Vos prieš gerą mėnesį gražuolė atšoko kuklias, tačiau, kaip pati vadina, magiškas vestuves. Prieš dvejus metus netikėtai susipažinusi su ekonomistu Andriumi Tamošiūnu (28 m.), moteris iškart pajuto, kad jis – jos gyvenimo vyras. Ir nors savo laime iškart patikėti nesiryžo, šiandien ji – ne tik laiminga žmona. Kartu su vyru jie kuria ir bendrą verslą grožio srityje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
– Grite, ar dabar, jau turėdama patirties, antrą kartą ryžtumėtės dalyvauti grožio konkurse?
– Jei atvirai, nedalyvaučiau. Kita vertus, esu avantiūristė: galiu sakyti „ne“, bet jei tam tikru momentu pagautų spontaniškas jausmas, gal taip ir padaryčiau.
Prieš penketą metų šis konkursas man buvo avantiūra. Iš konkursuose dalyvaujančių merginų prisiklausau, kad joms grožis ir dalyvavimas juose užprogramuotas nuo mažumės: žaisdavo su karūna, stebėdavo grožio konkursus, įsivaizduodavo save juose... Man taip nebuvo. Būdama maža kieme žaisdavau su broliu, vaikystę leisdavome senelių sode. Keliai būdavo nubalnoti nuo dviračio.
Kita vertus, man tai nebuvo visiškai svetima. Paauglystėje pradėjau dirbti modeliu, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, ne kartą esu tapusi mergaičių mis konkursų komisijos nare. Dalyvauti konkurse „Mis Lietuva“ man pasiūlė agentūros vadovė. Į konkursą ėjau laimėti Mis elegancijos titulo.
Tiek mano mama, tiek močiutė – labai elegantiškos. Man šis titulas tik būtų patvirtinęs tai, ką man šios moterys davė gyvenime.
Atsimenu konkurso išvakares, kai man ruošiantis naktį su mama prisėdome ant lovos krašto ir aš ėmiau skirstyti titulus konkurso dalyvėms – įsivaizdavau, kuriai merginai koks apdovanojimas turėtų atitekti. Skirstydama supratau, kad man nieko neliko.
Žinojau, kad iš konkurso galiu grįžti be jokio titulo, tačiau man tai nebūtų tapę gyvenimo trauma.
– Ar dukrą išleistumėte į grožio konkursą?
– Mama ir seneliai labai stengėsi mane lavinti, skatino lankyti įvairius būrelius, domėtis įvairia veikla. Kai turėsiu savo vaikų, man bus svarbu ugdyti jų vidinį pasaulį. Noriu, kad pirmiausia jie jaustųsi laimingi.
Šiais laikais daug sėkmės lydimų žmonių nėra laimingi. Man svarbu, kad ateityje mano vaikai suvoktų, jog laimė slypi ne išorėje, turtuose, kad tai – vidinė būsena, kurią reikia ugdytis pačiam. Savo vaikams diegsiu pasitikėjimą savo jėgomis, laimės jausmą, drąsą save išreikšti. Tikrai nebandysiu jų nukreipti prieš jų valią. Jei aš buvau „misė“, nereiškia, kad mano mergaitė turėtų būti mažoji „misė“. (Šypsosi.)
– Ar po konkurso jūsų gyvenime kas nors pasikeitė? Atsirado daugiau dėmesio, pasiūlymų?
– Buvo tokia banga. Labai džiaugiuosi, kad su tuo susitvarkiau. Konkursuose merginos dalyvauja siekdamos įvairių tikslų: nori laimėti, išgarsėti arba slapta viliasi susirasti vyrą. Aš neturėjau tokių užmojų – man buvo įdomu dalyvauti. Ir pasisekė – laimėjau Mis Lietuvos ir Mis publikos titulus.
Ne paslaptis, kad metus konkurso laimėtojai tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose. Praėjus metams stengiausi lankytis tik tokiuose renginiuose, kurie mane tikrai domina. Man juokinga, kai žurnalų puslapiuose matau tuos pačius žmones, – jie dalyvauja ir batelių, ir vaikiškų knygelių pristatymuose.
– Tačiau ir praėjus kuriam laikui neatsisakėte labdaringos veiklos.
– Tai – ne prievolė. Kai grįžau iš konkurso Kinijoje, universitete man buvo pasiūlyta lankyti retorikos paskaitas, pasikonsultuoti su dėstytoja. Taip susipažinau su psichoterapeute Aiste Diržyte. Ji pasiūlė dirbti Vadybos ir psichologijos institute. Čia skaičiau socialinio tipo jaunojo visuomenininko paskaitas gimnazijų mokiniams, vaikams. Aistė man leido pačiai kurti programą, improvizuoti.
Vaikystėje svajojau aplankyti visus žmones, kurie yra nuskriausti, – toks mano būdas. Jei žmogus man pasako turintis problemą, labai išgyvenu. Dažnai vakarais jaučiuosi išsekusi, nes susirenku visas žmonių emocijas. Kai pradėjau socialinę veiklą su vaikais, rengiau keliones į Santariškių klinikų vaikų onkologinių ligų skyrių, neišnešiotų vaikų, sutrikusio vystymosi kūdikių namus, vaikų dienos centrus, senelių globos namus ir pan. Į visa tai įsitraukė ir mano auklėtiniai. Buvo neapsakomai gera, kai mažos mergaitės ateidavo pas mane ir klausdavo, ką galėtų padaryti dėl kitų vaikų, senelių, gyvūnų...
Mane veikti įkvėpė vaikai. Savo veiklą tęsiu ir šiandien – tai visiškai nesusiję su konkursu.
– Kaip atsitiko, kad vis dėlto dirbate grožio srityje, įkūrėte vizažo akademiją?
– Dar studijuodama teisę kaip laisvoji klausytoja Vilniaus dailės akademijoje lankiau Daivos Opriško grimo paskaitas. Mane teatro ir filmavimų grimas visada domino – lankiau įvairias vizažo mokyklas.
Prieš metus į Lietuvą iš Paryžiaus atvyko SLA makiažo akademijos įkūrėjas. Po mokymų, kuriuose dalyvavau, pasiteiravau jo, ar būtų galimybė tęsti mokslus Prancūzijoje. Gavusi teigiamą atsakymą netrukus vasarai išvykau į Paryžių. Vizito metu gavau pasiūlymą dirbti Prancūzijoje kaip vizažo mokytoja arba tokią akademiją įkurti Lietuvoje. Po ilgų svarstymų pasirinkome pastarąjį variantą.
Tai veikla, kurioje save įsivaizdavau visą laiką. Visada žinojau, kad dėstysiu arba mokysiu žmones. Kai A.Diržytė pakvietė dėstyti institute, ji irgi tai darė intuityviai – norėjo mane nukreipti teisingu keliu.
Aišku, dėstymas atima daug jėgų, juk reikia teisingai perteikti dėstomą medžiagą, sukoncentruoti dėmesį į kiekvieną mokinį, žinoti, kaip išaiškinti nesuprantančiam. Bet nieko nėra džiugiau, kai žmonės supranta, ką pasakoji, ir išeina ko nors išmokę.
– Buvote įkūrusi ir savo estetikos mokyklėlę.
– Tai buvo tuo pat metu, kai dėsčiau Vadybos ir psichologijos institute. Tai irgi buvo bandymas – džiaugiuosi, kad turiu jėgų nesustoti ir bandyti. Man visada norėjosi dirbti taip, kad galėčiau suburti profesionalų komandą ir gyventi kūrybiniame procese. Estetikos mokykla gyvavo metus – sunkiai sekėsi derinti du darbus. Buvau nepatyrusi, neturėjau verslo įgūdžių, tačiau visa tai paleidau neskausmingai.
– Iš kur drąsa eiti be baimės per gyvenimą ir priimti tokius iššūkius?
– Kartais į galvą šauna puikių idėjų – imi jas ir įgyvendini. Neįsivaizduoju savęs kam nors stabiliai dirbančios nuo ryto iki vakaro. Man patinka kūrybos procesas. Pastaruoju metu pasiskundžiu savo antrajai pusei, kad trūksta miego, kad įsivyravo chaosas. Tačiau man patinka visas šis procesas: kad esu atsakinga už viską, kad dieną naktį dirbu. Bet vėliau pamatau savo kūrybos vaisius, ir tai nuostabu.
– Ar skiriate laiko tik sau?
– Man reikia laiko persikrauti. Juk ir taip mano darbas tarp žmonių. Niekada negaliu būti blogos nuotaikos, sutrikusi ar suirzusi. Savo veiklai atiduodu daug emocijų, šilumos ir žinių, tad kartais pasijuntu išsekusi. Tokiomis akimirkomis labiausiai mėgaujuosi buvimu tyloje. Tai visiška prabanga ir gėris leisti sau pabūti su savo mintimis, viską apmąstyti, pailsėti. Tačiau jokiu būdu nenoriu įžeisti savo antrosios pusės – mums labai gera dviese, gera tiesiog kartu paskaityti knygas ar užsiimti kita veikla.
– Kaip susitikote su savo vyru?
– Susitikome tuo metu, kai prieš dvejus metus buvau pakviesta kurti įvaizdžio vienai fotosesijai. Nespėjau modelio padažyti tam skirtoje vietoje, tad buvau pakviesta vykti kartu į fotosesijos vietą. Atvykome pas komandai pažįstamą vaikiną – jis gyveno jaukiuose namuose, kurie kaip tik tiko fotosesijai. Vos tik išlipusi iš automobilio pamačiau prie vartų stovintį Andrių. Iškart pajutau energijos pliūpsnį, trenkė žaibas – tai buvo abipusis jausmas.
– Greitai pajutote, kad tai jūsų gyvenimo žmogus?
– Abu buvome neseniai išsiskyrę su savo antrosiomis pusėmis. Maniau, kad dar ne laikas naujiems jausmams. Viskas įvyko labai greitai, tačiau buvo baisu – ar tai tikra? Nuolat įsijungdavo proto balsas.
Puikiai pamenu, kai man įėjus į kambarį jis pakabino mano paltą ir, kol grimavau merginą, buvo šalia, jaučiau, kaip mane stebi. O man drebėjo rankos. (Šypsosi.) Jis visai nekreipė dėmesio į jo namuose vykstančią fotosesiją, bet liko su manimi gerti arbatos. Pamenu, tiek daug diskutavome, kad net nepaliečiau arbatos. Tai jam tapo pretekstu pakviesti arbatos ir kitąkart. Tiesa, aš atsisakiau. Kaip ir atmečiau antrąjį kvietimą į koncertą. Bet gal gerai, kad pasispyriojau? (Juokiasi.)
– Kuo vyras jus labiausiai užbūrė?
– Jis – nepataisomas optimistas. Dėl to labai džiaugiuosi, nes ilgą laiką mane supo realistai ir pesimistai, o aš juk esu ta, kuri įsiurbia visų emocijas. Bet jei šalia manęs yra žmogus, kuris įkvepia, pakylėja, dalinasi gyvenimo džiaugsmu, yra spontaniškas kaip ir aš, mane tai veikia.
Andrius labai atsakingas, be to, yra Lietuvių skautų sąjungos tarybos narys, „Vilniaus pilies tunto“ skautas vytis – mane sužavėjo jo vyriškumas. Jis taip pat labai veiklus – ne iš tų jaunų vyrų, kurių gyvenimas apsiriboja darbu ir vienu pomėgiu. Jis taip pat linkęs padėti kitiems.
– O jo nebaugino viešumas, aplinkinių dėmesys?
– Tam tikrą laiką mes savotiškai slapstėmės. Eidami mieste nesusikibdavome už rankų. Bet vieną dieną Andrius manęs paklausė: „Grite, kas yra svarbiau: žmonės, nuo kuriu slapstomės, ar mūsų meilė?“
Pagalvojau, kad mūsų santykiai man šimtąkart svarbesni. Kodėl tuo momentu, kuris yra pats gražiausias ir romantiškiausias, turėtume bijoti eiti gatve ir pasibučiuoti?
O Andrius labai žaismingas! Mums tikrai nebaisu einant gatve pradėti šokti ar krėsti kitokias kvailystes – dėl to esu labai laiminga.
– Kai susipažinote, greitai apsigyvenote kartu. Ar buitis negesina žaismingumo?
– Visiškai ne. Jeigu su Andriumi nusprendžiame tvarkytis, jis ne iš tų vyrų, kurie išneša šiukšles ir pasako „iki“. Mane labiausiai žavi, kad jis panašus į mano senelį: darbštus, energingas, veiklus, negali palikti ko nors, kas nebaigta.
Tad tvarkydamiesi labai greitai išsidaliname darbus, viską darome su muzika. Kartais tvarkydamiesi susimušame užpakaliais, pasibučiuojame ir toliau kimbame į darbus. (Juokiasi.)
Lygiai taip pat ir kuriant verslą. Galėjome susipykti tris tūkstančius kartų, trenkti durimis ir išeiti. Tačiau kurdami SLA akademiją nesusipykome nė karto. Po aštrių diskusijų tik nusišypsodavome vienas kitam ir pasibučiuodavome.
– Neseniai atšventėte vestuves. Ir jos buvo šiek tiek netikėtos...
– Vasario mėnesį šiek tiek ilgesnį laiką stažavausi Paryžiuje, tad buvome išsiilgę vienas kito. Kai grįžau namo, buvo sekmadienis – tada Andrius man ir pasipiršo. Žinojau, kad tai įvyks netrukus, nes daug kartų buvome kalbėję apie šeimą ir vaikus – juk tai tolesnis sveikų santykių etapas.
Tačiau tą sekmadienį man tai buvo staigmena. Iškart po to panirome į akademijos atidarymo darbus – dirbome dieną naktį. Jos duris turėjome atverti kovą.
Iki balandžio pradžios dėl vestuvių dar nieko nebuvome padarę ar sutarę. Ir tik prieš Velykas nuėjome į bažnyčią, išsirinkome datą, užsisakėme žiedus pas juvelyrą, taip pat išsirinkau suknelę.
Tai, kaip mes viską darėme, taip nevestuviška! Tačiau džiaugiuosi, kad gražias vestuves pavyko surengti vos per pusantro mėnesio. Svarbiausia nesusireikšminti, kaip mėgsta daugelis nuotakų.
Viską planavome žaismingai – po darbo susitikę aptardavome ir pasiskirstydavome darbus. Daug ką darėme labai spontaniškai, net nespėjome sudalyvauti patiekalų ir torto degustacijoje. O su dekoratore susitikome likus vos trims dienoms iki vestuvių. Tačiau viskas pranoko mūsų lūkesčius.
Beje, labai norėjome, kad mūsų šventėje dalyvautų tik brangiausi žmonės. Neturėjome tikslo pasirodyti ar pasipuikuoti. Ceremonija bažnyčioje mums – labai intymus dalykas.
Išvakarėse buvome apsistoję viešbutyje, kartu ruošėmės. Pamenu, pavakarieniavome, atsigulėme į lovą ir perskaitėme savo priesaikas. Ryte taip pat klausydamiesi muzikos į bažnyčią išsiruošėme kartu.
Tik įsėdusi į automobilį pajutau, kad ėmiau sunkiai kvėpuoti, pradėjo daužytis širdis – jaučiau tikrą pakylėjimą. Prisimenu tą momentą, kai su tėvu įžengiau į bažnyčią ir visi artimiausi žmonės verkė... Tai buvo magiška.
– Susigyvenote su mintimi, kad jau esate žmona?
– Praėjo mėnuo nuo mūsų vestuvių, kaip tik ta proga išsiruošėme vakarienės – romantiškos vakarienės mums labai patinka. Aptarėme praėjusį mėnesį ir nusprendėme, kad tikrai niekas nepasikeitė. O jei ir pasikeitė, tai tik į gerąją pusę.
Po ceremonijos bažnyčioje ir mokymų, kuriuos turi lankyti visi besirengiantys tuoktis, pradėjome vienas į kitą žiūrėti kitaip. Pora nėra tik draugas ar draugė – neišeisi trenkęs durimis, bet padarysi viską, kad liktum. Dabar mes esame magiškai pakylėti. Tikimės, kad šį jausmą išlaikysime ir ateityje.
