Susitikimas su verslininku Robertu Levittu (54 m.) Dianai atvėrė kelius į kitokią veiklos sritį – šiandien ji Indonezijoje leidžiamo kulinarinio žurnalo „Enak“ redaktorė. Taip pat ir Malaizijoje Afganistano pabėgėlių vaikams įsteigtos mokyklos mokytoja. Gal kiek per skambiai pavadinta, tačiau Diana jau ne kartą vedė vaikams pamokas – pasakojo jiems ir apie niekada negirdėtą Lietuvą.
Gyvenimas su mylimuoju, sužadėtuvės – itin didelis pokytis moteriai, įsitikinusiai, kad viskuo gyvenime ji turi pasirūpinti pati. Ir jokiu būdu nepriklausyti nuo vyro nei psichologiškai, nei finansiškai. Taip ir gyveno daugybę metų, viena rūpindamasi dabar jau 13-mete dukra Diana.
„Propagavau gyvenimą kartu be antspaudo. Santuokiniai saitai nubrėžia rėmus, uždaro į kalėjimą“, – žurnalui „Stilius“ pasakojo Diana.
Toks nusiteikimas neatsirado šiaip sau. Ištekėjusi dvidešimties, po kelių mėnesių įsitikino, kad jos išrinktasis – alkoholikas. Kur alkoholis – ten agresija ir smurtas.
„Niekada dar taip gyvenime nesidžiaugiau laisve, kaip tuomet, kai ištrūkau po trejų metų košmaro. Tada nusprendžiau, kad nesu sukurta santuokai, nes tai nuolatinis skausmingas kompromisas“, – prisimena Diana.
Tokiame kontekste jos aistra parfumerijai atrodė itin simboliška – tarsi šaltinis, kuriame Diana atsigerdavo gėrio ir grožio. Ji domėjosi, kolekcionavo kvepalus, rašydavo apie juos įvairiuose leidiniuose ir parfumerijos tinklaraščiuose. Taip ją ir susirado aukštąją parfumeriją į Lietuvą nusprendęs vežti A.Remiševskis.
Prasidėjo septyneri fantastiškai įdomaus, bet beprotiškai intensyvaus darbo metai – Diana bendraudavo su žymiais pasaulio kvepalų kūrėjais, mokė lietuvišką komandą produktų subtilybes perduoti klientams. Nuolat mokėsi ir pati. Štai Grase vieno seminaro metu ir susipažino su Robertu. Taip, jis finansų ir investicijų specialistas, bet domisi labai daug kuo – kvepalais taip pat.
Amerikoje gimęs R.Levittas jau daug metų gyvena netoli Graso. Vietovė, kuri nuolat kvepia, nori nenori paakina gilintis į parfumerijos subtilybes. Dabar ten metus gyvena ir Diana, pas mylimą žmogų išsivežusi ir dukrą.
Viską mesti – puikų darbą, gimtinę – ir išvykti į svetimą šalį?!
„Labai baisu. Labai, – neslėpė Diana. – Prieš dvejus metus susipažinome. O Robertas ryžtingas, jei ką nors nusprendžia – iš karto įgyvendina. Tad po trijų mėnesių gyvenimo kartu ištarė, kad nori mane vesti, todėl pasipiršo.“
– Atsirado marios laiko. Kaip jį panaudojate, kai iki šiol būdavote panirusi tik į darbą?
– Mokausi, bandau suprasti, kiek reikia praplėsti savo ribas, kad galėtum gyventi su vyru. Pavyzdžiui, Robertas sako, jog jam labai svarbu, kad aš avėčiau aukštakulnius. O aš kilusi iš tokios aplinkos ir šeimos, kur išvaizda ne tai kad nevertinama – net pateikiama kaip kažkas paviršutiniško. Todėl išorinį grožį vertinau lyg tam tikro lygio blogį. Aha, jei vyrams patinka gražios moterys, makiažas, aukštakulniai, tai jie tave mato tik kaip seksualinį objektą. Bet juk yra ne visai taip.
Po vidurinės mokyklos Krokuvoje studijavau psichologiją, buvau priversta mesti, tad dabar džiaugiuosi, kad turiu laiko gilintis toliau. Skaitau ne banalius patarimus, kaip per mėnesį tapti laimingai, nenagrinėju dabar populiarių indų vedų apie moteriškumą.
Atsakymų ieškau psichoanalizės specialistų Karen Horney, Erico Berne’o knygose. Pasisamdžiau psichoterapeutę – man pagalbos nereikia, tiesiog įdomu šnekučiuotis su tos srities žmogumi. Nors, kita vertus, mes visi esame pacientai – nuo pat pirmos akimirkos, kai išsigąstame gimimo metu atsiskirdami nuo mamos. Visą gyvenimą ieškome saugumo bent jau pasąmonės lygmeniu. Ieškome burtininko, kuris mus išgelbės, suteiks meilę, apsaugos nuo blogio. Bet niekas kitas tau viso to nesuteiks – tik pats sau.
Kiekvienas turi rūpintis savo gyvenimu ir laimės pojūčiu. Argentinos psichologo Jorge Bucay knyga „Mylėti atmerktomis akimis“ – kaip tik apie tai, kad mes niekam nieko neprivalome. Jei norime gyventi su kitu žmogumi – einame kartu nieko nereikalaudami, tik dalindamiesi.
Mintys ir lakūs posakiai apie antrąją pusę – tai pasakos. Mes ne pusės, nes būtume nevisaverčiai, mes vientisi, vienis. Ir jokios ne vieno obuolio puselės. Mes du atskiri obuoliai.
– Koks jūsų sužadėtinis, jei sugebėjo pakeisti nusistatymą niekada bent jau oficialiai netekėti?
– Robertas vyresnis už mane 20 metų, yra išmintingas, gal todėl be galo kantrus, niekada nesupyksta, jei išreiškiu kokį nors moterišką kaprizą. Kartu jis yra itin sveikos psichikos žmogus – tokio sveiko dar nesu sutikusi. Jis žino save vertę. Pavyzdžiui, aš, jei partneris blogos nuotaikos, esu linkusi kaltinti save. O Robertas – niekada. Klausiau jo, kaip išlieka ramus. Jis atsakė, kad jei nuolat save tuo kaltintų, jį suėstų neurozės.
Esu žiauriai pavydi. Pastebėjau, kad dažnas amerikietis yra itin bendraujantis – jis nebijo užkalbinti žmogaus gatvėje, plepėti parduotuvėje ar restorane su nepažįstamais. Robertas toks ir tarp jo pažįstamų bei draugų daug moterų.
Tos draugės nėra mano varžovės, bet gal tai kultūros, kurioje augau, įspaudas, kad esu įpratusi, jog susitikus dviem žmonėms bent kurį laiką reikia neprisileisti kitų.
Robertas mane moko, kad kiti žmonės – tai jokia grėsmė santykiams. Jis nepasiduoda mano pavydui, nors keliu scenas ir tam tikra prasme jį šantažuoju, paklausdama, pavyzdžiui, su kuo kalbėjosi telefonu.
Tikrai kreivai pažiūrėčiau, jei Robertas eitų vakarienės be manęs su kokia nors moterimi. Ar eina? Nustojo dėl manęs – jam teko praplėsti savąsias gyvenimo suvokimo ribas. Bet Robertui tai nebuvo skausminga, o aš nebūčiau gebėjusi to toleruoti.
Tad liko neatsakytas vienas klausimas: plėsdama savo ribas aš ko nors mokausi ar tik prievartauju save? Atsakymo ieškojau budistų filosofijoje – jie juk laimingi vien dėl to, kad yra. Psichologai sako, kad plėsti ribas galima tol, kol jauti komfortą.
Bet juk sportininkai treniruodamiesi nejaučia jokio komforto, tačiau tai veda gerų rezultatų link.
– Ar tik tokie klausimai nekyla tuomet, kai žmogus neturi ką veikti?
– Man taip daugelis sako. Gal ir kabinėjuosi prie savaime suprantamų dalykų, bet juk žmogus turi rasti laiko kada nors sustoti ir pagalvoti – apie ką yra gyvenimas.
– Ar planuojate imtis kokios nors pelną duodančios veiklos?
– Be pagrindinės – finansų investavimo – veiklos, Robertas daug dėmesio skiria savo įkurtai mokyklai Afganistano pabėgėliams Malaizijoje, joje mokosi apie 100 vaikų. Gyventi iš ko nors reikia – jis tikrai ne milijonierius, todėl mane spaudžia, kada pradėsiu dirbti.
Bet man patinka jo spaudimas, nes nori dirbti kartu. Jam tikrai nereikia, kad kasdien eičiau į biurą ir parneščiau 1500 eurų mėnesinę algą – toks vidutinis uždarbis Prancūzijoje. Norėjome atidaryti nišinių kvepalų saloną – tariausi su savo pažįstamais kvepalų versle iš viso pasaulio, važiavau į parodą. Bet Prancūzijoje tokie dideli mokesčiai ir paini biurokratija, kad šią mintį atidėjome.
Šiuo metu svarstome apie paprastą viešbutuką – galbūt atidarysime jį. Tai nebūtų labai pelninga, bet Robertas mane išmokė vieno gero dalyko – daryti tai, kas tau patinka, negalvojant, kad reikia uždirbti pinigų.
Duonos kąsniui visada uždirbsi, galima gyventi be prabangių drabužių, kremo ir būti laimingai. Tik štai be kvepalų man sunku, – nusijuokė Diana. – Aš ir toliau jais domiuosi, nors gyvenu kaime su 3000 gyventojų. Kvepinuosi, net jei nėra prieš ką, net eidama nupirkti duonos.
– Ką veikia žmonės, kuriems nereikia eiti į darbą?
– Mano rytai – kvepiantys, nes gyvename 6 kilometrai nuo Graso, pasaulio kvepalų sostinės. Kvepalų gamykla įkurta ir mūsų kaime. Smagu atspėti, kokią sudedamąją dalį kvepalams tądien fabrikas gamina.
Pradėjau daryti tai, apie ką niekada gyvenime net nepagalvojau, – auginu gėles. Pasodinau alyvų, gardenijų, rožių, taip pat prieskoninių žolelių.
Pradėjau ruošti valgius. Anksčiau to nedariau, nes beprotiškai daug dirbau. Esu dėkinga tėvams, kad jie padėjo auginti dukrą. Štai išvykdama į Vilnių paruošiau Robertui septynis patiekalus, tarp jų – itališka duona čiabata, sūrio tortas. Tai patiekalai, kuriuos dariau pirmąsyk. Smagu girdėti Robertą pasakojant, kaip aš keičiuosi, – jis labai mane stebi.
Pats jis dirba namie kompiuteriu. Dabar, nors puikiai kalba prancūziškai, ruošiasi egzaminui, nes nori stoti į universitetą, nors jau turi dviejų aukštųjų mokyklų diplomus.
Jam įdomi Provanso kultūra, provansalų kalba, kuri vartojama čia ir dalyje Šiaurės Italijos. Dar nori studijuoti ir lotynų kalbą. Aš pati mokausi italų – pravers keliaujant.
Robertas padeda man – vežioja dukrą į mokyklą.
– Kaip paauglė sutiko tokius gana didelius gyvenimo pokyčius?
– Paauglystėje sunku palikti draugus, bet technologijos neleidžia per daug nuo jų atitrūkti. Bet Diana jau rado draugų ir čia – mokosi tarptautinėje mokykloje.
Su Robertu ji sutaria puikiai – jis moka elgtis su vaikais, matau, kaip jie jį dievina. Jis pats iš pirmos santuokos Amerikoje turi jau studentaujančius dukrą ir sūnų. Robertas iš esmės draugiškas žmogus. Man, kilusiai iš depresyvios savižudžių tautos, sunku suvokti, kad viskas yra gerai. Vis norisi pasikapstyti ir būtinai rasti ką nors blogo.
– Kaip depresyvios tautos atstovė noriu klausti: kokia iš viso to nauda, juk jūs nieko gero nenuveikiate?! Juk reikia sodinti, uždirbti, statyti – vargti!
– Pirmus tris mėnesius po intensyvaus darbo persikrausčius į Prancūziją mane apėmė lengva depresija. Skundžiausi Robertui, kad jaučiuosi nenaudinga, nes nieko nedarau, nesvarbu, kad tvarkau namus, gaminu.
O jis sako: „Išeik į sodą, pažiūrėk į kalnus ir pajusi, kad gyveni.“
Ką gi, anksčiau man aplinkiniai sakydavo, kad esu nervinga, atsakydavau į klausimus greitai, gana šiurkščiai. Dabar galiu paplepėti su padavėju kavinėje ir man gera, pagaliau matau kitus žmones. Anksčiau aš jų nematydavau – tik žinodavau, ką iš jų gauti, ką nuveikti, dėl ko susitarti.
Robertas man padeda suvokti, jog gyvenimas yra tam, kad juo mėgautumeisi, ne tik veikti tiktai ką nors naudinga. Kažkodėl prisiminiau jaukias ir linksmas aliejaus degustacijas – Provanse tai populiaru. Susirenka prancūzai, ima šviežios duonos, mirko į aliejų, ragauja vyno. Visi laimingi, o juk tai nekainuoja daug pinigų.
Senjorai išeina žaisti petankės – bendrauja, juokiasi. Kodėl pas mus pensininkai neišeina į kiemą, skverą ar parką žaisti kokio nors žaidimo, koketuoti su savo bendraamžėmis moterimis?
– Kaip jūsų gyvenime dar atsirado ne tik Prancūzija, bet ir Indonezija bei Malaizija, juolab kad jose toli gražu ne tik turistaujate?
– Į Malaiziją vykstame dėl mokyklos reikalų, į Indoneziją – dėl dviejų žurnalų. Robertas įsimylėjęs tas šalis, jei tik galėtų, ten ir išsikeltų. Bet aš nesutinku – man reikia Europos senamiesčių, gerti kavą gatvėje, ko ten nepadarysi, nes karšta.
Robertas visada ieško naujų projektų, tad kai draugai pasufleravo apie parduodamus du žurnalus – jis nėrė į tą veiklą. Indonezijos mieste Džokjakartoje yra 300 universitetų – daugiausia visoje Azijoje. Ten daug užsieniečių – jiems ir skirti kultūrinis bei kulinarinis žurnalai.
Kadangi visuomet gyvenau kūrybiniame procese, mano išsilavinimas – lingvistinis, sutikau padėti. Nuvykusi susipažinau su komanda, aptarėme, kaip galime dirbti per atstumą. Mano darbas – derinti, su kuo daryti interviu, redaguoti tekstus, tikrinti visą turinį, kai žurnalas ruošiamas spaustuvei. Tai mažas, nepelningas projektas – labiau pomėgis.
Indonezijoje Robertą žavi kultūra, ypač lėlių teatras „vajang“. Keli tūkstančiai lėlių atspindi kokį nors žmogaus bruožą, jų pasirodymai rengiami beveik kasdien, tuo domisi daugybė žmonių. Namuose Prancūzijoje yra keli šimtai lėlių, pastarosios kelionės metu Robertas užsakė pas meistrą padaryti ir manąją. Sakoma, kad į tokią įpučiama dvasia, kuri saugo lėlės simbolizuojamą asmenį.
Indonezijoje Robertas mėgsta lankyti filosofų būrelį – sekmadieniais susirenka mąstytojai, dėstytojai ir visi šnekučiuojasi kokia nors tema. Dalyvavau ir aš kartą – labai įdomu.
– Ar justi kultūriniai skirtumai tarp jūsų ir amerikiečių kilmės sužadėtinio?
– Manau, kad vyrai nesiskiria visame pasaulyje. Šalia moters jie nori jaustis stiprūs ir reikalingi – tai du didžiausi poreikiai. Tad jei moteris geba išreikšti meilę ir dėkingumą už tai, kad jis yra šalia, tada nieko jiems daugiau nereikia.
Kultūrinių skirtumų nepajutau – nebent vieną kitą niuansą. Pavyzdžiui, man atrodo savaime suprantama, kad parduotuvėje vežimėlį stumia vyras. O Robertas to niekada nedarydavo. Neva aš renkuosi produktus, nardau po lentynas, tad ir turiu vežimėlį – taip daug patogiau.
Arba niekada nepapildo taurės, kai išgeriu vyną. Primenu, bet mane tai erzina. Kartą Robertas išsikalbėjo su draugu prancūzu, turinčiu žmoną lenkaitę. Pasirodo, abu nesupranta, ko mes nepatenkintos, kad jie neįpila vyno – juk pačios galime.
Bet Robertas sako, kad žmonės ištreniruojami. Tad dabar jau stumia vežimėlį ir įpila vyno, nors ir vėluodamas, – pagauna mano žvilgsnį.
Darau eksperimentą – ne skundžiuosi tuo, kas man nepatinka, o giriu menkiausią dėmesio ženklą. Tai veikia.
Dar mokausi nebelyginti savęs su kitomis moterimis – ar tokia pat graži, ar tokia pat gera mama kaip kitos. Vis atrodydavo, kad nesu tokia puiki kaip kitos moterys. Nustojau lyginti – esu tokia, kokia esu. Prancūzės ir amerikietės niekada nelygina savęs su niekuo – turiu daug tokių kaimynių. Dar įdomu, kad išmokau ir kitoms moterims sakyti komplimentus. O juk mes, lietuvės, bijome: tarsi pagyrusios kitą moterį pačios netektume dalies grožio ar kitų privalumų.
Bet didžiausia gyvenimo su Robertu dovana – kelionės. Mes nevykstame į turistines vietas. Pavyzdžiui, Libane susitikome su vienu amerikiečių profesoriumi, padedančiu Palestinos ir Sirijos pabėgėliams. Jis nuvežė mus į Palestinos pabėgėlių stovyklą, kur žmonės gyvena namuose be sienų, kambaryje stovi sofa, bet sienų nėra, šalia – kaimynai! Nėra elektros, vonios, tualeto, kvepalų – juo labiau... Po vietovę mus vedžiojo kariuomenės viršininkas, nes kitaip didžiulė tikimybė, kad mus gali pagrobti.
Už kelių kilometrų nuo vietos, kurioje tuo metu lankėmės, nugriaudėjo sprogimas.
Kai pamatai kitokį gyvenimą, nustoji pernelyg gilintis į save, o problema, kad vyras nestumia vežimėlio parduotuvėje, atrodo tokia juokinga. Be Roberto to nepatirčiau.
– O 20 metų skirtumas ar justi?
– Man 34-eri, nesu tokia jau jauna. Robertas jaunatviškas – jaunatviškesnis ir už mane. Pavyzdžiui, klausosi muzikos, kokią mėgsta mano dukra. Vienintelis skirtumas – jis turi didesnę gyvenimo patirtį: kai aš panikuoju dėl smulkmenų, jis į tai moka pažiūrėti iš gero atstumo. Vyresni žmonės kantresni. Nesu kvailai kaprizinga, bet kartais nuliūstu, kad štai dvi savaites man nepadovanojo gėlių. Kitas gal suirztų – ko reikalauju tų gėlių, o Robertas nusišypso ir sako: „Gerai, atnešiu.“
Vertinu tai, kad mudu daug kalbamės apie santykius. O žmonės pamiršta kalbėti apie tarpusavio ryšį, ypač po daugelio bendro gyvenimo metų. O juk kaip atgaivintų pagyrimas „kokia tu nuostabi moteris, kaip gera su tavimi gyventi“ ar atvirkščiai.
Robertas vis sako, kad esu jam uola. Kur nueitų pasaulyje, jis žino, kad yra moteris, pas kurią turi ir nori grįžti. Jam reikia to stabilumo jausmo. O man svarbu, kad galiu dovanoti tokį pojūtį.
– Geriausios Lietuvos „nosies“ negaliu nepaklausti, kuo šiandien kvepiate?
– Serge’o Luteno „Santal Blanc“, – nusišypso Diana ir kyla dėlioti savo 500 egzempliorių kvepalų kolekcijos, nes nori ją išsiųsti į namus Prancūzijoje.
