Ritai žengiant gatve iš šalies būtų sunku pasakyti, kad ji – profesionali sportininkė. Karatistės sutikti gatvėje su sportine apranga neįmanoma.
Lieknutė plačiai besišypsanti R.Pivoriūnaitė neatitinka jokių sportininkėms dažnai lipdomų stereotipų: ji gali pasigirti ne tik puikia išvaizda ir stiliumi, bet ir solidžiu išsilavinimu, įspūdingu įvairios veiklos sąrašu. Neseniai ji ėmėsi dar vieno verslo.
Nors neretai R.Pivoriūnaitei prieš varžybas tenka laikytis įvairiausių dietų, vienas dalykų, kurio ji negali atsisakyti, – saldumynai. Todėl išgirdusi siūlymą pasimatyti vienoje senamiesčio kepyklėlių sportininkė itin nudžiugo.
„Pastarąjį kartą diktofoną mačiau po Europos čempionato – komentavau aktualiais sporto klausimais. Tačiau kokio nors specifinio interviu net neatsimenu“, – pirmiausia ištarė ji.
– Kodėl vengiate žiniasklaidos? Gąsdina viešumas?
– Visada maniau, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Mano darbas – sportas. Visada atsakau į klausimus, susijusius su sportu, – juk prieš ir po varžybų turime dalyvauti spaudos konferencijose, tai natūralu. Tačiau daugiau neturiu ką papasakoti. (Juokiasi.)
– Taigi nuolat gyvenate sportu?
– Taip, nors aš esu kiek kitokia sportininkė. Daug mūsų, sportininkų, gyvena sporto salėje: ne tik patys sportuoja, bet ir dirba treneriais. O aš dirbu kitokius darbus, nors darbų grafiką visada priderinu prie sporto. Visi žino, kad rytais man darbo klausimais skambinti negalima, nes būnu treniruotėje, kaip ir penktą valandą vakaro.
Ne varžybų sezonu kartais sau leidžiu nenueiti į antrą treniruotę, bet viena treniruotė per dieną – šventa.
– Kokiais gyvenimo momentais sau leidžiate patinginiauti?
– Kuo daugiau gyvenime darai, tuo daugiau spėji. Savaitgaliai, kelionės, atostogos – juk sportininko gyvenime yra ir lengvesnių laikotarpių. Kiekvieną dieną negaliu sau leisti atrakcijų, bet nesiskundžiu – užtenka ir darbų, ir poilsio.
Mano treneris dažnai klausia, ar man tikrai patinka procesas. Jis man liepia mėgautis tuo, ką darau. Juk kitaip nieko neišeitų.
– Kuo šis berniukiškas, jei galima taip pavadinti, sportas jus kadaise sužavėjo?
– Vaikystėje ir buvau berniukiška. Neturėjau lėlių. Tačiau turiu vyresnį brolį, kuris man visada buvo autoritetas, sekiojau jam iš paskos. Kartą, būdama septynerių, su juo nuėjau į treniruotę, nors neturėjau planų sportuoti. Būdama vaikas net nesupratau, kas man tame sporte patiko, bet nubėgau pas trenerį ir paklausiau, ar galėčiau lankyti ir aš. Tad kitoje treniruotėje jau dalyvavau su broliu.
Vaikystėje visuomet bėgiojau paskui brolį: jis į lauką su draugais, aš irgi. Jo draugai net juokdavosi dėl mano bėgiojimo iš paskos.
– Ir šiandien brolis yra autoritetas?
– Taip. Aš brolį labai myliu, mes labai gerai sutariame, nors ir neturime daug progų pasimatyti. Esame labai skirtingi. Jonui neseniai suėjo 32-eji.
– Ar dažnai tenka grožį aukoti dėl sporto, vaikščioti nudaužytais krumpliais?
– Tenka... Žinoma, mes saugomės. Vaikščiotume nudaužytais, kraujuotais, mėlynėmis nusėtais krumpliais. Vis dėlto esame merginos, save reikia tausoti ir saugoti. Visada treniruojamės su pirštinėmis, kad neturėtume žaizdų.
Dabar net turiu ilgesnius nagus... (Šypsosi.) Nors įprastai jie būna nukirpti visiškai trumpai. Aišku, jei po varžybų savaitę vaikščiočiau apsimovusi šortus ir apsivilkusi marškinėlius trumpomis rankovėmis, atrodytų keistai, nes kūnas būna nusėtas mėlynėmis. Bet niekada savęs nepavadinčiau auka. Rezultatas ir emocijos yra verti visų traumų, mėlynių ir skausmų, sunkių treniruočių.
Kiek pasidžiaugiu po varžybų? Porą valandų, dieną... Dar kitą – vėl viskas iš naujo. Džiaugsmas trumpas, bet ir procesas man patinka.
– Išsidavėte, kad labai mėgstate saldumynus. Kiek sau leidžiate jais mėgautis? Koks jūsų įprastas racionas?
– Varžybose dalyvauju lengvo svorio kategorijoje – iki 55 kg. Kadangi sportuoju nuo 7-erių, dėl susiformavusio raumenyno sveriu kiek daugiau. Tad amžina mano problema – svorio metimas prieš varžybas.
Labai mėgstu saldumynus, apskritai mėgstu skaniai pavalgyti. Ypač skanias vakarienes, o tai yra blogiausia. Ne sezono metu leidžiu sau daugiau. Ir vėl – dažnai pietus iškeičiu į pyragėlį, kad nebūtų visko per daug. Visada save riboju, jau esu išsiugdžiusi šį įprotį. Bet kai ruošiamės varžyboms, racioną turiu ypač apriboti.
Bandau laikytis bendrų taisyklių: ryte valgyti angliavandenius, vakare – baltymus. Juokiuosi, kad jei didžiausia nuodėmė būtų obuolys vakare, visi būtume labai liekni ir neturėtume jokių problemų. Tačiau aš labai mėgstu pieno produktus: man patinka varškė, jogurtas.
– Ko tikrai negalėtumėte atsisakyti dėl sporto?
– Labai mėgstu keliauti. Dažnai ištaikiusi laisvesnį savaitgalį atsisakau vienos treniruotės ir kur nors išvažiuoju. Taip pat maisto... Kartais mieliau nevalgau visą dieną, tačiau sukertu skanią vakarienę.
Visada randu laiko nuvažiuoti aplankyti tėvus, nes jaučiu didelį malonumą bendraudama su artimais žmonėmis.
Daugiau skaitykite šio antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“!
