vilties. Kokią žinią savo kūriniais norite pranešti pasauliui ir Birutei ar Pranui, be to, kad knygose – milžiniškas žinių lobynas?
– Rašytojo tikslas nėra išrašinėti paguodos piliulių – veikiau skatinti skaitytoją mąstyti kartu. Kartu užduoti esminius klausimus. Kartais stipriausi romanai veikia priešingai – išmuša iš vėžių, trikdo. Rašydama bandau sujungti mokslą ir meną, istoriją ir literatūrą. Stengiuosi, kad išliktų pasakojimas, teksto magija. Tačiau niekada nepatronuoju savo skaitytojų. Tiesiog siekiu, kad pasakojimas būtų daugiasluoksnis ir kiekvienas galėtų pasiimti tiek, kiek leidžia jo žinios. Vienas smagiai pasipliuškens paviršiuje, kitas paners iki idėjų istorijos ir metafizinių dalykų. Kiekvienam savo.
– Trylika metų gyvenate margajame Londone. Ar kirba nerimas pastarųjų kraupių įvykių Paryžiuje, o ir visame pasaulyje fone?
– Teroristams kiekvienas mūsų yra taikinys. Net praėjus tiek laiko nelengva prisiminti, kad aš veikiausiai turėjau būti traukinyje, Londone susprogdintame 2005 metų liepos 7 dieną, per teroro išpuolius. Tądien 9 val. buvau sutarusi susitikti su savo profesoriumi Warburgo institute, esančiame prie Raselo aikštės metro stotelės. Tik atsibudau turėdama temperatūros ir siaubingai sloguodama, tad nutariau nevažiuoti. Antraip, pagal įprastinį tvarkaraštį, būčiau sėdėjusi tame Pikadilio linijos metro traukinyje.
Pamaniau: paskambinsiu profesoriui penkios minutės po devynių, atsiprašysiu, kad negalėjau atvykti. Paskambinus jis pasakė: „Viešpatie, Kristina, ką tik susprogdintas autobusas prie Tavistoko aikštės, visur kraujas, žūva žmonės.“
Vietoj planuoto susitikimo netrukus su profesoriumi telefonu dariau interviu Lietuvos radijo tiesioginiam eteriui – į institutą buvo gabenami sužeistieji iš netoliese susprogdinto autobuso.
Savaitgalį prieš teroro atakas buvau Paryžiuje – auksinį rudenį miestas atrodė lyg iš impresionistų paveikslų, idiliškai... Sužinojusi apie nekaltas aukas buvau sukrėsta. Viduramžiuose tebegyvenančių kretinų ir fanatikų yra visur, jų yra veikiausiai ir Lietuvoje, bet tai nereiškia, kad dabar visus turi paralyžiuoti baimė. Tai būtų teroristų pergalė. Tiesiog policija ir saugumo tarnybos turi dirbti daug geriau, kad ne mes, o teroristai gyventų nuolatinėje baimėje.
– Žinau, kad privatų gyvenimą saugote nuo viešumo, bet gal šiek tiek galėtumėte atskleisti, kaip gebate derinti buitinę rutiną ir kūrybą, pagaliau dažnas darbo keliones?
– Tai, kad turiu privatų normalų asmeninį gyvenimą, yra laimėjimas, – juokiasi rašytoja. – Vaikus auginančioms moterims sunkiau nei vyrams rašytojams, kurie gali sau leisti mėnesiui ar net keliems užkrauti visus šeimos reikalus ir buitį savo partnerei, o patys išvykti į kokią kūrybinę rezidenciją ir netrukdomi laukti mūzų.
Mano vyras Tomas visada mane palaikė, skatino rašyti, labai padeda ir puikiai susidorotų su kasdiene rutina, bet aš pati negalėčiau mėnesiui palikti ir nematyti savo vaiko – užgraužtų ilgesys ir sąžinė. Taigi tam tikros įtampos tarp motinystės ir vienatvės poreikio neišvengiamai būna. Užtat nekamuoja „rašytojo blokai“ – laikas toks brangus, kad stengiuosi jį optimaliai panaudoti. Ir labai ačiū vyrui ir mano tėvams, kad esame sukūrę darnią, gerai veikiančią sistemą, leidžiančią man dirbti ir kartkartėmis keliauti.
– Auginate dukrą. Ką norėtumėte jai įdiegti, nuo ko apsaugoti?
– Bijau, kad nuo gyvenimo ir jo pavojų bei atsitiktinumų apsaugoti neįmanoma. Man atrodo, kad tėvai pirmiausia turi įdiegti gebėjimą skirti gera nuo bloga; supratimą, kas yra garbingumas, kilnumas, atjauta, geraširdiškumas. Skatinti smalsumą, mokyti pastebėti grožį, mylėti knygą, įdiegti geras manieras, atkaklumą mokantis ir siekiant tikslo, darbštumą. Kaip parkritus atsikelti, nusivalyti dulkes ir eiti toliau. Daugybę gerų dalykų...
Tai yra tie sparnai, su kuriais vaikas turės pats išmokti skristi per gyvenimą. Be to, išmokyti visada mąstyti ir kliautis savo galva. Nesekti paskui bandą, nes jai gali pasirodyti, kad štai dabar užsimesti kvaišalų ir ką nors pavogti yra labai gerai. Bet svarbiausia, kad vaikas visada žinotų, jog yra mylimas. Nors tai ir nereiškia, kad visos šunybės bus atleistos ir galima daryti, ką nori!
– Ar jūs pati dėl meilės buvote pametusi galvą? Regis, į Londoną atvykote būtent dėl savo mylimo žmogaus – dabar dukters tėvo?
– O taip, žinoma! – juokiasi K.Sabaliauskaitė. – Bet pamesti galvą didelio proto nereikia, kur kas svarbiau yra atpažinti tai, kas tikra. Gražiausia, kai žmonės būdami greta ne tik atranda vienas kitą, bet ir patys save, kai pabunda jų geriausios savybės, polėkis, kilnesni troškimai. Svarbu dalintis viskuo, kas gera, gražu, ir būti šalia besąlygiškai palaikant, kai ateina visiškai juodas periodas.
Aišku, chemijos, kibirkščių ir beprotybės irgi reikia. Ir humoro jausmo. Kaip pasakė mano vyras: „Na, štai, jie tik dabar pastebėjo, o tu man Metų moteris jau kokius dvidešimt metų kiekvieną dieną.“
– Kaip rašytojai ir kaip mamai, žmonai, moteriai reikia justi harmoniją, būti ramiai ir neišsklidusiai – kokie jūsų kasdieniai ramybės ir susikaupimo šaltiniai? Galbūt sportuojate, medituojate?
– Aistra man patrauklesnė už ramybę, man įdomiau mąstyti negu medituoti. Geriausi tekstai kartais gimsta iš įtampos ir egzistencinio nerimo, ne iš harmonijos. Kai reikia „atsijungti“, užsidedu „iPod“ su klasikine muzika ir išlekiu pabėgioti Temzės paupiu. Visada padeda. Kitos savo aistros – kopimo į kalnus – dabar laikinai esu priversta atsisakyti, kol vaikas mažas.
– Dar ir šiandien atradę jūsų tekstus apie madą ja besidomintys vos ne šokinėja iš džiaugsmo, nes jie ne vienadieniai ir prasmingi. Ar nepasiilgstate rašyti savo įžvalgų apie vieną ar kitą mados tendenciją, reiškinį ar asmenybę?
– Tiesą sakant, nepatikėsite, bet neseniai prasidėjus Londono mados savaitei lengviau atsidusau, kad nebereikia joje dirbti. Tos begalinės eilės, snobiški viešųjų ryšių atstovai, kuriems visada būdavo nusispjauti į korespondentus iš kažkokių mažų nežinomų šalių...
Tačiau aš visada stengiausi dirbti kuo geriau – ar apie madą rašydavau, ar reportažą iš nusikaltimo vietos Škotijoje rengdavau. Svarbu buvo padaryti gerą medžiagą ar interviu, atiduoti šimtą procentų skaitytojams.
Į madą stengdavausi žiūrėti truputį antropologiškai, kaip į žmogaus išraišką ir svarbią kultūros dalį, panaudoti menotyros žinias. Juk mada visada transliuoja tam tikrą potekstę – estetikos, ekonomikos, politikos, pažiūrų. Net jei pabrėžtinai demonstruoji, kad esi antiestetas, aseksualus, neteiki reikšmės savo įvaizdžiui, tai irgi pozicija. Bet tikrai to nepasiilgstu. Iš mados pasaulio liko užsimezgusios geros pažintys ir netgi draugystės, atsiminimai apie dekadentiškus, legendinius mados pokylius, jau įėjusius į istoriją. J.Statkevičius dar ir dabar kartais prisimena, kaip šokau su N.Campbell per „Dior“ balių Versalyje arba diskutavau su T.Swinton apie komunizmą.
– Kas jums šiandien yra gražu, ką norėtumėte įsigyti?
– Negi viską, kas gražu, būtina įsigyti? Juk šypsenos, gamtos grožio ar muzikos neįsigysi. Bet jeigu klausimas apie tai, kam, be knygų, išleidžiu daugiausia pinigų, – tai menui. Kolekcionuoju meno kūrinius, tad kai pamatau gražų dalyką, širdis pradeda greičiau plakti. Renku ne vaikydamasi prestižo, piniginės vertės ar mirtinai prisirišusi prie vienos tematikos, bet vadovaudamasi estetiniu požiūriu. Taigi, grožis – svarbiausia.
– Visada rengiatės stilingai – turite sukaupusi garderobo pagrindą, sekate mados naujienas?
– Kur jau ten stilingai... Dažniausiai gyvenu su džinsų, marškinių ar megztinio ir aulinių batų žiemą ar balerinų vasarą uniforma. Ir turiu kelias vakarines sukneles. Ko nėra spintoje – tai solidžių dalykinio, biuro stiliaus drabužių, statuso simbolių. Man jų nereikia, ne toks gyvenimo būdas. Nesiekiu kam nors žūtbūt patikti, nors sutinku su Antonu Čechovu, kad „žmoguje viskas turi būti gražu – ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“.
Verčiau pasirinksiu nemadingą, bet gerai padarytą daiktą dėl to, kad jis man tiesiog patinka. Ieškau dalykų, kurie atlaikytų laiko testą ir tarnautų ilgus metus.
Nesu per daug išpuoselėto, nuglaistyto įvaizdžio šalininkė – patinka tai, kas itališkai vadinama „sprezzatura“, – kai įvaizdis atsainus, lyg be jokių pastangų, bet anaiptol neatsitiktinis.
Visiška priešingybė to, kas vertinama Lietuvoje ir apibūdinama žodžiu „pasitempusi“, – juokiasi kūrėja. – Tatiana Sorokko, viena pirmųjų supermodelių, kurią kalbinau „Stiliaus“ žurnalui, kažkada gerai apibūdino, kas yra stilius: „Labai aiškiai suvokti, kas esi, ir su tam tikra doze ekscentriškumo išdrįsti tuo būti.“ Man atrodo, kad svarbiausia yra gerai jaustis savo kailyje. Juk ne rūbas sukuria asmenybę.
– Kokį gerą patarimą esate gavusi iš draugo?
– „Nekreipk dėmesio.“
– Kaip atrodė jūsų laimės viršūnė?
– Svarbu tiesiog mokėti pasidžiaugti laimingomis akimirkomis. Kaskart pradėti galvoti: „Ar tai jau viršūnė?“ – tai tiesus kelias į nuolatinį buvimą nelaimingam.
– Ar ko nors gailitės?
– „Regret is a waste of emotion“ – apgailestavimai tėra emocijų švaistymas. Aišku, kad gailiuosi kai kurių netekčių, pasiilgstu kai kurių išėjusių žmonių, tačiau to nepakeisi. O dėl klaidų reikia ne apgailestauti, bet iš jų mokytis.
– Namai Londone ir Lietuvoje – širdis padalyta po lygiai?
– Nepadalyta – talpi. Atvira pasauliui, kuriame telpa ir Londonas, ir Vilnius.
