Tačiau svajonių R.Labutytė neatsisako ir tiki, kad ateis diena, kai ji taps didelės verslo imperijos įkūrėja, sukurs gražią šeimą, keliaus po atokiausius Žemės kampelius.
„Kol kas nežinau, ar sustosiu vien ties drabužių kūrimo verslu. Galbūt ateityje jo atsisakysiu, o pradėsiu naują. Brandinu ir kitas verslo idėjas. Laikas parodys, ko labiausiai reikia rinkai, kas bus artima ir įdomu man, kaip klostysis reikalai“, – kalbėjo pašnekovė.
Kol kas R.Labutytė susitelkusi į „Provocateur“ prekės ženklu pažymėtų ketvirtosios vienetinių rankų darbo glaustinukių kolekcijos kūrimą. Ją mergina ketina papildyti ir suknelėmis bei marškinėliais.
Mintis kurti glaustinukes kaunietei kilo dirbant modeliu Majamyje. R.Labutytė tikina, jog mados pasaulyje šie drabužiai labai mėgstami dėl to, kad puikiai išryškina figūros privalumus, yra patogūs vilkėti, ypač per atrankas ar einant į klubus.
„Glaustinukes pirmiausia pamėgau pati, tada jomis susižavėjo mano bičiulės. Jos vis prašydavo parvežti glaustinukių iš ten, kur keliauju, nes Lietuvoje nebuvo šių drabužių pasiūlos. Nutariau pati pamėginti jas kurti. Sukuosi mados pasaulyje, žinau, kas šiuo metu ant bangos“, – sakė R.Labutytė.
Sėkmė kūrybingą ir darbščią merginą aplankė gana greitai. Nepraėjus nė metams jos sukurtų drabužių buvo galima rasti ne tik Lietuvos, bet ir keliuose Didžiosios Britanijos miestų butikuose. Neseniai provokuojančių lietuviškų glaustinukių pasirodė ir Čikagoje.
Šiuo metu R.Labutytė derasi su Niujorko ir Kanų parduotuvėmis, prekiaujančiomis įvairių dizainerių vienetiniais darbais.
Artimiausiu metu mergina numačiusi toliau plėsti veiklą. Kitą pavasarį dienos šviesą turėtų išvysti ne tik dar daugiau jos sukurtų suknelių, marškinėlių, bet ir kelnių, sijonkelnių.
– Lietuviškais prekių ženklais pažymėtų papuošalų rinka šiuo metu perpildyta. Kaip jaunai niekam nežinomai kūrėjai su mados padangėje nauju vardu pavyko taip greitai iškilti ir išsilaikyti?
– Tai tikrai labai sunku. Dabar kone kiekvienas save vadina kūrėju ir net dizaineriu. Ši banga turėtų greitai nuslūgti ir atsisijoti, kas yra tikrieji kūrėjai, kurie prekių ženklai verti išlikti.
Dabar net sukūrus labai gerą produktą reikia įdėti daugybę pastangų, kad žmonės apie jį sužinotų. Dar svarbiau, kad jis rinkoje išsilaikytų ne vieną ir ne du mėnesius.
Tai, kad daug metų sukuosi grožio industrijoje, padėjo suvokti madą ir pastūmėjo pradėti savo verslą. Prieš imdamasi kurti glaustinukes daug laiko skyriau tinkamo audinio, dailininkų, kurių piešiniais galėčiau papuošti drabužius, siuvėjų paieškoms. Žinoma, reikėjo rasti būdų, kaip darbus pristatyti, išreklamuoti ir parduoti.
– Pokalbio pradžioje prasitarėte, kad galbūt ateityje atsisakysite drabužių verslo ir pasuksite visai kita kryptimi. Kodėl?
– Gamyba – sudėtingas procesas. Ne visi žmonės dirba atsakingai: nesilaiko susitarimų, vėluoja atlikti darbus. Su tuo tikriausiai susiduria visi esantys šiame versle.
– Kada pajutote turinti ne tik kūrėjos, bet ir verslininkės gyslelę?
– Mano tėvas ir senelis – verslininkai. Nuo mažens mačiau, kaip jie dirba. Būdama šalia jų klausinėdavau, visur kišdavau nosį. Man labai patiko, kad jie nuolat juda, planuoja, susitinka su partneriais, klientais.
Maždaug nuo 14 metų pati pradėjau užsidirbti. Kai tik būdavo galimybė, sukdavausi įvairiuose renginiuose, parodose. Visada patiko turėti savų pinigų. Juos panaudodavau labai įvairiai. Kartais už atlygį ką nors nupirkdavau, o vėliau parduodavau, kad galėčiau nusipirkti ir vėl parduoti. Man patinka pinigų įsukimo procesas.
– Rinkotės su verslu ar finansais susijusius mokslus?
– Pusę metų Klaipėdoje esu studijavusi kultūrinės veiklos vadybą. Baigus mokyklą mane viliojo renginių organizavimas. Tačiau praėjus pusmečiui supratau, kad paskaitose tuščiai švaistau laiką.
Per tą laiką, kurį turėjau skirti mokslams tęsti, apkeliavau pusę pasaulio, sukūriau verslą. Viską padariau pati ir tuo džiaugiuosi. Manau, kad vadybos užtenka mokytis ne ilgiau nei metus. Viskas ateina per praktiką.
– Kas jus stumia į priekį?
– Aišku, kad jaunatviškas maksimalizmas, noras veikti. Yra buvę ir taip, kad investavau viską, ką uždirbau, ir sėdėjau be cento. Bet sustoti ir nejudėti negaliu.
Be to, darbas kartu yra vaistas: dirbant nėra laiko galvoti apie gyvenimo prasmę ar beprasmybę.
– Ką jums reiškia pinigai?
– Laisvę. Už laisvę nėra nieko brangiau. Turint pinigų galima daryti dalykus, kurie patinka. Vilkėti gerus drabužius, važinėti prabangiu automobiliu, laisvai keliauti, mėgautis kokybišku maistu, nueiti į grožio procedūras. Bet svarbiausia, aišku, kurti ir plėtoti verslą.
– Nemanote, kad vyras turėtų uždirbti pinigų?
– Manau, kad vyras turėtų įnešti didesnę dalį į šeimos biudžetą. Augdama mačiau tokį šeimos modelį. Su vyru, kuris uždirbtų gerokai mažiau už mane, negalėčiau ilgai būti. Taip manau dabar, o kaip bus, nežinau.
Kad vyras man duotų pinigų nagų lakui ar pėdkelnėms, taip tikrai nebus. Nuo vyro nenoriu priklausyti. Vyrai ateina ir išeina. O kas tada?
– Kalbate iš patirties? Dar neseniai buvote susižadėjusi, o dabar neslepiate, kad meilė baigėsi ir vėl esate laisva.
– Viskas keičiasi. Esu laisva. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad viskas labai greitai gali apvirsti aukštyn kojomis. Pokyčius priimu vis ramiau. Iš jų mokausi.
– Į kokį vyrą atkreiptumėte dėmesį?
– Jis turėtų būti protingesnis ir stipresnis už mane. Su silpnu vyru negaliu ilgai būti. Gaila, kad daugelis mūsų vyrų yra kompleksuoti ir prisibijo stiprių moterų.
– O gal svajonių princo reikėtų ieškoti ne Lietuvoje?
– Labai tikiuosi, kad rasiu Lietuvoje. Nenorėčiau užsieniečio. Aišku, taip kalbėdama galiu prisikalbėti. Tačiau sąjunga su kitataučiu manęs nevilioja jau vien dėl to, kad turiu ne vieną pavyzdį. Skirtingos kalbos, tradicijos, tikėjimas, papročiai anksčiau ar vėliau susikerta. Norėčiau žmogaus, kuris būtų gimęs ir augęs čia ir kalbėtų ta pačia kalba. Dažnai pajuokauju sakydama, kad egzotikos namuose man nereikia. Jos prisižiūriu kaip modelis dažnai keliaudama ir gyvendama svetur.
– Nepriklausote jokiai modelių agentūrai. Dirbate pati sau?
– Modeliu dirbu aštuonerius metus. Iš pradžių dirbau su „Supermodels“, dar kai kuriomis agentūromis, tačiau prieš ketverius metus jų paslaugų atsisakiau. Darbo ieškau pati, esu užmezgusi ryšius su užsienio agentūromis, todėl vietiniams agentams nereikia atriekti dalies uždarbio.
Dirbu įvairiuose žemynuose. Džiaugiuosi, kad neseniai teko padirbėti Niujorke. Kiekvienam modeliui tai didelis laimėjimas, nes prasiskinti kelią esant tokiai milžiniškai konkurencijai nelengva.
Šįmet podiumu vaikščiojau Indonezijoje, Singapūre ir Filipinuose. Šiuo metu esu gavusi pasiūlymų dirbti Didžiojoje Britanijoje ir Singapūre. Svarstau, ką rinktis.
– Daugelis modelio darbą vadina svajonių veikla, tačiau jūs ne kartą viešai esate sakiusi, kad dėl podiumo reikia aukotis. Omenyje turėjote nuolat dietų besilaikančius modelius?
– Ne tik dietas, bet ir beveik visišką badavimą. Modeliams, kuriems iš prigimties neduota labai lieknos figūros, reikia daug ko atsisakyti.
Neslėpsiu, aš taip pat dėl to esu prisikentėjusi. Per pastarąją kelionę į Indoneziją buvau atrinkta į Singapūro mados savaites. Į jas patekti – kiekvieno modelio svajonė. Singapūre mėgstami aukšti modeliai, o mano ūgis – 180 centimetrų, tačiau didesnė nei 90 centimetrų klubų apimtis nepageidaujama. Mano buvo 93 centimetrai.
Išgirdau, kad vykti į Singapūrą galėsiu tik tuo atveju, jeigu sulysiu. Tų 3 centimetrų turėjo nelikti per 2 savaites. Daugelis modelių greičiausiai tokiu atveju būtų pasirinkę badą arba vien kavą, o aš to nedariau galvodama apie sveikatą.
Valgiau daržoves, vaisius, gėriau daug vandens, kasdien po valandą praleisdavau sporto salėje ir tiek pat baseine. Labai norėjau patekti į mados savaites, demonstruoti garsių pasaulyje mados namų kolekcijas, be to, seniai svajojau aplankyti Singapūrą. Džiaugiuosi, kad užsispyrimas padėjo pasiekti tikslą.
– Kone pusbadžiu gyvenate visus tuos metus, kai pradėjote dirbti modeliu?
– Ne. Tai buvo antras kartas. Pirmąkart man buvo 16 metų. Kad galėčiau išvažiuoti į Paryžių, taip pat reikėjo numesti 3 centimetrus. Tuo metu dar žaidžiau tinklinį, buvau komandos kapitonė. Pamenu dieną, kai trenerė mane išvarė iš treniruotės dėl to, kad atrodžiau perkarusi, neturėjau jėgų žaisti aikštelėje. Tiesa, tąkart į Paryžių taip ir neišvažiavau. Likau apgauta.
– Dėl ko toks aukojimasis? Pinigai, dėmesys, gražūs drabužiai, prabangūs vakarėliai? Kodėl pati iš to pasaulio vis dar nenorite išeiti?
– Paauglystėje, kad ir kaip dabar skambėtų kvailai, tapti modeliu yra daugelio mergaičių svajonė. Kai tave pakviečia modelių agentūra, pasitikėjimas savimi smarkiai šokteli. Šis pasaulis tiesiog įtraukia: kelionės, pažintys, pristatymai, renginiai.
Yra ir dar viena medalio pusė – apgavystės, nusivylimas, keblios situacijos dėl atšauktų ar pakeistų skrydžių, atidėti ar skubūs užsakymai, neįvykdyti pažadai, nesumokėtas atlygis. Visa tai subrandino ir vis dar brandina mano asmenybę. Tokie likimo smūgiai padėjo tapti tolerantiškesnei, plačiau mąstyti, nesutrikti, kad ir kas nutiktų, nebijoti rizikuoti.
