Komplimentai, šampanas, žvakės ir dešimtys mylimojo skambučių per dieną. Romantika, primenančią filmus, kaunietė Joana lepinasi kasdien. Albinas – išmintingas vyras, puikiai žino, kad moterys – tarsi gėlės, kurias reikia laistyti, kad jos žydėtų.
„Neseniai vyras man pasakė, kad esu tokia graži, kokia nebuvau net keturiasdešimties! Tad ar būna tobulesnių komplimentų po dvidešimt penkerių santuokos metų?“ – šypsojosi J.Bartaškienė.
Joana įsitikinusi, jog visada reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Todėl ji taip pat lepina vyrą meiliais žodžiais ir apkabinimais.
„Jeigu glostau katiną, būtinai turiu paglostyti ir Albiną! Vyrai mėgsta dėmesį. Tačiau negalima jo skirti per daug: viskam turi būti laikas ir vieta“, – įsitikinusi moteris.
J.Bartaškienės šeimoje svarbią vietą užima sportas. Albinas jau penkiasdešimt ketverius metus dirba Kauno sporto halėje vyriausiuoju energetiku. Joaną drąsiai galima vadinti legenda, kurios energijos gali pavydėti ne viena net perpus jaunesnė moteris, ką jau kalbėti apie vienmetes. Sportuoti ji pradėjo pirmoje klasėje. Tuomet, panorusi tapti balerina, mergaitė pati nuėjo į baleto mokyklą ir jai puikiai sekėsi. Tačiau netrukus pamačiusi, kaip sportinę gimnastiką lankanti draugė daro špagatą, susigundė ir Joana.
„Pamaniau, jog mes, balerinos, taip nesilankstome, ir paprašiau draugės, kad nuvestų mane ten!“ – pasakojo moteris. Nuėjusi pas šviesaus atminimo trenerę Aldoną Simanavičienę mergaitė džiaugdamasi rėžė, jog jai turėtų būti garbė, kad atėjo, mat ji – balerina, turinti puikų choreografinį pasiruošimą. Pirmas įspūdis, sukėlęs šypseną trenerės veide, netrukus tapo užtikrinta sėkme. A.Simanavičienė didžiavosi Joana, kuri nuo pat pirmo pasirodymo stebino savo sportiniais gabumais, dideliu ryžtu, šypsena ir mokėjimu bendrauti su žiūrovais.
Daugkartinė Lietuvos sportinės gimnastikos moksleivių čempionė, Lietuvos moksleivių ir suaugusiųjų rinktinės narė penkerius metus dirbo sportinės gimnastikos trenere ir vėliau 35 metus dirbo Lietuvos veterinarijos akademijos sporto katedros dėstytoja. Moteris laisvu laiku vadovavo savo įkurtam aerobikos sporto klubui „Joana“, į kurį susirinkdavo pilna salė įvairaus amžiaus moterų. Dabar jau keturiolika metų Joana vadovauja gimnastikos senjorų grupei „Aukso amžius“. Du kartus per savaitę moterys skuba ne tik pasportuoti, bet ir paplepėti ir išgerti puodelio kavos.
„Man taip smagu matyti, kad moterys ateina, sportuoja, bendrauja, susidraugauja. Joms to reikia! Vis juokiuosi, kad į mūsų grupę reikia įtraukti ir vyrus. Juk tada būtų didesnis stimulas pasitempti ir būti dar gražesnėms“, – šypsojosi Joana.
– Jūs man panaši į šviesaus atminimo maestro Stasio Povilaičio apdainuotą jauną senelę su džinsais, kuriai energijos pavydi visi. Kaip jums pavyksta visada išlikti jaunatviškai ir pozityviai nusiteikusiai?
– Aš tiesiog džiaugiuosi gyvenimu! Jį visada labai mylėjau, norėjau palikti gražų pėdsaką, turėti daug draugų, ištekėti, sukurti gražią šeimą. Gal ir ne viskas susiklostė taip, kaip tikėjausi, tačiau didelę dalį užsibrėžtų tikslų įvykdžiau. Dabar metų vis daugėja, gyvenimas trumpėja, todėl juo džiaugiuosi dar labiau. Man gyvenimas – tarsi narkotikas. Sveikata puiki, didelių rūpesčių neturiu, o šviesios mintys ir šypsena žmogų puošia. Jei būčiau pikta, niekas neitų į mano sveikatingumo užsiėmimus. Aš mėgstu daug sportuoti, esu aktyvi, nebijau ryškių spalvų, segiu trumpus sijonus, mūviu šortus, apsiaunu ilgus, kelius siekiančius batus ir jaučiuosi pašėlusi ir jauna! Gal kas nors ir pasijuokia iš to, bet kodėl turėčiau bijoti? Reikia jaustis drąsiai, pasitikėti savimi ir mokėti save pateikti. Aš noriu būti išskirtinė. Nė vienai moteriai nereikia būti pilkai pelytei!
– Gyvenate aktyviau net už perpus jaunesnes moteris, ką jau kalbėti apie jūsų amžiaus ponias. Kiek širdyje jums metų?
– Nors man 65-eri, jaučiuosi tarytum trisdešimties! Mano savijauta nuo šių metų nepakitusi. Bėgant laikui, moterys tiesiog blogai nusiteikia. Pažįstu daug aktyvių ir vyresnių už mane moterų. Reikia tik noro. Sėdėjimas prie televizoriaus tolygu depresijai. Senatvė – sunkus laikotarpis. Juk vaikai, anūkai išvažinėja, pasilieki vienišas. Dar sunkiau, kai anapilin iškeliauja draugės ir kaimynės. Aš pati turiu visą būrį draugių, su kuriomis einu į teatrą, įvairius renginius, kurioms galiu paskambinti net naktį, – jos atsilieps ir kalbėsime ištisas valandas.
– Garbingo amžiaus moterys bijo savo atvaizdo veidrodyje. Neretai laiko tėkmę bando sustabdyti plastinėmis operacijomis. Ką jūs apie tai manote?
– Buvau numetusi keturis kilogramus, pažiūrėjau į veidrodį – atrodau negražiai, veidas sukritęs. Ir reikėjo galvoti arba apie veido injekcijas, arba daugiau valgyti. Pasirinkau pastarąjį variantą. Kol kas bijau net ir menkų operacijų. Galbūt septyniasdešimtmečio proga ką nors pasitobulinsiu. (Juokiasi.) Nesu nusiteikusi prieš plastines operacijas, tačiau man jos vis kelia abejonių, be to, nežinau, kaip į tokius pokyčius reaguotų kūnas. Bet, kita vertus, nesu garsi aktorė, neturiu jaunesnio vyro, kam man operacijos? Savo vyrui esu graži, be to, jei mes, visos senelės, būtume tobulos, visus trisdešimtmečius nuviliotume nuo jaunų merginų, kur tada joms reikėtų ieškoti vyrų? (Šypsosi.) Mano metų moteriai svarbu, kaip atrodo jos veidas, juk į jį žmonės žiūri daugiau nei į liemens centimetrus. Raukšlės yra gražu ir žavu. Prie jų puikiai dera elegantiškas moters stilius: pirštinaitės, skrybėlaitė, bateliai. Bet aš dar tam jaučiuosi per jauna.
– Kokios jūsų grožio procedūros?
– Naudoju įvairius kremus, kartais nulekiu pasidaryti veido ar kūno masažo. Daug pastangų į tai nededu. Turiu gerą kirpėją, esu pasidariusi ilgalaikį makiažą, kad nereikėtų kasdien dažytis. Valgau pusryčius ir pietus, o vakarienės dažnai atsisakau. Žinoma, nevalgau bulvių, saldumynų. Tai elementarios grožio procedūros.
– Dauguma apvalių kūno formų moterų gėdijasi savo išvaizdos, tampa kompleksuotos, įsikalba, neva jos negražios. Kaip trūkumus paversti privalumais?
– Visą gyvenimą reikia sportuoti, turėti laiko sau ir save labai mylėti. Moterys pradeda sportuoti, kai išsiskiria su vyru arba kai supranta, kad joms daug metų, o niekas neapkabina. Tai dažniausiai mamų klaida: nuo mažens mergaitėms reikia rodyti, kaip prisižiūrėti. Juk mes, moterys, esame papuošalai. Reikėtų pabrėžti, kad jei Dievas davė apvalų veidelį, vadinasi, taip ir liks. Man gražiau apvalesnės moterys, kurios sugeba save pateikti. Jos dažniausiai nuoširdesnės, sukurtos šeimai, moteriškesnės. Nesvarbu, koks moters kūnas, – tiek lieknai, tiek apvalesnei reikia dirbti su savimi. Dažnai moterys įkalba vyrus pamatyti jų trūkumus. Bet juk prie jų negalima sakyti, kad esame per storos ar per plonos. Geriau jiems parodykite kaimynės trūkumus, tačiau save būtinai girkite. Reikia mokėti suvaidinti. Gyvenimas – scena, o mes, moterys, – artistės ir nuo mūsų mokėjimo vaidinti priklauso, kaip pakrypsta visas gyvenimas.
– Ar yra dalykų, kuriems skiriate ypatingą dėmesį?
– Būtiniausias grožis po drabužiu – švara ir apatiniai, taip pat gaiviai kvepianti patalynė, chalatas, pižama. Jeigu persirenginėju prie kitų moterų, noriu joms būti pavyzdys. Mano apatiniai visada spalvingi ir gražūs. Tai suteikia pasitikėjimo. Kaip atrodytų, jei nusirengčiau ir kiti pamatytų nekokį vaizdelį? Noriu bet kokioje situacijoje būti graži. Jeigu kada nors tektų gultis į ligoninę, aš net esu Albinui paruošusi, ką man reikėtų atvežti. Žinote, vyrai juk paima tai, kas po ranka...
– Jūs – nenustygstanti vietoje. Esate įnoringa, ryški, drąsi ir labai energinga. Ar Albinas spėja paskui jus?
– Jis – labai inteligentiškas, nemoka keiktis, pasako tokių komplimentų, kad lieku maloniai nustebinta. Albinas man – gražus, sportiškas, vyriškas, dešimtmetį už mane vyresnis, bet jam energijos ir kompanijos gali pavydėti penkiasdešimtmečiai. Abu turime daug draugų. Kad ir kur nueiname, prie mūsų būriuojasi jaunesni žmonės, nes mes ir pašokame, ir padainuojame. Visada vienas kitą papildome.
– Kaip judu leidžiate laisvas dienas?
– Turime nuosavą namą ir devynis arus žemės, todėl tikrai yra ką veikti. Aš daugiau tvarkau namų vidų, o vyras atlieka lauko darbus. Mums smagu kartu dirbti! O norėdami atsipalaiduoti sėdame ant dviračių, važinėjame po Kauną, turime kemperį, kuriuo vasarą daug kur keliaujame. Jo darbe vyksta daug renginių, todėl aš visada jam palaikau kompaniją. Kad ir ką darytume, mums kartu linksma ir gera!
– Žmonės jus mato televizoriaus ekrane sportuojančią ar dalyvaujančią įvairiuose projektuose. Ar vyras nepavyduliauja?
– Gal ir pavydi, bet to tikrai neparodo, nes aš juokčiausi. Per tiek metų neturėjo tam pagrindo. Taip, turėjau su vyrais tarnybinių pasimatymų, nueidavau, bet nesireklamuodavau, kad nelikčiau blogai suprasta, nes tai tik paprastas susitikimas, kuris nieko nereiškia. Man ištikimybė yra svarbiau nei meilė. Ištikimybė – tai vėliava. Tačiau jeigu sužinočiau, kad mano draugė su mano vyru, nusipirkčiau šautuvą ir ją nušaučiau. Ne vyrą, o ją! (Šypsosi.) Taip palikti visko tiesiog negalėčiau. Gyvenime trūksta padorumo. Žmonėms, ypač politikams to reikėtų pasimokyti. Galų gale jei ir nuėjai į kairę, pasistenk eiti taip, kad nė šunys nesulotų.
– Ar jūsų namuose buvo momentų, kai dužo lėkštės?
– Ankstesniame gyvenime buvo. Tačiau dabar viskas kitaip. Nei jis, nei aš nemokame nekalbėti. Kai už jo tekėjau, sakiau: jei pareisiu naktį, tu man negali reikšti jokių priekaištų, vadinasi, tiesiog taip reikėjo. Bet per dvidešimt penkerius metus taip ir neparėjau namo vėliau. O jei ir pareičiau, gal truputį supyktų porai valandų, ir viskas tuo baigtųsi.
Pasitikime vienas kitu, o dabar, kai gyvenimas antroje pusėje, tuo labiau. Juk kai žmogų myli ir juo tiki, kitaip ir būti negali.
Yra labai geras posakis: „Ir šiaudinis vyras senatvėje yra geresnis už patį geriausią vaiką.“ Senatvėje reikia vyro. Vaikai turi savo gyvenimą, savo problemas ir džiaugsmus.
Senatvė – kaip povestuvinis laikotarpis, mes tik žiūrime, kad nieko neatsitiktų vienas kitam. Neduok Dieve, netektis. Tokiame amžiuje likti vienam – didžiulė tragedija.
– Turite daug anūkų. Ar jūs iš tų močiučių, kurios lepina savo anūkus skaniais pyragais?
– Turiu du sūnus: vyresnis – Artūras, o jaunesnis – Martynas. Taip pat turiu du aukštus anūkus. Vyriausias – Rokas, jam greitai bus dvidešimt vieni, Jokūbui – septyniolika, o anūkei Robertai – dvylika.
Iš Albino pirmosios santuokos taip pat turime penkis anūkus – Austę, Matą, Luką, Nojų ir Jorę. Džiaugiamės ir dvejų metukų proanūke Beatriče. Esame turtingi! Aš esu iš tų močiučių, kurios anūkus lepina dovanėlėmis gimtadienio ar švenčių proga. Visais anūkais labai didžiuojuosi.
Dabar anūkai turi savo gyvenimą, siekia savo tikslų, todėl matomės rečiau. Jie protingi, ir mano didžiausias noras, kad gyvenimas visiems susiklostytų puikiai.
– Ar turite kokią nors svajonę, kurią planuojate įgyvendinti?
– Išmokti skambinti pianinu. Trečioje klasėje buvau įstojusi į muzikos mokyklą, tačiau reikėjo pianino, mama neturėjo nei pinigų, nei vietos, kur jį pastatyti. Tačiau šis tikslas bus įgyvendintas per septyniasdešimtmetį. Į jubiliejų atvyks draugės iš užsienio, aš su jomis kalbėsiu angliškai, skambinsiu pianinu ir grakščiai, pasipuošusi maudymosi kostiumėliu, pereisiu per stalą!
Per penkiasdešimtmetį buvau priversta duoti pažadą savo draugėms. (Šypsosi.) Toks mano tikslas, todėl dabar negaliu pasiduoti metams, dar reikia prižiūrėti save.
