Nuotaka įsitikinusi: „Mūsų šeima ir be vedybų buvo tvirta! Todėl viskas priklauso nuo pačių žmonių jausmų, požiūrio į santykius, atsakomybės ir abipusių įsipareigojimų.“
Birželio 30-ąją įvyko poros civilinė santuoka Vilniuje. Kur kas puošnesnė ir romantiškesnė ceremonija surengta buvusiame Blaneso vienuolyne (El Convent de Blanes).
„Kažkada su Valerijumi šnekučiavomės, kad galbūt tuoksimės dviese kokioje nors gražioje saloje. Bet tai buvo labai seniai... Aš jau kurį laiką turėjau viziją, kad norėčiau „taip“ ištarti romantiškoje gražioje vietoje su vaizdu į jūrą. Tokią ir suradau. Pamąstėme, kad smagu pasidalyti šiuo džiaugsmu su artimiausiais draugais. Tai juk nuostabi galimybė visiems susiburti ir smagiai praleisti laiką“, – kalbėjo Jurga Šapokaitė- Stankevič.
Rengti šventę padėjo vestuvių planuotojai iš Barselonos, pora neapsiėjo ir be pagalbos iš Lietuvos. Mat, pasak Jurgos, patiems nelengva svetimoje šalyje viską suderinti, nes yra šiokių tokių niuansų, techninių dalykų.
„Mums gelbėjo viena stipriausių renginių organizavimo įmonių „Toni Segui SL“ su charizmatiškuoju Toni Segui, kuris ir yra šios agentūros įkūrėjas. Įmonė rengė ne vienas garsias vestuves Barselonoje.
Bet aš tiksliai žinojau, kaip viskas turi atrodyti, pati dalyvavau parinkdama kiekvieną smulkmeną, žinojau, kaip puošti šventės vietą, ir muzika buvo pagal mūsų skonį. Toni padėjo įgyvendinti mano idėjas, ypač pravertė jo patarimai dėl vaišių“, – šventės smulkmenas dėliojo Jurga.
Ji vilkėjo dizainerio Zuhairo Murado suknelę, pasipuošė juvelyrikos kompanijos „Graff“ žiedu. Valerijaus sutuoktuvių žiedas – iš „Cartier“ kolekcijos.
24 metų V.Stankevičiaus duktė Simona pati sprendė, kaip puoštis, bet idėjų jiedvi ieškojo kartu su Jurga. Poros sūnūs – 6-erių Oskaras ir netrukus penkerius švęsiantis Ortonas vilkėjo mados namų „Gant“ kostiumus.
Į Ispaniją atskrido Jurgos tėvai – Vijoleta ir Jonas Šapokai, vestuvėse dalyvavo būrys artimiausių poros draugų ir Valerijaus verslo partneriai.
– Taip gražiai gyvenote – kam reikėjo tuoktis, Jurga?
– Gražiai gyvenome iki santuokos, nes laikėmės šeimos vertybių kaip ir susituokusios poros. Taip tarsi būtume davę vienas kitam priesaiką. Gal todėl po civilinės santuokos mūsų šeimos kasdienybėje mažai kas pasikeitė, teko tik pasikeisti pasą, nes dabar mano pavardė – dviguba. Visada žinojome, kad vestuvės anksčiau ar vėliau įvyks.
– Daug keliaujate, tad ar liko dar koks nors pasaulio kampelis jūsų medaus mėnesiui?
– Iš karto po vestuvių nevyksime niekur. Vėliau galbūt norėtume aplankyti Aziją, nes ten dar nebuvę. Bet tai būtų didelė ir ilga kelionė, o jau esame numatę mėnesiui su vaikais vykti į Majamį. Keliaujame tikrai daug, tad reikia suderinti visų grafiką. Jei ir nepavyks dviese ištrūkti ilgam, bent jau į Paryžių nulėksime romantiškai praleisti laiko.
– Daug keliaujate, kur jūsų namai?
– Pastaruosius metus gyvename Barselonoje. Per tuos keliolika draugystės metų spėjome pagyventi tarp Lietuvos ir Marbeljos, pusmetį – Majamyje. Štai ten ir planavome įsikurti, bet Valerijui sunku skraidyti ir derinti darbų grafikus. Vaikams ūgtelėjus Marbelja tapo kaip ir per maža – norėjosi gyventi dideliame mieste. Bet Marbeljoje butą dar turime. Galvojome apie Londoną, Ženevą, bet kol kas apsistojome Barselonoje. Tikimės, kad pagrindiniai šeimos namai bus čia.
– Keliolikos metų skirtumas aplinkiniams kelia norą apkalbėti situaciją su ironija. Jurga, greičiausiai šiandien esate viena iš tų, kuri drąsiai gali paneigti mitą, kad amžiaus skirtumas gali būti kliūtis porai gražiai sutarti?
– Ši tema jau visiškai baigta. Mus skiria 12 metų, o šiuolaikiniame pasaulyje daug tokių porų.
– Ar bendraujate su Valerijaus dukterimi Simona?
– Žinoma, kad bendraujame. Ir visi vaikai – taip pat. Kai tik gali ištrūkti, Simona visada atskrenda pas mus. Kitaip net neįsivaizduojame. Simona nuo 14 metų mokėsi tarptautinėse mokyklose Anglijoje. Kolumbijos universitete Niujorke ji baigė politikos studijas. Šiuo metu gyvena Londone ir bando įsitvirtinti.
– Vis keičiant gyvenamąją vietą keičiasi ir vaikų mokyklos?
– Sūnūs nuo trejų metų mokosi tarptautinėse mokyklose. Kalba keturiomis kalbomis. Mokykloje pagrindas – anglų kalba, taip pat yra ispanų, šįmet Oskaras pradės mokytis ir katalonų kalbos. Ateityje dar laukia prancūzų ar vokiečių. Namie kalbame lietuviškai ir turime rusakalbę auklę. Toks buvo mūsų sprendimas – kad išmoktų ir rusų kalbą. Vaikai dabar viską labai lengvai išmoksta.
Vyresnėlis nuo trejų metų lanko tenisą, dabar domisi dziudo, šiemet pradės lankyti ir futbolą garsiajame „Barcelona“ klube.
Keliauti vaikai įpratę nuo mažens. Oskaras pirmą kartą skrido būdamas 4 mėnesių, o su mažuoju pakilome dar anksčiau – vos poros mėnesių.
Svajojame užauginti laimingus, sąžiningus, atsakingus, mandagius, žinančius, ko siekti, vaikus. Labai norisi įdiegti žmogiškąsias vertybes, kad suvoktų, kas yra meilė, pagarba, atsakomybė. Kadangi vaikai – mūsų veidrodis, labai svarbu, kad namie matytų gerą pavyzdį, tad stengiamės.
– Valerijaus jaunystė buvo neatsiejama nuo sporto – jis pagerino šalies trišuolio rekordą, vieną po kito rinko medalius. Kur nors yra sudėti tie apdovanojimai ar jie liko prisiminimuose? Gal šiandien Valerijus sportuoja dėl geros savijautos?
– Laimėjimai liko prisiminimuose, o šiandien Valerijus nuolat sportuoja, kad savijauta būtų gera: žaidžia padelį, važinėja dviračiu, vaikšto ilgus atstumus.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
